Remigijus VENCKUS
Sausio 29 dieną Šiaulių universitete įvyko šalies mokinių kūrybinių darbų konkurso „Galiu aš, gali ir tu” laureatų paskelbimas ir apdovanojimas bei mokslinė konferencija apie neįgaliųjų integraciją į meninio pobūdžio projektus. Konkursas, rengiamas net kelerius metus iš eilės, padiktavo konferencijos temą. Konkurso pagrindu buvo suformuotas ir išleistas mokymui vidurinėse mokyklose ir specialiosios pedagogikos studijoms skirtas leidinys. Jame aptariama neįgaliųjų integracija į tam tikroje bendruomenėje formuojamus ir atliekamus meninius projektus (šio leidinio pavadinimas „Kūrybiškumas ir socialinė integracija”, autoriai Renata Geležinienė, Neringa Povilaitienė, Darius Gerulaitis ir Remigijus Venckus; išleido VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2009 m.).
Taip pat viena iš svarbiausių konkurso rengėjų idėjų buvo užregistruoti vaikų kūrybos procesą. Mokytojai ir mokiniai pristatė savo rašytus dienoraščius. Kiekviename dienoraštyje buvo detaliai užfiksuoti integralios kūrybos procesai. Mokymui skirtame leidinyje R. Geležinienė pateikė išsamią dienoraščių analizę. Neabejotina, kad šie dienoraščiai tapo svarbiu tyrimo ir socialinės realybės interpretacijos objektu. Dienoraščiai skatina ne tik atverti socialinę mokyklose vykdomų kūrybinių procesų tikrovę, bet ir formuoti pasiūlymus tikrovei gerinti. Reikia pastebėti, kad specialiųjų poreikių turinčių žmonių egzistencijai skirta dabartinė reali aplinka nėra pritaikyta. Aplinkui tvyro tik tokios aplinkos įvaizdis. Neretai tenka išgirsti, kaip protinę ar fizinę negalę turintys žmonės tapatinami su užribio žmonėmis. Apmaudu, kad jie priklauso raupsuotųjų, AIDS ir onkologinėmis ligomis sergančių bei kitos seksualinės orientacijos žmonių sluoksniui. Nesupraskite klaidingai, bet tikroje demokratinėje atviroje ir kūrybingoje visuomenėje šio sluoksnio apskritai neturėtų būti. Galbūt nedaug, gal truputį, bet ši situacija buvo išsklaidyta konkurso ir konferencijos dėka. Be abejo, šis įvykis paliko nemažą ženklą.
Visa šalies mokinių kūryba buvo pateikta specialioje interneto svetainėje. Kiekvienas joje apsilankęs galėjo palikti po komentarą apie peržiūrėtą kūrinį ir patį konkursą. Mokomajame leidinyje specialiai pateikta komentarų analizė, kuri simptomiškai atliepia visą mūsų komentavimo kultūrą. Internetinė erdvė pakeičia komentavimo tradiciją. Ji tampa naujos kūrybos ir savosios tapatybės formavimo erdve. Čia atsiranda tikros ir virtualios erdvės konfliktas. Išplėtota vizija apibrėžia, kodėl kyla konfliktas ir kaip su juo reikėtų susidoroti.
Kūrybiškumo, kaip socialaus reiškinio, atsiradimą ir santykį su socialine realybe ir jos problemomis analizavo ir leidinyje pristatė Darius Gerulaitis. Tiek jo metodologinio pobūdžio tekste, tiek pranešime buvo akcentuojama mokslo ir meno sintezė. 2008 ir 2009 metais rengto konkurso išsamią kritinę ir statistinę analizę pateikė Neringa Povilaitienė. Leidinio rengėjai, susidūrę su konkurso rengimo ir kūrinių vertinimo problemomis, suformavo ir pateikė metodinius patarimus rengiantiems panašaus pobūdžio konkursus bei patarimus kuriantiems videofilmus ir fotografijas socialine tema.
Šiame straipsnyje taip pat noriu prisiminti, kaip prieš ketverius metus Šiaulių universiteto Tęstinių studijų studentams - būsimiems dailės ir darbų mokytojams - skaičiau kursą apie audiovizualinį meną. Netikėtai mano mestelėtą idėją apie tai, kad dailės pamokose galėtų būti kuriama fotografija ir videomenas, būsimieji pedagogai priėmė kaip nepagrįstą kažkokio ufologo svaičiojimą. Šiandien galiu pasidžiaugti, kad konkurse buvo nemažai kūrinių, sukurtų naudojantis šių medijų pranašumais. Kai kuriuose filmuose gerai išplėtota ne tik idėja, bet ir kokybiškai suformuotas pats vizualinis audinys. Džiugu, kad naujosios medijos, kurios tikriausiai vis dar naujos tik Lietuvoje, pradedamos integruoti į mokinių kūrybą.
Reikia pažymėti, kad įdomi renginio organizatorių mintis apdovanoti visus dalyvius, neišskirti nė vieno iš jų. Idėja pasiteisino. Renginio pabaigoje pakili apdovanojimų nuotaika buvo trumpam išblaškyta. Ne vienas salėje garbus svečias braukė ašarą ekrane regėdamas skaudžią socialinę tikrovę. Verta buvo susimąstyti apie savo artimą, gerokai silpnesnį fiziškai ir protiškai. Šią mano mintį suprasite perskaitę pastraipą, kuri vargu ar telpa į šio straipsnio rėmus....
(...) Vieną dieną sūnus paklausė: „Tėti, ar bėgsi su manim kartu maratoną?” Tėtis atsakė - taip, ir jie nubėgo kartu maratoną. Kitą kartą sūnus paklausė: „Tėti, ar bėgsi su manim maratoną?” Tėtis atsakė: „Taip, sūnau”, ir jie vėl bėgo. Vieną dieną sūnus paklausė: „Tėti, ar įveiksi su manim kartu Ironman trasą („Geležinis žmogus” - viena sunkiausių triatlono trasų: 4 km plaukimo, 180 km dviračiu ir 42 km bėgimo )?” Tėtis atsake: taip. Atrodo, kad paprasta istorija... kol nepamatai: http://www.youtube.com/watch?v=VJMbk9dtpdY& arba http://www.teamhoyt.com/.
