Mykolas DEIKUS

Pasiklausę iškilmingų veikėjų šnekų valstybės šventės proga pakalbėkime apie žemiškesnius dalykus. Ponai ir ponios, ar vis dar manote, kad vaikams yra saugiausia prigrūstose, perpildytose iki negalėjimo išsipūtusiose mokyklose? Ar neteisūs buvo tie ant kritikos laužų deginami raganiai, teigę, kad postringaujantieji apie „vyriškumo“ ugdymą, pratinimą prie „gyvenimo realijų“, švelniai tariant, smagiai nusiturškė. Klausimas – ne tik Šiaulių damskienėms, giedraičiams, bet ir visiems panašiems švietimo sistemos reformatoriams, prisireformavusiems tiek, kad pamokos tampa mėsmalėmis, kuriose traiškomi vaikų kaulai.

Kai dar prieš pusmetį „Šiaulių naujienos“ aprašinėjo pirmuosius žiauraus mokinių elgesio protrūkius miesto mokyklose, miesto švietimo valdininkai eilinį kartą išsisukinėjo nuo asmeninės atsakomybės.

Kai „Šiaulių naujienos“ už žiaurių elgesį su vaiku „kalė“ tuometinį Vaikų teisių apsaugos skyrius vedėją Vaidutį Visocką, Savivaldybės vadovai, užuot pažvelgę tiesai į akis, ignoruodami akivaizdžius faktus, bandė ieškoti „užkulisinių“ priežasčių, dėl ko vedėjas galįs neįtikti laikraščio redakcijai. Sunkoka buvo pritempti, tad beliko tik susipakuoti skudurus ir nešdintis lauk. Kol kas nors neišspyrė kaip prisidirbusio katino.

Galima būtų sakyti, kad teisybė triumfavo ir vaikų teisių gynimo sistemoje įsivyravo tvarka ir teisingumas. Vaikų teisių apsaugos tarnyboje liko dirbti patys geriausi, nuoširdžiausi ir rūpestingiausi specialistai, kurie ne kiurkso internetiniuose pornosaituose, o ieško vaikų teisių pažeidėjų.

Buvusiam vedėjui išėjus iš darbo iš esmės niekas taip ir nepasikeitė. Ne tos galvos buvo šienaujamos, o tiksliau – per mažai nušienauta. Nesutinkate?

Kaip reagavo Vaikų teisių apsaugos skyrius į „Šiaulių naujienų“ paviešintą galimą vaiko darbo išnaudojimo faktą? Nulis emocijų.

Kaip buvo įvertintas tas faktas, kad vaikų lopšelyje-darželyje mažamečiui sulaužyta ranka?

Viskas nurašyta nelaimingam atsitikimui ir džiaugsmingai pamiršta.

Ar Savivaldybės Švietimo skyrius ir vaikų gynėjai adekvačiai reagavo į tą faktą, kad  mokytojos be priežiūros palikto vaiko gyvybei kilo pavojus, nes bendraamžis ėmė spardyti galvą?

Retoriniai arba, kitaip tariant, klausimai, į kuriuos net nereikia atsakymo. Atsakymas – alkoholiko tėvo mirtinai subadytas vaikas, nes smurtas prieš vaikus ir pedagogams, ir iškrypusios moralės vaikų teisių gynėjams – gyvenimo mokykla bei vyriškumo pamokos. Tos pamokos – tai mokyklose laužomi žandikauliai, skaldomos galvos, traiškomos nosys. Nes, kaip sakė kažkuris miesto švietimo sistemos reformatorius, vaikams negalima sudaryti šiltnamio sąlygų.

Sukūrėte sąlygas, gerbiamieji, užgrūdinote. Perėję tokią „gyvenimo mokyklą“ jaunuoliai ir jaunuolės it užpečkyje jausis lukiškėse ir pravieniškėse. Todėl logiška, kad mokyklose jau šiandien ima šeimininkauti asmenys, artimi nusikalstamo pasaulio autoritetams, o miesto vadovai begėdiškai užsidengia akis ir užsikiša ausis.

Labai didelė pagunda apkaltinti pedagogus, tėvus. Arba, čia jau patogiausia, - visą pagedusią visuomenę, nes tada atsakingi visi – o drauge ir niekas. Tokios pozicijos reaguodami į šių dienų tragedijas mokyklose mėgina laikytis ir miesto vadovai. Nedėkinga blogų pranašų dalia, tačiau tai reiškia, kad problema gilės, o skaudžių nelaimių sulauksime ir ateityje.

Kaip parodė neseni įvykiai, perpuvo ne žuvies galva, o pašvinko visas sistemos kūnas iki uodegos pelekų galiukų.

Tie, kurie sako, jog galvų šienavimas nieko nepakeis, patys jaučiasi nepakeičiami.

Miesto meras Genadijus Mikšys čia, žinoma, paprieštarautų, bet jis juk neskaito laikraščių.