Remigijus VENCKUS
Menotyrininkas
Prieš kelias dienas buvau sau pasakęs nerašyti jokių straipsnių ir nespręsti jokių visuotinų problemų. Tačiau vasario 10 dieną Šiaulių universitete netyčia apsilankiau miesto intelektualų sambūrio Šiaulių „Santaros-šviesos” klubo organizuotame atvirame diskusijų ir pokalbių vakare.

 Trumpas mano apsilankymas tapo ilgu prisėdimu prie bendro diskutuojančiųjų ir problemas aktualizuojančiųjų stalo. Diskusijos tema skambėjo taip: ar Šiauliams reikia gero kino? Dalyvavo

Šiaulių kino klubo vadovas Jonas Mikalauskas, Šiaures Lietuvos kolegijos kino klubo įkūrėjas Jurgis Dieliautas, UAB Amfiteatro filmai direktorius Eugenijus Civilka, Šiaulių universiteto Filosofijos katedros dėstytoja, VDU doktorantė Asta Jurevičiūtė, projekto Amfiteatro kinas iniciatorius Vaidas Rusys. Šiame renginyje susijungė dvi skirtingos stovyklos: komercinio ir nepriklausomo kino. Džiugu, kad vienbalsiai prieita prie nuomonės, jog Šiauliams reikalingas geras

kinas. Tačiau kyla klausimas, kas ir kaip jį turi rodyti, kiek ir kas jį ateis žiūrėti?

Viena iš problemų, kodėl šiuolaikiniai komerciniai, gera technine įranga aprūpinti kino teatrai nerodo gero, elitinio, ne holivudinio, skoningo Europos ir Lietuvos kino. Reikia pastebėti, kad problemos šaknys glūdi ne tik žmonių nenore matyti gerą kiną, ne tik piniginiuose santykiuose, bet ir kino edukacijos programos, vizijos ir strategijos nebuvime. Šiuolaikiniai jauni žmonės, baigę vidurines mokyklas, į pasaulį išeina neturėdami vizualinio raštingumo pagrindų. Panašią žaizdą gali konstatuoti ir teatro arba šokio menininkai. Bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose iš visų menų privalomai mokoma dailės ir muzikos, o visi kiti menai dažnai užmirštami. O ką jau kalbėti apie šiuolaikinius vizualiuosius, virtualios komunikacijos principais pagrįstus menus. Neturintis kino kultūros pagrindų jaunas žmogus ir toliau nemokomas gero kino skaitymo. Mano galva, vidurinėse mokyklose turėtų atsirasti menų ir kultūros studijų disciplina, po kuria glaustųsi visos meno ir kultūros disciplinos. Po penkerių metų galima tikėti bent nedidelio raštingumo pagerėjimo.

Kita aktuali problema, kurią iškėlė A. Jurevičiūtė, yra ta, kad kino skaitymo įrankių nemoko net šiuolaikinė spauda. Tokie žurnalai  kaip „Kinas” yra specializuoti ir pakankamai kokybiški, bet jie atitrūkę nuo visos, bendrosios spaudos. Šiuo atveju žurnalo straipsniai apie kiną pasiekia tik specifinį skaitytojų ratą. Dienraščiai ir įvairūs pramoginiai žurnalai greičiau pateikia anonsus arba šiaip keisto pobūdžio pavandeniavimus apie kiną. Gero kino skaitymo įgūdžiai neskatinami nei vidurinėje mokykloje, nei žiniasklaidoje. Iš tikrųjų taip, kaip mokoma literatūros suvokimo pasitelkiant kūrinio interpretaciją ir analizę, taip pat turėtų būti lavinamas ir kino suvokimas.

Šiandien gero kino skaitymas lieka uždaras ir privatus kelių žmonių reikalas. Nors E. Civilka pastebi, kad kino teatrų lankomumas puikus, tačiau nekomercinį kiną rodyti vis tiek lieka didelė prabanga. Lankytojų skaičius sumažėja, o ne holivudinį kiną galima parodyti gal tik keletą kartų. Kino teatrai yra įsukti į industrinį mechanizmą. Populiarųjį kiną kino teatrai įsipareigoja rodyti po dvi-tris savaites, o kartais net visą mėnesį. Gero kino mylėtojai priversti burtis į mažus klubus, glaustis po įvairių viešųjų institucijų stogais. Apmaudu, kad šiandien komerciškai nenaudingu tapęs „Laiko” kino teatras miesto centre, pėsčiųjų gatvėje, yra niekam nenaudingas. Jaukus nedidelis pastatas galėtų puikiai tikti netradicinio, elitinio kino gurmanų susibūrimams, diskusijų apie kiną plėtojimams, gal net kino edukacijos užsiėmimams. Per šį renginį buvo išsakyta ne vieno nuomonė apie kino susijungimo su universiteto sistema vizija. Nenoriu nei pranašauti, nei ko nors nuvilti, bet galiu tik baimintis, kad esant dabartinei aukštojo mokslo ir visuotinės ekonomikos krizei šio plano niekas nepatvirtins ir niekas neapsiims remti.

Dar viena problema, kurią galima įžvelgti, yra ta, kad visi kino teatrai standartizuoti. Nėra improvizacinės architektūrinės ir interjerinės laisvės. Gal skamba paradoksalu, bet per šią diskusijąbuvo išsakyta nuomonė, kad žmogų gali pritraukti net nekomercinis kinas. Erdvė turi prabilti į žmogų. Prisiminkime kino pradžią. Begarsio kino seanso metu buvo maloniai šnekučiuojamasi, vartojamas alkoholis ir netgi rūkomas tabakas. Kino teatras priminė jaukią kavinę. Vėliau atsiradus ir pradėjus plisti specifinei architektūrai, šie ritualai buvo išgyvendinti. Per lenktynes kino industrijos magnatai plėtė ekrano galimybes: keitė jo dydį ir garso kokybę. Taip pat kilo poreikis tobulinti sėdimąją dalį ir žiūrovą priešais ekraną panardinti į visišką tamsą. Šiandien pavargusiam nuo begalinio informacijos srauto individui atsiranda priešingas poreikis prigulti ant sofos su kavos

puodeliu ir tarsi namie priešais kino teatro ekraną atsiduoti vaizdo malonumui. J. Dieliautas pažymi, kad Šiaurės Lietuvos kolegijoje organizuojamame kino klube susibūrimai virsta panašaus pobūdžio ritualu. Vyksta specialus įvadas į kūrinio žiūrėjimą, po to pašnekesiai su kolegomis prie karštos arbatos puodelio ir sumuštinių. Argi ne malonaus ritualo pasiilgsta kino žiūrovas, ar šie ne pelno siekiantys susibūrimai nerodo nuovargio ženklų?

Diskusijoje pastebėta, kad nekomercinis, elitinis arba gurmaniškas kino seansas turėtų būti remiamas ir miesto valdžios. Bijau prognozuoti, bet susidaro įspūdis, kad nepelningu kino teatru miesto valdžia tiesiog pasistengs atsikratyti. Ateityje geriausiu atveju gal įsikurs restoranas, o blogiausiu atveju, gal dėvėtų drabužių škurlynas. Taigi kur lieka mūsų prioritetai kultūrai ir šveitimui? Juk kultūra ir švietimas visada žengia koja kojon. Vargu ar alternatyvaus kokybiškus kūrinius rodančio kino teatro reikia miesto savivaldybei? Ar tikrai kino teatro reikia universitetui, nes šiam ir dailės galerija pasirodo nereikalinga? Taigi kuo tampa mūsų kultūra - škurlynu? Kultūra ir švietimas susitraukia iki primityvių tarpusavio santykių. Nebijau dar kartą pabrėžti, kad škurlyniška tampa ir pati valdžia. Politikams neįdomi pilietinė iniciatyva. Į tokio pobūdžio visuomeniškus susibūrimus jie net nemano ateiti. O vis dėlto juk čia ne tik išsakomos problemos, bet ir pasiūlomi jų sprendimo būdai. Pritariu J. Dieliautui, kad nekomercinio kino žiūrovai ir ateityje bursis į savo privačius būrelius. Juose žiūrės kiną, diskutuos keturiese, penkiese, o gal net septyniese. Tačiau labai norėtųsi, kad tą iniciatyvą, kurią rodo privatūs maži, bet ypač aktyvūs kino klubai, kas nors imtų ir pradėtų pastebėti. Kad pagaliau privatus verslas ir miesto valdžia kartu su šiais žmonėmis kurtų gero kino ateities žiūrėjimo strategiją. Šias mano išsakytas viltis galima sieti ir su kitomis meno ir kultūros sritimis. Vis dėl to apmaudu, kai regiu besiritančią žemyn valdžią, škurlyno pusėn tempiančią ir visą kultūrą.