Mykolas DEIKUS
Melagiai melavo, per tiltą važiavo. Tiltas nesugriuvo, o melagiai ir toliau nebaudžiami meluoja rinkėjams.
Tokios melo lavinos, kuri pastarąjį pusmetį plūsta iš Šiaulių miesto savivaldybės, ko gero, nebuvo per visus du nepriklausomybės dešimtmečius. Po kiekvienų rinkimų paburnodavome ant politikų, tačiau su kiekvienais metais į Tarybą grįžtantys veikėjai kaskart tampa vis įžūlesni. Kaip ir vagys, melagiai įžūlėja pajutę nebaudžiamumą.
„Šiaulių naujienos“ išspausdino slapta daryto valdančiosios koalicijos diskusijų garso įrašą. Paviešintas įrašas tarp valdančiųjų sukėlė sprogusios bombos efektą. Netrukus pradėta ir raganų medžioklė – kas išdrįso parodyti tikrąjį, prieš visuomenę pasipudravusių politikų veidą.
Nors šiame skandalingame posėdyje už uždarų durų koalicijos partneriai sprendė, ką ateityje daryti su Kultūros fabriku, tačiau vos ne valandą trukusių rietenų metu žodis „menas“ arba „menininkai“ nenuskambėjo. Nė vienas veikėjas neištarė ir kito jiems keiksmažodžio - „kultūra“.
Buvo kalbėta tik apie milijonus. Visus septynis. Šlamantys banknotai – pati gražiausia muzika Šiaulių valdančiajai koalicijai, kurią groja Europos Sąjungos fondai. Žodis „įsisavinti“ milijonus skamba kaip sinonimas žodžiui „pasisavinti“. Nes valdantiesiems nuo lūpų nenusprūdo ir mintis, kokia nauda miestui, miestiečiams iš tų „įsisavintų-pasisavintų“ ES milijonų. Žinoma, išskyrus statybininkus, kurie, duodu galvą nukirsti, statybines medžiagas pirks iš milijonieriaus ir paksininko Vidmanto Japerto firmos. Kaip jau ne kartą nutiko.
Įrašas patvirtino ir dar vieną tiesą, kurią buvo galima įžvelgti stebint valdžios veiksmus ir klausantis, kaip tariamasi eilinį kartą muilinti smegenis rinkėjams.
Iš oraus mero apgailėtinu mokinuku, kuris teisinasi prieš „tamstas mokytojus“ V. Japertą, Alfredą Lankauską, pavirtęs Justinas Sartauskas kaip užstrigusi plokštelė vogravo, kad reikia klausimą dėl Kultūros fabriko likimo atidėti, nes reikia laimėti laiko. Kam laiko laimėti nori J. Sartauskas? Laiko apdoroti abejojančių partiečių smegenis? O gal laiko pavogti tai, kas dar nepavogta? O kad laimėtų laiko meras siūlė viešą melą – visuomenei paaiškinti, kad su Ūkio ministerija tariamasi dėl naujo pastato Kultūros fabrikui, nors to pastato niekas nė neketino ir neketina ieškoti.
Dar vienas melas išlindo, kai Viešųjų pirkimų tarnyba vetavo Šiaulių valdžios sandorius dėl Kultūros fabriko techninio projekto. Visuomenei skelbta, kad Savivaldybė privalėjo pirkti darbus iš architekto Dariaus Jakubausko atstovaujamos firmos. Nes neva buvęs pastato savininkas nupirkęs darbus ir nesumokėjęs. Iš karto padvelkė juodu blefu, kadangi perkant pastatus buvusių jų savininkų įsipareigojimai neperimamai. Be to, paaiškėjo, kad buvo rengiami konkursai, o pirmajame iš jų politikų bičiulio D. Jakubausko įmonė net nedalyvavo.
Melas pasiekė tokį lygį, kad, regis, ir patys politikai ima tikėti. V. Japertas seka pasakas apie mistinius Šiaulių priešus, o buvęs meras Genadijus Mikšys regis pats įtikėjo, kad Daušiškių kapinės – šventa misija. Kaip ir Kultūros fabrikas. Tik štai žurnalistus „samdo“ kažkokios mistinės priešiškos jėgos, kad sugriautų labai gerus ir gražius dalykus. Tai, ką viešai porino eksmeras, galima pavadinti šmeižtu, nebent G. Mikšys prokurorams paaiškins, kas tos mistinės žurnalistus samdančios jėgos.
Posakis – melo kojos trumpos – negalioja, kai kalbama apie Šiaulių savivaldybės politikus. Melo kojos ilgos. Iš jaukiuose valdžios kabinetuose gimstantis melas – primityvus, tačiau veikia labai efektyviai, ir bent jau trumpam sujaukia žmonėms mintis ir jausmus. Nes daugelį kartų apgauta melagių auditorija dar neturi išsiugdžiusi imuniteto, skelbiamos tiesos iš kostiumuotų dėdžių ir tetų lūpų dažniausiai priimamos neanalizuojant.
Gimtuosiuose Šiauliuose koncertavusi atlikėja neslėpė savo jaudulio ir publikos prašė negailėti plojimų. Autoriaus nuotr.
Rolandas Kazlas žiūroves apdalijo į renginį atvežtais žaliais gvazdikais. „Jie dar neprinokę”, - juokavo aktorius. Autorės nuotr.