Zita KATKIENĖ
Tai, kad taupymas – dorybės požymis, niekam abejonių nekyla. Tačiau pastarojo meto taupymo vajus Savivaldybėje, kuriuo tikimasi užlopyti septynių milijonų litų biudžeto skylę, kelia ne tik nuostabą. Valdininkai taupys... savo darbą. Jau ne pirmą dieną Savivaldybės durys užrakinamos ne tik iš aaradinės pusės, tam, kad į ją nepatektų miesto gyventojai. Šventą darbo valandą valdininkai jau nedirba – jie taupo.
Apskaitininkai suskaičiavo, jog per metus, nieko nedirbdami vieną valandą, valdininkai sutaupys 1,2 milijono litų ir užlopys nemažą biudžeto skylę.
Sutinku, kad pinigus galima taupyti – kai algos mažinamos 14,4 procento, tai ir lieka pinigai Savivaldybės kišenėje. Tačiau kodėl valdininkai taupo tik su ta sąlyga, kad ir darbo dirbti jiems nereikės. Liaudies išminčiai pataria darbo rytojui netaupyti, nes darbas turi būti dirbamas šiandien. Akivaizdu, jog Savivaldybės valdininkai vadovaujasi ne ta išmintimi. „Darbas ne zuikis – į mišką nepabėgs“, - galvoja, akivaizdu, tie, kuriems nė motais, kad visą valandą niekas nedirbs tuose rūmuose, į kuriuos krypsta miesto gyventojų akys varge ir bėdoje, laimėje ir nelaimėje.
Net ir suvokti sunku, kaip žmogus gali taupyti... nedirbdamas? Juk akivaizdu net ir vaikui, jog tada, kai nieko nedirbi, nieko ir neuždirbi. Štai palieka statybininkas savo darbo vietą ir plytų siena nebekyla aukštyn, statyba sustoja. Išlipa vairuotojas iš automobilio ir šis – nebevažiuoja, nebeveža nei smėlio, nei skiedinio. Ir, akivaizdu, niekas neuždirba nė lito! Kas mokės už darbą statybininkui, jei jis nė kvadrato sienos nenutinkavo? Neuždirbs ir mokytojas, jei jam bus sumažintas pamokų skaičius, net ir valytojas, jei bus pasakyta, kad nuo šiol valys mažesnį koridorių skaičių... Tad ir sutaupyti dažnos profesijos atstovai neturėtų ko, jei nedirbtų. Nes nebūtų ko taupyti – nedirbi, žmogaus, ir neuždirbi, o kai neuždirbi, tai neturi ne tik ko taupyti, bet ir duonos gali pristigti.
„Jei duonos tie vargšai neturi – tegu valgo pyragus“, - pasakė pasakos princesė, išgirdusi, jog varguoliai neturi kovalgyti. Matyt, šia logika ir vadovaujasi miesto politikos strategai, nusprendę taupyti... nieko nedirbdami ir neuždirbdami. Tik varguoliai supranta kitaip, nes jie puikiai žino, kad ir raguoliais tuose namuose, kuriuose stinga duonos, nelyja. Taip ir pinigai neturėtų birti ten, kur niekas nieko neveikia.
Deja, Šiaulių savivaldybėje – byra. Net ir tada, kai niekas nieko nedirba, Savivaldybė mokės pinigus. Tiesa, jų negaus valdininkai, nes jie bus papustę padus. Pinigai liks Savivaldybės iždelyje. Bet jie – bus, nors valdininkai tuo metu ilsėsis, pramogaus, kitas gal ir kokį darbelį susiras, kai darbo diena visa valanda trumpesnė. O gal ir dar valanda anksčiau iš darbo galės išeiti – kas jį, valdininką, sukontroliuos, kai akivaizdu, jog šioje tarnyboje niekas nežino, už ką mokami pinigai ir kiek turi būti mokama, kad žmogus būtų pelnytai įvertintas, kad gautų tiek, kiek uždirba.
Kiekvienas žmogus savo darbą vertina skirtingai. Vienam labai svarbu, kad už darbą gautų tinkamą atlygį, kitam svarbiausia geri santykiai su bendradarbiais ar net darbdaviu, viršininku. Šiandien situacija tokia, kas įrodyta net ir tyrimais, jog dauguma žmonių patenkinti ir kolektyvu, ir vadovais, tačiau atlygio norėtų didesnio. Ir keistų darbą, jei rastų tokį, kuriame mokama daugiau. Daugiau, žinoma, už darbo rezultatus – sukaltas dėžutes, iškeptus duonos kepalus, nutiestą kelio ruožą, nes įkainiai už darbą daugeliui šiandien atrodo maži.
Tik Šiaulių savivaldybė – vienintelė mieste darbovietė, kurioje mažinamas atlygis ne mažinant darbo įkainį, o... trumpinant darbo valandas. Akivaizdu, jog tam, kad būtų sutaupyti pinigai, turėtų būti mažiau mokama už tas pačias septynias darbo valandas, kurias Konstitucija suteikia mūsų šalies piliečiams. Deja, Savivaldybės valdininkai taupo ne valandos įkainį mažindami, jei jau jiems mokamas valandinis atlygis, kaip kokioje Danijoje, o ne už atliktą darbą, kaip daugumoje Lietuvos darboviečių. Nei žurnalistai, nei gydytojai, nei medkirčiai Lietuvoje negauna atlygio už darbo valandas – mums mokama už padarytą darbą: už parašytus straipsnius, prisirašiusius ligonius, atliktų operacijų skaičių...
Deja, lygiausieji tarp lygių – Savivaldybės valdininkai. Akivaizdu, jog darbo rezultatas čia neegzistuoja: čia mokamas atlygis ir tada, kai gurkšnojama kavutė, ir tada, kai išeinama į parduotuves. Nes juk darbas – pačiame miesto centre, ir darbo metu galima spėti ne tik parduotuves, bet ir kavines aplankyti. Ir kodėl ne, jei niekas nesuskaičiuoja, kiek žmogus turi padirbti darbų per valandą, už kurią Savivaldybės tarnautojams sumokama 1,2 milijono per metus. Ši suma atsiras net ir tada, kai valdininkai – nieko nedirbs, nes nuspręsta sutrumpinti jų darbo valandas. Iš kokio gausybės rago tie pinigai atsiras, kurių niekas neuždirbs? Kas man paaiškins? Kas statybininkui, kurio rankos nuo darbo sudiržusios, tačiau už darbą atlygis menkas, paaiškins? Kas paaiškins žemdirbiui, kurio prakaitu suvilgyta diena mus aprūpina duona? Juk jis gaus atlygį tik tada, kai parduos užaugintus grūdus. O jei grūdai neužderėjo, derlius paskendo dėl liūčių arba suguldytas vėjo – žemdirbys nieko ir neuždirbs, nors arė ir sėjo, ravėjo ir laistė.
Tai kur mes einam, ponai ir ponios, kai galime taupyti, nekurdami jokio produkto, nedirbdami jokio darbo? Ir kur tie pinigai, kurių net nereikia uždirbti, randasi?
Gimtuosiuose Šiauliuose koncertavusi atlikėja neslėpė savo jaudulio ir publikos prašė negailėti plojimų. Autoriaus nuotr.
Rolandas Kazlas žiūroves apdalijo į renginį atvežtais žaliais gvazdikais. „Jie dar neprinokę”, - juokavo aktorius. Autorės nuotr.
2.Ši tvarka galios dviems trečdaliams savivaldybės tarnautojų. Likusiam trečdaliui (pagal darbo sutartį dirbantys paslaugiečiai) alga bus sumažinta tiek pat, bet jis nori nenori turės dirbti nuo 8 iki 17h Taigi, maždaug trečdaliui savivaldybės tas straipsnis išvis netinka, nes jie dirba darbo rinkos sąlygomis, t.y. darbdavys kiek nori, tiek ir moka.
8 žmonių 8 valandų darbo dieną galima trumpinti sekančiai: Žmogus nr 1 nedirba I valandą, žmogus nr X nedirba X valandą, žmogus nr 8 nedirba VIII valandą. Išvada: Dirbama visą dieną, ir padaroma mažiau realaus darbo. Beliak nustatyti ir vienareikšmiškai įrodyti realų darbo kiekį.
Duok Dieve, visiems tokius darbus ir algas...
Manau, kad žurnalisto darbe svarbiausia sąžiningumas, objektyvus ir visapusiškas informacijos pateikimas.To ir linkėčiau žurnalistei, o tai neduok dieve dar ir pačiai teks dirbti valdininke, aišku jei išsilavinimo ir kompetencijos užteks.