Vienoje karalystėje už devynių jūrų, devynių marių prie devinto banko langelio buvo miestas, dangaus šviesulio vardu pavadintas. Šviesu ir linksma buvo tame mieste, nes jam vadovavo patys šviesiausi karalystės protai, kurių galvos – iš tolo švietėsi. Tas miestas buvo labai demokratiškas, todėl kas ketveri metai rinkdavo 31 Kalėdų senį. Pagal tai, kiek šie dovanų pažadėdavo miestelėnams. Išrinkti Kalėdų seniai paskirdavo savo vyr. senius ir senes – pagal tai, kiek renkamieji dovanų žadėdavo jiems asmeniškai.

Taip po eilinių rinkimų, pačią gūdžiausią krizinę žiemą 26 kalėdiniai seniai sudarė dovanų sąrašą ir įteikė naujai išrinktiesiems vyr. seniams ir senėms: Kalėdų Justinui, Santai Damulevičiui ir dviem visiškoms D.

Kalėdų Justinas buvo daugiausiai žadantis, todėl, savaime suprantama, buvo paskirtas vyriausiuoju Kalėdų Seniu ateinantiems ketveriems metams. Turėjo dvi Kalėdų Senes – pavaduotojas Daivą ir Danguolę. Jos buvo ne tokios jau ir senos, bet ir į snieguoles nebetinkančios, tai aplinkiniai jas kažkodėl vadino visiškomis D. Gal dėl to, kad buvo visiškos Darbštuolės, nes visus užknisinėdavo įsakymais ir nuolatos kapstėsi Santos Damulevičiaus lysvėse. Santai tas nepatikdavo, nes jo gyslomis tekėjo veislinio suvalkiečio kraujas. Žinote tą anekdotą – ateina suvalkietis į vaistinę ir sako: „Duokite man tabletę nuo skūpumo – pačią didžiausią“. Va toks buvo Santa. Tik jis už tabletę būtų nemokėjęs – nes viską mėgo už dyką, svetima sąskaita ir daug. Be to, turi savo vaistinę ir visi moka jam. Beje, tuo jie buvo panašūs su Kalėdų Justinu. Gal dėl to ir nepatiko vienas kitam. Kaip sakoma, panašumai stumia, o skirtumai traukia. Skirtumų mažai buvo visoje šaunioje kalėdinėje kompanijoje.

Dar tarp visų kadencijos senių buvo viena neeilinė asmenybė – Rudolfas Vidmis. Nežinia, kodėl jį pavadino kalėdinio raguočio – elnio Rudolfo - vardu, istorija kol kas nutyli, bet fantaziją turėjo tikrai šakotą. Jam nuolat reikėjo to ir ano, tos ir kitos. (Ypač jam patiko svetimos ir vis kitos – bet apie tai jau kita pasaka.)

Artėjant Naujiesiems metams Kalėdų Justinas sukvietė visus į neeilinį pasitarimą.

- Cho! Сho! Сho! Gavome eilinį Rudolfo Vidmio kalėdinių norų sąrašą. Vaikučiai, jų mamytės ir tėveliai ateinančius ketverius metus liks be dovanų. Cho! Сho! Сho! Laukiu pasiūlymų, kaip sutiksime šventes, - pradėjo Kalėdų Justinas.

- Tamsta Justinai, tamsta Justinai, pastatykime š... malūną ir pavadinkime jį Super Fabriku. Projektukas, procentukas... Kaip visada ir Vidmis mums leis iki kitų švenčių datraukti, - savo krėsle spirgėjo pirmoji D. (Visi žinojo, kad ji buvo mirtinai įsichliopinusi į Rudolfą Vidmį – žvengė už nugarų, kai tas svetimas rūteles rupšnojo, bet nieko į akis nesakė, nes buvo mandagūs.)

- Rinkėjams pažadėjome būti sąžiningi ir teisingi, tačiau nevykdome pažadų. Nusibraukėme atlyginimus dešimt procentų. Valytojai alga sumažėja šimtu litų, o man – visais penkiais šimtais. Įžvelgiu baisią socialinę neteisybę, - kumščiu į stalą trenkė Santa Damulevičius. Jo gyslomis sruvenantis suvalkiečio kraujas virė, net blizgantis „čainikas“ kilnojosi.

- Mano biznį mokesčių policija užlenkė, man dabar labai sunku, - nosį trynė antroji D.

- Cho! Сho! Сho! Darželių auklėtojos dovanėlių negaus, - konstatavo Kalėdų Justinas.

- Vidmis turi nuostabaus špakliaus – gal mokyklas papudruojam, tai yra – paremontuojam... - toliau kniaukė pirmoji D.

- Cho! Сho! Сho! Šnai dovanėles ir pedagogams.

- Ir kultūrininkams – šnai, nes jie Vidmio Super Fabriko nemyli, - klijuotomis blakstienomis orą karpė pirmoji D.

Čia kerštingojo Santos galvoje gimė liuksusinė idėja:

- Davai, darželiuose ir mokyklose užrakiname tualetus, o į rakto skylutes degtukų prikišame. Užteks mūsų vandenį pūstyti, - patirtimi dalijosi Santa. - Ir valytojų nereikia, ir ūkines išlaidas kerpame. Kai turėjau ofisą, tai kilimus kaimynai valė, kaimynų popieriumi ir kopijuokliais... Hm, ne tą norėjau pasakyti. Ot žalčiai – visko jie nori ant gatavo, taupyti nenori!

Santos akyse it sovietiniame kasos aparate sukosi skaičiai, venos pumpavo suvalkietišką kraują, o nagai į save tik lenkėsi, tik lenkėsi.

Jeigu dabar galvojate, kad Kalėdų Justinas viskam pritardamas vis labiau panašėjo į kalėdinį žąsiną, labai klystate. Iš tiesų jis buvo puikus vadovas ir skatino geras iniciatyvas, rūpinosi miesto įvaizdžiu ir visuotine gerove. Be to, turėjo labai gerą širdį. Jis visiems norėjo gero ir kuklinosi savo gerumą rodydamas. Tik dėl to, kad niekas neįžvelgtų jo gerumu srūvančios širdies, darželinukų auklytėms liepė nueiti į mišką, prikirsti jo padovanotų eglučių, susimesti po litą, nupirkti saldainių, kuriuos jis kukliai išdalijo patiems mažiausiems miesto gyventojams.

- Ot svoločius, - piktinosi vaikučių tėveliai, o jiems mintyse antrino ir tretino auklytės. Tuo metu Kalėdų Justinas krizeno į saują, nes jo suregzta viešųjų ryšių akcija gerumui užmaskuoti pavyko. Šimtu dešimt procentų, kaip sakydavo komunizmo statytojai.

- Cho! Сho! Сho! – svarbiausia žmogus ir socialinis teisingumas! - kaip iš rinkimų rašto skaitė Kalėdų Justinas.

- ...Ir patikima komanda, patikima, - kikeno Santa.

- Tvarka buššš! - trenkė į stalą pirmoji D net pudra nušoko.

- Gal kam agurkych... agurkų Kalėdoms? - pasitaisė antroji D.

*Nerekomenduojama skaityti vaikams iki 5-erių metų ir visiems, kurie tiki geraisiais Kalėdų seniais, ketverių metų kadencijai ateinančiais.

**Visi pasakos herojai – išgalvoti, o jeigu ką nors atpažinote pasakoje arba iliustracijoje – tai tik Jūsų kalėdinės fantazijos vaisiai. Todėl gurkšnodami kalėdinį vyną pasidžiaukime, kad mūsų miesto Kalėdų seneliai ir senelės – ne tokie, geresni. Daug daug, labai labai daug kartų geresni.