Romualdas BALIUTAVIČIUS

„Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo. (...) Jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms”, - taip beveik prieš du tūkstančius metų rašė šventasis Paulius savo bendražygiui Timotiejui. Pasidairykime, kas vyksta aplink, ir pamatysime, kad minimas laikmetis jau atėjo.

Atrodytų, gyvename mokslo pažangos ir naujausių technologijų amžiuje, turime tai, apie ką net prieš kokius 20 metų negalėjome nė pagalvoti: kompiuteriai, skaitmeninė technika, mobilusis ryšys, trimatė televizija, palydovinė navigacija... Visa tai tapo kasdienybe. Tačiau greta pastebimas ir sunkiai paaiškinamas amžininkų susidomėjimas visokia mistika, burtais, anomaliais reiškiniais. Laikmečio fenomenas? Bet kodėl? Ką bendro turi čigonės rankose laikomos nučiupinėtos, taukuotos kortos ir modernus nešiojamasis kompiuteris? Kas traukia žmones pas būrėjas, į susitikimus su abejotinos reputacijos gastroliuojančiais svieto perėjūnais guru, magais bei ekstrasensais?

Bet gal pradėkime nuo to, jog dažnas spaudinys kiekvieną dieną publikuoja horoskopus. Klausimas, ne ko vertos tos pranašystės, bet kodėl jos apskritai skaitomos? Juk kitaip jų ir nebūtų. Paklausi tokį arba tokią, kasdien laikraščio skaitymą pradedantį nuo paskutiniojo puslapio, ar tiki tuo, kas rašoma? „Ai, - išgirsti atsaką. - Aš tik šiaip sau. Dėl įdomumo. Juokais...” Na, vieną kartą gal žmogus tikrai paskaitė „dėl juokų”, bet jeigu tai kartojasi diena iš dienos ir metai iš metų, juokų tame nedaug. Veikiau jau priklausomybės forma.

Be abejo, sovietmečiu būrėjai ir šamanai buvo suvaržyti, tačiau, mano galva, ir bendras žmonių išprusimas buvo kitoks. Tokie „autoritetai”, kurie dabar vis pasirodo televizorių ekranuose, anuomet visuomenės būtų nušvilpti net nelaukiant jokių išankstinių partijos direktyvų.

Kada čia žiūrimą programą nutraukė reklama. Spustelėjau nuotolinio valdymo pultelio mygtuką. Kažkokia vietinės reikšmės žiniuonė ar šamanė (neskiriu šitokių ezoterinių subtilybių) sau porina apie Kosmosą ir energijas. Ko bepaklaustų laidos vedėja, visi atsakymai stereotipiški it degtukai dėžutėje: taip yra todėl, kad veikia Kosmoso energetika. Ir visa tai sakoma be šypsenos, rimtai! Ir vedėjos veidelis rimtas, lyg čia būtų ne pusiau bemokslės moterėlės svaičiojimai, o gvildenamos Visatos ir būties paslaptys! Oho! Šamanės klausosi mokslus baigusi inteligentė, kuri, be abejo, yra girdėjusi ir apie Visatos sandarą, apie pulsarus ir juodąsias skyles, kuri mokėsi ir žino, kas yra materijos tvermės dėsnis, ne kartą rašė garsiąją formulę E=mc2 ir kitus dalykus!

Tačiau būtų neteisinga tvirtinti, kad susidomėjimas magija bei ezoterika būdingas tik Lietuvai. Anaiptol.

Neseniai per vieną iš rusiškųjų televizijos kanalų Rusijos glūdumos kaimo moterėlė rimtu veidu pasakojo, kaip pilnaties naktį ją aplankė grupė ateivių iš Mėnulio! Ateiviai vilkėjo ilgais rudais apsiaustais, o jų galvos buvusios deimantinės! Tai bent! Jeigu taip, galima tik įsivaizduoti, kokie brangūs sveteliai! Ne, ateiviai savo deimantinių galvų jai nepaliko, turbūt deimantai vertinami ir Mėnulyje. O tik pasikalbėjo, ir ne „lunatikų” šneka, bet telepatiškai. Kaimietė dargi įžiūrėjusi, jog ateivių oda buvusi balta. Ką gero pasakė ateiviai? Ji nelabai galėjo pakartoti, nuolat painiojosi ir prisiminė tik, kad nakties svečiai ragino saugoti planetą. Iš tiesų stulbinanti naujiena, dėl kurios vertėjo sukarti 380 tūkst. kilometrų! (Toks yra vidutinis atstumas iki Žemės palydovo). Taigi ateiviai atskraidino „naujieną”, kurią žino kiekvienas darželinukas, ir ją pranešė pusiau raštingai kaimietei, kuri net labai panorėjusi negalėtų nei sustabdyti globalinio planetos atšilimo, nei sumažinti milijardo transporto priemonių į aplinką išmetamų teršalų kiekio ar kitų panašių dalykų! Todėl be jokios sąžinės graužaties galima daryti išvadą, jog Mėnulyje gyvenantys baltaodžiai ateiviai turi arba labai išlavėjusį, tiesiog kosminio lygmens humoro jausmą, arba, kalbant lietuviškai, yra gerokai „priplaukę”. Kita vertus, ne visiems pilnaties naktį pasirodo balti ateiviai. Pavyzdžiui, yra, kas mato baltus arklius... Ir tas ypač pasakytina apie Rusiją, kurioje, pasak kažkokio šmaikštuolio, apsikabinę baltąsias meškas komisarai iš „samovarų” maukia degtinę. Tai, matyt, ir paaiškina tokį didelį kontaktų su nežemišku protu bei kontaktuotojų šioje šalyje skaičių.

Tiesa, pati kontaktuotoja kitaip aiškina situaciją. Pasirodo, jos namuose atsivėrė laiko bei erdvės vartai į kitus pasaulius! (Laikas ir erdvė – irgi labai mėgstamas visokių pseudomokslininkų bei civilizuotųjų šamanų terminas). Taigi kontaktuotojai pasisekė kur kas labiau negu amerikiečiui, kurio žemėje atsivėrė naftos telkinys.

Ir ko tik nepripasakojama! Štai vieno Ukrainos kaimelio gyventoja iš po nakties kieme rado papjautas savo avis – apie dešimt galvų. Maža kas galėjo jas papjauti: didelis valkataujantis šuo, kurį vakarykščiai matė kaimynai, vilkai, pikti žmonės ar pan. Bet kur tau! Sodietė įsitikinusi, kad jos avis išskerdė ne kas kitas, kaip klastingoji pusiau vilko, pusiau kengūros pavidalo chimera – čiupakabra. Kuri, beje, seniau buvo pastebėta ir kitose pasaulio vietose. Svarbiausias argumentas - prie būdos pririštas brisius tą naktį nelojo, nes, girdi, buvo labai išgąsdintas nežemiško padaro. O gal naminukės išgėrusi toji pasakotoja miegodama savojo šunelio paprasčiausiai negirdėjo?

Arba kažkur prie Uralo du medžiotojai paklydo taigoje ir, svarbiausia, ne taip toli nuo savo namų. Na, pats faktas būtų niekuo neypatingas: paklysti bekraščiuose spygliuočių miškuose gali kiekvienas. Ypač jeigu laikomasi senų tradicijų – į medžioklę nešamasi gėralo. Matyt, vėliau vyrai susivokė, jog šitas faktas prityrusiems medžiotojams garbės nedaro (o gal ir savo pačiutėms pasiteisinti norėta?) - sugalvojo pasaką, kaip jiedu pateko į lygiagrečią erdvę per taigoje atsivėrusį portalą. Girdi, ten miškas iš pažiūros toks pat, tik, va, paukščių nesigirdi ir medžių lapai nejuda. Ir jausmas keistas apima... Dar gerai, kad pavyko ištrūkti.

Iš tiesų juokinga klausytis, kai, pasak visokių kontaktuotojų, atsibeldę milijonus šviesmečių per begalinę kosmoso tamsą ir šaltį, asteroidų sankaupas ir radiaciją, ateiviai praneša žemiečiams tik visokius trivialius dalykus: atominio ginklo panaudojimas būtų žmonijai katastrofiškas, saugokite planetą, neterškite aplinkos, susilaikykite nuo pykčio proveržių... Ir nė žodžio, kaip tai padaryti? Jau nekalbant apie konkrečią pagalbą. Jeigu gerokai mus pranokstanti kosmoso rasė tik šitiek tegali, tai, kaip sakoma, atleisk, Martynai... Verčiau jau tupėtų savo Kentauro Alfoje, gertų iš vandenilio ir amoniako garų suplaktus kokteilius ir „nemarazmintų” čia atskridę.

Bet gal ateiviai niekuo dėti? Atkreipkite dėmesį: žalieji žmogeliukai nepasako daugiau, negu žinoma mums, žmonėms. Iš to išplaukia išvada, jog greičiausiai tos „žinios” vis tik yra žemiškos kilmės. Paprasčiau kalbant, žemėje gyvenančiųjų fantazijos vaisius. Kartais būna įdomu pažiūrėti senuosius Holivudo filmus, ypač tuos, kuriuose vaizduojami tolimos ateities arba Žemę lankančiųjų ateivių kosmolėkiai. Jų viduje būtinai pamatysime valdymo pultą, šimtus jungtukų ir mirksinčių lempučių... It kokio įmonės sargo būdelėje esantis priešgaisrinis pultas. Kodėl nėra kompiuterių ekranų, palydovinės navigacijos įrangos, sensorinių perjungėjų, šviesos diodų ar pan? Todėl, kad tada apie juos nieko arba beveik nieko nebuvo žinoma! Žmogui sunku perspjauti save ir sumąstyti tai, ko jis nematė ir negirdėjo! Kas bus tik po kelių dešimčių, juolab po šimto ar net tūkstančio metų.

Ir jeigu „skraidančios lėkštės” būtų išpopuliarėjusios ankstyvaisiais viduramžiais, greičiausiai jas piešęs dailininkas būtų pavaizdavęs pakinkytos gulbių virtinės traukiamą skraidantį aparatą bei viduje esantį sudėtingą valdymo mechanizmą, susidedantį iš daugybės virvių, svertų bei medinių dantračių.

Iki A. Einšteino ateiviai kažkodėl neoperuodavo laiko-erdvės kategorijomis. Toji sritis buvo tik siauro pašvęstųjų mokslo šviesulių rato prerogatyva. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau išgirsi nežinia iš kur atsibasčiusį aiškiaregį arba kaimo melžėją svarstant prieš televizijos kamerą apie „laiko vartus”, „lygiagrečius pasaulius” ir panašius dalykus. Kas tai yra, kaip veikia ir ar apskritai yra? Į šitą paprastai nesigilinama. Užtai kaip gražiai skamba ir kiek solidumo mokslinė terminologija suteikia visokių ezoterikų, ekstrasensų bei šamanų sekamoms XX amžiaus pasakėlėms! Kad tik lengvatikių netrūktų...