Mykolas DEIKUS
Mūsų valdžia dergia ant demokratijos altoriaus ir miestiečių ne prasčiau už danų kiaules, nukakojusias Lietuvos laukus ir klonius. Tačiau trejus metus ant miesto sprando į rojų jojusi valdžiukė, regis, priėjo liepto galą.
Ar dar kas prisimena prieš trejus metus plačiai it ant jaučio odos išraitytus dabartinės valdančiosios koalicijos priesakus rinkėjams? Savivaldybės tinklalapio užkampyje nukišta, pelėsiais ir kerpėmis apaugusi koalicijos programa šiandien – gyvas priekaištas jos autoriams.
(Kad priesakų rinkėjams neskaito net patys autoriai, rodo ir tai, kad po programa – jau seniai iš koalicijos ištrenktų politikų pavardės).
Ką per trejus metus nuveikė miesto valdžiukė, pildydama pažadus?
„Laikydami, kad optimalus moksleivių skaičius bendrojo lavinimo mokykloje yra 600, optimizuosime miesto mokyklų tinklą“, - pagyrūniškai žadėjo seni politikos kelmai ir vos apsiplunksnavę „plenciukai”. Uždarė vieną mokyklą, o artimiausiais mėnesiais nusmaugs dar šešias. O tuo metu partinukų direktorių vadovaujamose mokyklose ir toliau grūdasi po tūkstantį mokinių.
„Taikydami Savivaldybės mokesčių lengvatas, skatinsime vietos ir užsienio investicijas didelę pridėtinę vertę sukuriančiose verslo srityse“, - suokė liberalcentristai, konservatoriai, paksistai ir į juos panašūs.
Užlaužė nekilnojamojo turto, žemės mokesčius iki pergalingų aukštumų, išpumpavo biudžeto pinigus bičiulių ir rėmėjų bendrovėms, parėmė mero uošvius ir liko prie suskilusio lovio. Sėdi it katinai, pridarę į pelenus, ir stebisi, kaip čia dabar sulindom į bačką, iki pat kulnų. O, regis, taip gerai ėjosi. Kol buvo lengvų pinigų.
Kur bedursi į valdančiosios koalicijos pažadus – kiauros valtys. „Skirsime daugiau lėšų vaikų ir paauglių, ypač iš socialinės rizikos šeimų, tinkamam užimtumui organizuoti bei nusikalstamumo prevencijai stiprinti“, - triūbijo Genadijus Mikšys ir kompanija.
Rezultatas - atima iš vaikų nemokamus priešpiečius, jau pakėlė kainas dailės, muzikos ir kt. mokyklose. Še tau užimtumas, še tau ir nusikalstamumo prevencija, špyga taukuota.
Labai tiksliai pastebėjo Edvardas Žakaris, kad pastaruosius keliolika metų miesto verslininkai priekaištavo, jog Miesto taryboje – per mažai verslininkų ir per daug daktarų, dėstytojų bei pan. ir per mažai verslo atstovų (suprask, šiauliabankio statytinių). Girdi, nemoka valdyti miesto. Štai imtųsi verslininkai valdžios vairo ir kalnus nuverstų. Paradoksas – valdžioje dar nebuvo tiek verslininkų, kiek dabar. O miestas nugyventas ir praskolintas tiek, jog ateinančią kadenciją bepročiu reikia būti, kad imtum miesto vairą. Apie šešiasdešimt procentų viso miesto biudžeto – skolos.
Priėjo liepto galą, o akmenį po kaklu – miestui neria. Skolos – daugiau kaip šimtas dvidešimt milijonų litų. Tokia verslininkų vadovavimo miestui kaina. Taip miestas nebuvo praskolintas net valdant dabartiniam paksininkui Alfredui Lankauskui, visas dvi jo lėtinio letargo kamuojamas kadencijas.
Paprastai kalbant – ant kiekvieno miesto gyventojo, kūdikio ir senelio, dabar kabo daugiau kaip tūkstantis litų skolos. Pinigai ant medžių auga tik buratinams durnių slėniuose. Taigi tik laiko klausimas, kol trejus metus smagiai pauliavoję Šiaulių buratinai sukiš nagus į miestiečių kišenes. Pavyzdžiui, Savivaldybės autobusų parkas, kurio sąskaita penėjosi valdžiukė, greit pasieks tokį lygį, kad autobusai nebeturės kuro į miestą važiuoti, o bankai ims pardavinėti įkeistą turtą.
Didėjančios kainos – tai tik šviesusis scenarijus.
Artėjantį krachą nujausdama valdžiukė per likusius mėnesius bandys išsunkti paskutinius syvus iš merdinčio miesto. Praskolindama Savivaldybės bendroves, skolon pirkdama paslaugas ir imdama dešimtmilijonines paskolas valdančioji dauguma bando išlupti, kas dar liko. Tačiau tikruosius ketinimus išduoda planuojamas šių metų biudžetas. Sumokėjus biudžetininkams įsiskolintus atlyginimus, algoms pinigų užteks tik devyniems – dešimčiai mėnesių. Iki rinkimų. O po to – nors ir tvanas.
