Aušra LAURINKIENĖ 

Kai moteris mintyse projektuoja būsimą namą, dažniausiai „nupiešia”  ir drabužinę, kurioje guls „prados”, „gučiai” ir „versačiai”. Kai apie būstą galvoja vyras – name būtinai atsiranda tik stipriajai lyčiai skirta erdvė su patogia sofa ir šaldytuvu, pilnu alaus. Tačiau Mildos ir Audriaus Berulių svajonė – bendra: nuosavas namas, kuriame būtų vietos pulo stalui.

„Mūsų vaikas, vos tik pasieks stalą, rankoje laikys pulo lazdą”, - juokiasi aukščiausios kategorijos pulo teisėjo žmona, pati išlaikiusi C kategorijos teisėjos egzaminą. Ši šeima – išskirtinė šalies pulo padangėje, nes daugiau vyro ir žmonos – amerikietiškojo biliardo teisėjų – Lietuvoje kol kas nėra.

Dabar pulas Mildos gyvenime užima itin svarbią vietą, tačiau iki pažinties su Audriumi mergina apie šį žaidimą nežinojo beveik nieko: „Na, išskyrus tai, kad žaidžiama ant stalo su lazda ir rutuliais”, - juokiasi dabar visas biliardo subtilybes išmananti Milda. Anot jos, draugystė su dabartiniu vyru atvėrė „duris” ir į pulo pasaulį: „Jis pažadino mano norą domėtis pulu. Anksčiau vis norėdavau žaisti, tačiau neišdrįsdavau... Kai tapome pora, kartu vykau į visus turnyrus, čempionatus.

Dabar jau pažįstu daugelį žaidėjų, žinau jų žaidimo lygį bei galimybes. Pulas nėra tas sportas, kuriame viską lemia jėga, fizinė ištvermė. Pulas - sudėtingas žaidimas, nes čia didelės reikšmės turi psichologinis pasiruošimas, fizikos žinios, taktiniai įgūdžiai bei sugebėjimas įveikti jaudulį, kuris pakiša koją dažnam žaidėjui”.

Audriaus teigimu, amerikietiškasis biliardas jo gyvenime atsirado beveik prieš  penkerius metus: „Dar anksčiau buvo tik rutulių pastumdymai su draugais. Tą lemtingą dieną su broliu nuvažiavome į biliardo klubą „Undinė” Kaune pažaisti. Tuomet nė nežinojome, kad ten yra kažkoks klubas. Nuo tos dienos tapome nuolatiniais lankytojais, susipažinome su klubo nariais, kurie pasiūlė įstoti į jų gretas ir gauti visokių privilegijų. Taip ir padarėme. Pradėjome treniruotis individualiai (po vieną prie stalo), nors tada dar nežinojome net kaip tai daryti – tiesiog daug mušinėjome... Po kurio laiko mane apleido kantrybė ir užsispyrimas treniruotis. Tuomet visas viltis pradėjau dėti į beveik aštuoneriais metais jaunesnį brolį - tuomet jam buvo 14 metų. Vežiodavau jį į visus turnyrus bei čempionatus Lietuvoje, o pats tiesiog domėjausi viskuo, kas susiję su pulu ir padėjau broliui tobulėti”.

Pastangos veltui nenuėjo – Audriaus brolis tris kartus iš eilės tapo Lietuvos jaunimo čempionu, kartą – suaugusiųjų čempionu ir iki šiol yra jauniausias čempionas Lietuvos pulo istorijoje. „Visos jo pergalės man teikia didelį džiaugsmą”, - šypteli Audrius.

Paklausti, kuo juos žavi šis žaidimas, sutuoktiniai žodžių kišenėje neieškojo. Anot Audriaus, tai labai dinamiškas žaidimas: „Žaidžiant pulą, neužtenka tik pataikyti rutulį į kišenę, reikia sugebėti baltą rutulį „atsivesti” taip, kad būtų patogu atlikti kitą smūgį ir taip laimėti partiją”.

Milda juokdamasi priduria, kad pulas - tikrai įdomus žaidimas, subalansuotas vyrams, bet puikiai tinka ir moterims: „Beje, aktyviai pulą žaidžiančių  moterų Lietuvoje itin daugėja, jos jau yra įkūrusios Lietuvos moterų biliardo lygą, organizuoja susitikimus, varžybas. Pulą gali žaisti kiekvienas, jis garantuoja puikų laisvalaikio praleidimą. Beje, man pačiai stovint prie stalo, laikas skrieja beprotišku greičiu. Atrodo, ką tik pradėjau žaisti, o jau kelios valandos prabėgo”.

„Audriau, kuo skiriasi profesionalus ir mėgėjų pulas?” - klausiame. „Mėgėjai nuo profesionalų skiriasi tuo, kad jie tik retkarčiais ateina pažaisti su draugais, praleisti laisvalaikį. Jie nesistengia nieko daryti, kad žaistų geriau, o viską daro taip, kaip jiems išeina. Kartą per metus vyksta Lietuvos mėgėjų čempionatas. O profesionalus sportas reikalauja daug laiko treniruotėms, pasiruošimui varžyboms ir panašiai. Kaip ir bet kuriame sporte, jeigu nori pasiekti aukštumų, turi daug ir sunkiai dirbti”.

Pulas, anot Audriaus, susideda iš trijų esminių dalykų: technikos, taktikos ir psichologijos: „Techniką žaidėjai išmoksta greičiausiai, taktika ateina su laiku, daug žaidžiant pradedi tiesiog jausti ir matyti, kaip geriau vienoje ar kitoje situacijoje sužaisti. Psichologija yra sunkiausiai išmokstama ir suvaldoma. Daug kas priklauso ir nuo žmogaus charakterio. Karšto charakterio žmonėms sunkiau, nes jie greitai susinervina dėl nesėkmingų smūgių, o tai stipriai veikia tolimesnį žaidimą. Lengviau įveikti psichologinius sunkumus tiems, kurie yra ramūs, tylūs, per daug nereiškiantys emocijų”.

Šiuo metu Lietuvoje yra vos du A kategorijos (aukščiausiosios) pulo teisėjai. Vienas iš jų – Audrius Berulis. Vyras neslepia, kad tai – išsipildžiusi svajonė: „Svajojau priklausyti Lietuvos pulo federacijai ir vieną dieną mano svajonė išsipildė. Dabar pagrindinis mano darbas federacijoje yra viskas, kas susiję su varžybomis, jų pravedimu ir teisėjavimu”.

Milda Berulienė  – viena iš dviejų Lietuvoje esančių C kategorijos pulo teisėjų. Ji, priešingai nei jos sutuoktinis, apie tai niekada nesvajojo: „Teisėja tapti sugalvojau spontaniškai. Vieną trečiadienį Audrius, kaip įprasta, vėlai sugrįžo iš klubinio turnyro ir pranešė, kad kitą dieną Kaune vyks teisėjų atestacija, tad mūsų planai dieną praleisti Vilniuje, „nuplaukia”. Kai pradėjau burbėti, jog ir vėl teks būti vienai, jis pasiūlė vykti kartu ir pačiai išsilaikyti kategoriją. „Užkabinta” šios minties, nors Audrius tik juokavo, dar šiek tiek pasimokiau ir išlaikiau atestaciją!” - juokiasi Milda, kuriai teisėjauti dar neteko.

„Aukščiausiosios kategorijos varžybose teisėjauja Audrius, o mane galima kviesti teisėjauti žemesnio lygio varžyboms, tačiau tokių kvietimų dar nesulaukiau, o ir pati neskubu siūlytis. Na, tuo labiau kad išsilaikiau atestaciją tik sezono pabaigoje, kai buvo likusios vos kelios varžybos. Naujasis sezonas jau prasideda, tad viliuosi, jog šiemet ir aš paragausiu teisėjos duonos”, - sako pulo žinovė.

Milda neslepia, kad dažnai kyla pykčių dėl to, ar pulas yra moterų, ar vyrų  sportas: „Kaip aktyvi turnyrų stebėtoja, dažnai išgirstu įvairiausių svarstymų ir diskusijų, pati aktyviai jose dalyvauju. Reikšdama tik savo asmeninę, pabrėžiu – asmeninę nuomonę, nes manau, kad galiu sulaukti didelio moterų nepasitenkinimo, galiu pasakyti, kad pulas yra vyrų sportas. Moterys, manau, čia niekada nepasieks tokio lygio, kokį jau yra pasiekę vyrai. Netgi pasaulyje yra mažai moterų, kurios gali lygiuotis savo žaidimo įgūdžiais su vyriškiais. Natūralu, juk vyrams tai yra ir sportas, ir laisvalaikis, gal kartu ir darbas. Jie gali pului skirti visą save. Moterims savo ruožtu žaidimo „laikas” yra labai ribotas – jos itin susidomi pulu studijų metais, tačiau atsiradus šeimai ir vaikučiams, reta kuri renkasi pulą kaip prioritetą. Lygiai tokios pačios nuomonės esu ir aš, todėl nepraktikuoju pulo, dažniau stebiu. Nesu tokia gera žaidėja, tačiau išmanau taisykles, žinau žaidimo subtilybes bei ypatybes ir tai man netrukdo būti teisėja”.

Kaip atrodo teisėjo darbas? Mildos teigimu, tai – sunkios ir varginančios pareigos: „Daugelis varžybų - turnyrų bei čempionatų - vyksta dvi dienas. Audrius turi atvykti anksčiausiai, atvežti rutulius, sužiūrėti, ar visi stalai tvarkingi, ar apšvietimas geras, ar tinkamos sąlygos žaisti. Tada seka žaidėjų registravimas, aprangos tikrinimas, žaidimo lentelių pildymas, tikrinimas. Varžybų vadovas bei teisėjas skelbia žaidimo pradžią, turi nepamiršti paminėti visų svarbių taisyklių. Galų gale, prasidėjus žaidimams, teisėjas turi skelbti kovas, sekti susitikimų eigas, analizuoti ypatingas žaidimo situacijas. Teisėjas tas dvi dienas turi matyti viską aplink ir pamiršti save. Kiek galiu, stengiuosi ir aš jam padėti: sužiūrėti, ar tinkami žaisti rutuliai, apžvelgti žaidėjų aprangą (tinkama apranga: marškinėliai arba marškiniai, klasikinės kelnės, odinė avalynė), ištraukti burtus, stebėti, ar nėra vilkinami susitikimų laikai ir panašiai”.

Beje, būna ir techninių nesklandumų – kai neveikia mikrofonas ir panaši įranga, Audrius visas varžybas kiekvieną kovą  turi skelbti šaukdamas. Jeigu žaidėjas neišgirdo ir nepasirodė  prie stalo, šaukiama pakartotinai. „Jūs turėtumėte įsivaizduoti, kad tada jau geriau nesimaišyti jam po kojomis, nes jis tik šaukia, šaukia ir šaukia visą dieną”, - juokiasi Milda.

Apie teisėjavimą  papasakoti paprašėme ir Audriaus, kuriam federacija suteikė aukščiausiąją kategorija: „Ko gero, esu vienintelis žmogus Lietuvoje, kuris gyvena su pulu, bet jo nežaidžia, - juokiasi pašnekovas. - Norint teisėjauti varžyboms, tu negali jose dalyvauti. Teisėjo pareigų yra nemažai. Pirmiausia - užregistruoti visus dalyvius, kurių būna apie 40-80. Tuomet ištraukti burtus su atsakingų asmenų pagalba. Per turnyro atidarymą papasakoti apie varžybų reglamentą (iki kelių laimėtų partijų žaidžiama, kai galima pasiimti pertraukėlę ir t. t). Nemažai ginčų kyla pradėjus kalbėti apie aprangą, bet jau ne vienam esu neleidęs dalyvauti varžybose dėl netvarkingos aprangos. Per varžybas turi būti prižiūrima tvarka, kad nebūtų jokio trukdymo žaidėjams ir, be abejo, ginčų, kilusių tarp žaidėjų, išsprendimas. Būna kartais ginčytinų situacijų, per kurias abu žaidėjai bando įrodyti savo tiesą, tuomet aš, išklausęs abi puses, priimu sprendimą, kuris yra nenuginčijamas. Neretai kyla sunkumų dėl žaidėjų drausmės, nes beveik visi sportininkai yra draugai ir pažįstami. Privalau būti griežtas, bet ir nesusipykti”.

Pulo situacija Lietuvoje, pasak Audriaus, yra stipriai pagerėjusi: „Palyginti su tuo, kas buvo prieš dvejus ir daugiau metų – išties viskas geriau. Dabar pulo federacijoje dirba entuziastingi žmonės, kurie stengiasi, kad pulas Lietuvoje klestėtų, bet dar labai daug darbų - priešakyje. O lyginant situaciją su kitomis šalimis, tai niekur toli nereikia važiuoti - užtenka nuvykti į Lenkiją ir pamatysi visiškai kitą žaidimo lygį. Estijoje yra keli žaidėjai, iki kurių lygio lietuviams dar labai pasistengti reikia. Vokietijoje yra labai daug stiprių žaidėjų. Suomija turi net pasaulio pulo čempioną”.

Kaip žinia, per krepšinio ar futbolo varžybas teisėjai būna nušvilpti, o ar to pasitaiko per pulo varžybas, klausiame Mildos ir Audriaus Berulių.

Vyras patikina, kad tokių atvejų dar nebuvo: „Čia viskas - truputį  kitaip, nei krepšinyje. Kartais sulaukiu pastabų dėl vieno ar kito epizodo, bet dėl to tikrai nesijaudinu, nes kritika - visuomet tik į gerą. Kitą kartą tų pačių klaidų nebedarau”.

Audriaus žmona juokdamasi priduria, jog Berulio pavardės jau bijo visi: „Viena vertus, jis per daug tolerantiškas. Aš, manau, kai kuriose situacijose elgčiausi griežčiau, kita vertus – nesinori labai ir pyktis, nes žaidėjų Lietuvoje nėra daug. Svarbu, kad turnyrai vyksta tvarkingai ir Audrius visą situaciją puikiai kontroliuoja. Beje, tiems, kas nėra dalyvavę pulo varžybose, galiu pasakyti, jog čia neišgirsi švilpimų ar vuvuzelų gausmo. Čia tyla – kaip bažnyčioje. Žaidėjai žaidžia susikaupę, negali reikšti nepasitenkinimo, keiktis – už tokius išsišokimus gresia įspėjimai ir baudos – diskvalifikacija bei panašiai. Geras smūgis pažymimas pirštų spragtelėjimu”.

Dažniausiai vyrai pulo žaisti traukia palikę drauges ir žmonas namuose, o Milda ir Audrius į biliardinę žengia kartu. Tiesa, patys žaidžia retai: „Dažniau į klubą užeiname susitikti su draugais, pabendrauti”, - neslepia Audrius. Jo žmona priduria, jog norėtų daugiau žaisti su savo vyru, tačiau tuomet prieiti prie stalo gauna vos keletą kartų: „Audrius žaidžia iš tiesų puikiai, todėl man nelieka nieko kito, tik arba kantriai sėdėti ir laukti jo klaidos, arba, pasitelkus savo moterišką žavesį, šiek tiek pasukčiauti. Draugiškame žaidime viskas galima”, - šypteli žavinga tamsiaplaukė.

Nors ji džiaugiasi vyro mylima veikla, neslepia, kad norėtųsi daugiau laisvo laiko, skirto tik šeimai: „Sezono metu pulas atima beprotiškai daug laiko... Būna mėnesių, kai net kas antrą savaitgalį tenka paaukoti. Tuos savaitgalius aš peržegnoju, nes ištisas dvi paras aš jo beveik nematau. O ir pati stengiuosi nelįsti vyrui į akis, kiek tai yra įmanoma, nes po turnyrų jis būna pavargęs ir suirzęs. Iš vienos pusės – pikta, iš kitos pusės – tai jo pasirinkimas, darbas, mėgstama veikla ir aš džiaugiuosi”.

Varžybų  savaitgalio grafikas – labai įtemptas: „Penktadienį  Audrius sužiūri turnyro lenteles, derina paskutines detales dėl rytdienos varžybų, kad viskas vyktų sklandžiai, važiuojame paimti rutulių.  Šeštadienis: neišsimiegame, nes keliamės beprotiškai anksti. Visa diena ant kojų, grįžtame labai vėlai. Ne kartą - apie 2 – 3 valandą nakties. Sekmadienis: kelias valandas nusnūdę keliamės ir važiuojame tęsti varžybų. Visa diena ir vėl paaukota pului - grįžtame tik vėlai vakare ir tenorime tik miego. Ir šitaip - kas antrą - trečią savaitgalį. Na, kuriai moteriai tai patiktų?” - šypsodamasi klausia Milda.

Paklausti, ar apie pulą diskutuoja prie pietų stalo, sutuoktiniai atsako vieningai: „Jei pietaujame dviese – ne, bet susitikę su giminėmis (Audriaus, - aut. past.) – nuolat. Liežuviai atsiriša po vienos ar kitos taurelės – tuomet „užverda” diskusijos. Paskutinis ginčas buvo vos prieš savaitę - diskutavome, kas yra vadinamas vidiniu „vintu”, o kas – išoriniu”.

Paprašyti papasakoti apie gražios draugystės, peraugusios į meilę, pradžią, Beruliai nė kiek nesispyriojo. Milda pažinties dieną prisimena lyg ji būtų buvusi vakar: „Paskutinę atostogų pas brolį Dubline (Airija) dieną sėdėjau oro uoste, laukiau skrydžio. Staiga išvydau žavų vaikinuką, kuris, nepaisydamas eilės, užlindo prieš visus, pasidėjo bagažą ir nuėjo. Pagalvojusi, kad nebūsiu kvailesnė, taip pat pradėjau brautis į priekį. Galų gale, prieš pat įlipant į lėktuvą, sustojome greta vienas kito... Užmetusi akį į jo pasą, suspėjau pamatyti tik Audrius Be...” Tuo metu Šiauliuose gyvenusi ir Kaune studijavusi mergina juokiasi, kad pažintis prasidėjo arčiau dangaus – jau lėktuve: „Girdžiu balsą už nugaros: „Ar galima būtų prie jūsų prisėst?” Na, galvoju, sėsk, negi gaila”, - šypteli Milda.

Kurį  laiką su simpatiškuoju vaikinu trumposiomis žinutėmis telefonu susirašinėjusiai merginai netrukus tai pabodo: „Prasidėjo įtemptas mokslų metas, tiesiog nebeturėjau tam laiko. Net nesivargindavau atsakyti į jo žinutes. Vieną rytą, anksčiau atsikėlusi prieš koliokviumą, telefono ekrane išvydau, jog vėl rašo „Audrius 2blin” – taip jį buvau įrašiusi į adresų knygelę. Na, pagalvojau, jog sugrįžusi tikrai atsakysiu – jau buvo šiek tiek gėda. Kaip vėliau paaiškėjo, Audrius tądien trynė nereikalingus kontaktus ir nusprendė parašyti man, „Mildai Irl”, paskutinį kartą... Laimė, į tą lemtingąją sms aš atrašiau”.

Kurį  laiką niekaip neišgirdusi prašymo tapti Audriaus mergina, Milda kiekvieną trečiadienį susiruošdavo ir laukdavo, kol jis pakvies kartu važiuoti į „Undinę”, kur vesdavo klubinius pulo turnyrus: „Ten visą vakarą kantriai sėdėdavau, stebėdavau susitikimus, susipažinau su klubo nariais, mokiausi taisyklių. Patirtis vis tik buvo naudinga”. Baigusi studijas mergina nusprendė grįžti į Šiaulius, tačiau širdis sakė dar dienelę palūkėti: „Norėjau paskutinį kartą pamatyti Audrių ir nuėjau pas jį į darbą... Jis taip nedrąsiai pasiūlė draugauti, o aš buvau ir apstulbusi, ir pati laimingiausia! Nuo tos minutės gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis – likau Kaune, išsikėliau iš bendrabučio ir apsigyvenome kartu. Per devynis draugystės mėnesius „pagimdėme” sužadėtuves, o po pusantrų metų draugystės jau žengėme prie altoriaus”.

Į šį klausimą ir Milda, ir Audrius atsakė negalvodami. „Audrius yra geras, rūpestingas, mylintis, sąžiningas, tvarkingas, darbštus, užjaučiantis žmogutis, - šypteli Milda. -  Pats nuostabiausias, kokį tik galėjo siųsti man dangus. Vos susipažinome, pajutau, jog su šiuo žmogumi norėčiau sulaukti senatvės. Tai, sakyčiau, buvo meilė iš kokio antro žvilgsnio. Dėkoju likimui, kad jis atsirado mano gyvenime. Myliu jį už viską, kas jis yra ir ką jis daro dėl manęs. Kito žmogaus šalia savęs net negalėčiau įsivaizduoti. Jis myli mane tokią, kokia esu, išpildo slapčiausias svajones ir fantazijas, jis – mano ramstis, paguoda, pagalba, mano palaima...”

Žmoną gražiausiomis spalvomis „nutapė” ir Audrius: „Milda - yra nuostabus žmogus, į nieką kitą jos nekeisčiau. Nė akimirkai nebuvau suabejojęs dėl sprendimo ją vesti, nė trupučio nesigailiu, kad vedžiau ir neabejoju, kad taip bus visą gyvenimą. Su ja kartu praleistas laikas yra neapsakomas ir neįkainojamas. Milda nepaprastai skaniai gamina... Pamilau ją, nes nė vienos erzinančios savybės neradau jos charakteryje - kuo daugiau bendravome, tuo labiau jaučiau, kad ji tikrai yra mano žmogus, kurio ilgai laukiau. Su ja aš esu pats laimingiausias”.