Į klausimus atsako „Jovaro” pagrindinės mokyklos direktorius Arvydas Kukanauza.

- Prašalaičiui per pertrauką  užėjus į mokyklą atodo, jog nuo triukšmo plyš  galva. Kyla klausimas, kodėl pedagogams neišduodamos garsą  slopinančios ausinės, kaip, pavyzdžiui, besidarbuojantiesiems prie medžio apdorojimo staklių ar pan.?

- Jų ausų būgneliai įgavo imunitetą ir yra triukšmui atsparūs.

- Kai kuriose valstybėse po šiai dienai tebėra įteisintos fizinės bausmės. Ar pritartumėt idėjai šitokią praktiką taikyti ir Lietuvos mokyklose?

- To mums neleidžia Lietuvos įstatymai. Tačiau kai kuriose (netgi išsivysčiusiose) pasaulio šalyse bausmės mokyklose egzistuoja. Viskas turi būti pamatuota. Būtina įvertinti, ar vaikui užteks pabarimo, ar pagrūmojimo, ar jam reikia rimtesnės bausmės? Viskas priklauso nuo individo.

- Sakoma, jog jaunos merginos neretai įsimyli gerokai vyresnius už  save vyrus. Jūsų mokykloje mokosi daugiau kaip 800 mokinių...

- Žmogaus tokia natūra, kad nemoka džiaugtis esamuoju momentu. Kai mažas, tu nori būti didelis, kai užaugi – nori grįžti vaikystėn. Kai esi jaunas, nori būti senas... Lygiai tas pats ir su meile. Kai buvome maži, labai patiko vyresnės merginos, o kai tapome vyresni, atvirkščiai... Toks gyvenimo dėsnis ir niekur nuo jo nedingsi. Su visais taip yra. Už didelius pinigus galima „įsimylėti“ dargi labai seną, bet čia jau visai kas kita...

- Koks turėtų  būti idealus mokyklos vadovas?

- Geras klausimas... Idealus vadovas turėtų būti kaip ir geras rungtynių teisėjas: jis neturi kištis ten, kur procesas vyksta gerai ir turi būti ten, kur procesą būtina taisyti. Vadovu negimstama. Aš turiu tokio vadovo idealą – B. Gylį, buvusį ilgametį Stasio Šalkauskio mokyklos direktorių. Būdavo, užeini pas jį, o kabinete ant stalo herbinis antspaudas, užrašų knygutė ir „Šiaulių naujienos”... Pas mane gi - popierių šūsnys. Sakydavau: „Aš jums pavydžiu”. O jis: „Vaikel, kai išdirbsi vadovu 40 metų,   išmoksi”.

- Ar jaučiate sentimentų  savo pirmajai mokytojai?

- Mokiausi kaime, keturmetėje mokykloje, o klasė buvo maža. Viena mokytoja vienu metu vedė pamokas dviem klasėms. Niekada nemaniau, kad man teks būti mokytoju, nes mūsų giminėje tokios „mados” nebuvo. Mokyklai (jos dabar nebėra) sentimentus jaučiu, bet mokytoja buvo griežta, reikli... Prisimenu ją, tačiau be sentimentų.

- Pedagogo darbą  dirbate 25 metus. Ar per tą laiką  nepradėjo ryškėti „profesinės ligos”  požymiai: noras neprašomam duoti patarimus, mokyti visus ir visada?

- Esu šnekalius ir bešnekėdamas kartais prisišneku... Bet stengiuosi kitų nemokyti – gyvenimas pats išmoko, kaip reikia dirbti. Turiu tik vieną pedagoginę „ligą” - per garsiai kalbu. Netgi būdamas namuose. O kompanijoje nemėgstu tylos – jeigu nėra kam šnekėti – kalbu aš. Žmona pastebi, jog kartais šneku per daug...

- 1989-1991 metais dirbote pedagoginio instituto komjaunimo organizacijos sekretoriumi. Ar teisinga tų dienų jaunimą  laikyti apgautąja karta? Jiems nuolat buvo kalama, jog turi šviesią ateitį, visi keliai atviri ir pan. Tačiau neturėjo nė pusės to, ką turi dabartinis jaunimas: galimybė laisvai keliauti, laisvai reikšti pažiūras, mokytis kitų šalių universitetuose, būti pasaulio piliečiais...

- Taip, buvau paskutinis atleistinis ir nepartinis (!) komjaunimo sekretorius. Kai susitinku kolegas, tiek buvusius komjaunuolius, tiek ir nekomjaunuolius, anuos laikus prisimename kaip vienus geriausiųjų. Todėl, kad tada buvome jauni, maksimalistai. Tada buvo priimta, jog kiekvienas turi būti komjaunuolis. Tačiau M. Stakvilevičiaus (gerbiu jį už pažiūrų nuoseklumą) kvietimus stoti į partiją atmesdavau, ir tuo džiaugiuosi. Esu tolerantiškas (taip bent atrodo), bet negaliu pakęsti tų, kurie partijas keičia dažniau negu kojines. Nesutinku, kad mes - prarastoji karta. Aktyvesni prasiveržė. Pavyzdžiui aš, eilinis kaimietis, be užnugario, studijavau Maskvoje, nes gerai mokiausi, pasivažinėjau po tuometinę SSRS. Taip, dabar turime galimybę išvažiuoti užsienin, bet dažniausiai išvykstama dėl ekonominės situacijos.

- Sakoma, jog vienus žmones sukūrė Dievas, kiti – išsivystė iš beždžionės. Kuriai kategorijai priskirtumėte save?

- (Juokiasi). Norėčiau būti 10 centimetrų aukštesnis, turėti juodus garbanotus plaukus... Žmogui būdinga siekti idealo visur kur. Bet kai kas bando įsiteikti arba su sarkazmu ir pasako: „Koks jūs gražus!”. Atsakau rusų poeto žodžiais: „Net jeigu įspūdingos išorės man pagailėta buvo, pirmiausia aš gražus sava dvasia!”

- Kaip jus pravardžiuodavo mokykloje?

- Keisčiausia, neprisimenu savo pravardės... Pagal pavardę kartais pavadindavo „Kukas”, tačiau „rimtos” pravardės niekada neturėjau. Kur kas labiau mėgau pravardžiuoti kitus...

- Kas gyvenime teikia didžiausią  palaimą?

- Mėgstu bėgioti, judėti, važinėti dviračiu... Man patinka judėjimas, nors pagal nugyventus metus lyg ir turėčiau būti solidesnis. Man svarbiausia judėjimas. Aš ir numirti norėčiau... bėgdamas. Turiu svajonę nubėgti maratoną, tačiau nėra kada treniruotis.

- Teigiate, jog norėtumėt mirti bėgdamas... Tai gal pasakysite, kokios muzikos norėtumėt per savo laidotuves?

- Muzikos iš viso nenorėčiau. Visą gyvenimą bėgau, skubėjau, lėkiau – tegul žmonės ateina, ramiai pabūna, pamąsto... Draugams ir kolegoms sakau: „Kai numirsiu, neneškite man vainikų ir gėlių puokščių. Verčiau padovanokite bent vieną gėlę, kol dar esu gyvas”. Mes, lietuviai, jau tokie, - kai žmogus numiršta, nešame vainikus, krauname gėles, o kol buvo gyvas, žiūrėk, niekas ir ačiū nepasakė... Manau, kad reikėtų vertinti gyvą žmogų.

- Galima groti ne tik muzikos instrumentais, bet ir nervais. Ką  darote, kai kas nors ima groti jūsų  nervais?

- Jeigu bando groti, supykstu, tačiau neilgam ir jokiu būdu to nelaikau širdyje.

- Kaip manote, ar yra pasaulyje raganų?

- Aš manau, kad yra... Būna tikrų ir išgalvotų. Bet yra (juokiasi).

- Kam vadovauti lengviau: savo žmonai ar beveik tūkstantiniam mokyklos kolektyvui?

- Lengviau vadovauti kolektyvui. Mano žmonai nepavadovausi. Kai bandau tai padaryti, ji man sako: „Gerbiamasis, esi ne darbe”. Šiaip šaunią žmoną turiu, bet su ja nesiginčiju – beviltiška. 

Pašnekovą neprotingais klausinėjimais alino Romualdas BALIUTAVIČIUS, o fotoaparatu prie sienos jį rėmė Vadimas SIMUTKINAS.