Aloyzas Gudavičius – Šiaulių universiteto profesorius, Senato pirmininkas, habilituotas humanitarinių mokslų  daktaras, kalbininkas. Užsienio ir šalies spaudoje publikavo per šimtą  mokslinių ir metodinių  straipsnių.

- Esate bene vienas iš rimčiausių kandidatų Miesto garbės piliečio titului gauti. Sakykite, o kas jums iš tos laimės ir iš tos garbės?

- Pirmiausia aš nemanau esąs rimčiausias kandidatas. O kas man  iš tos laimės? Aš gana skeptiškai į tai žiūriu: pasiūlė, tai ką aš čia labai prieštarausiu?

- Gimėte Kelmės rajone, Kalniškių kaime, kur buvo bene vienintelė  apylinkėje vieta pasišokti aplinkinių  kaimų jaunimėliui. Ar mėgstate šokti arba žiūrėti įvairius šokių  projektus per televiziją?

- Galiu pasakyti, kad pats šokti mėgstu, tačiau šokių laidas nedažnai žiūriu, per daug jau ten tų šokių...

- Kokias asociacijos, pajautas ar emocijas jums kelia sąvoka „žalios akys”?

- Tyrinėju žodžių  reikšmes - semantiką, pasaulio atspindį kalboje. Apie žalią  spalvą esu trupučiuką rašęs: žalios akys yra šiek tiek paslaptingos. Kaip ir žalias vynas. Paslaptis. Ar tai reiškia, jog žaliaakės moterys gali pateikti daugiau staigmenų? Ko gero, taip (juokiasi).

- Mokote kitus šnekamosios esperanto kalbos. Ar gali šiandien dirbtinė kalba sėkmingai konkuruoti su natūraliomis, gilias šaknis turinčiomis kalbomis, tokiomis kaip anglų, ispanų, prancūzų?..

- Klausimas sudėtingas, keliais žodžiais neatsakysiu. Esperantininkai niekada ir neturėjo tikslo nukonkuruoti arba išstumti kitas kalbas. Jokiu būdu. Tai pagalbinė ir lengva bendravimo priemonė visiems. Aš asmeniškai esperanto kalba labiau domiuosi iš lingvistinių pozicijų.

- Kaip atrodo, ar tarmiškumai labiau puošia, ar vis dėlto labiau darko bendrinę  lietuvių kalbą?

- Žodis „darko” jokiu būdu čia netinka. Puošia? Tarmės – kalbos turtas ir objektyvus dalykas. Jokiu būdu nereikia su tarmėmis kovoti ar laikyti jas prastesnėmis. Kiekviena tarmė yra specifinis požiūris į pasaulį. Dabar niekas nedraudžia kalbėti tarmiškai. Ir anksčiau gal niekas nedraudė, bet tarmės nebuvo ir skatinamos. Šiuo metu užsienyje (pavyzdžiui, Šveicarijoje) kalbėti tarmiškai – prestižo dalykas.

- Mitas ar tikrovė, jog iš žmogaus galvos (t. y. aukšta ar žema kakta, nuplikimas, skvarbus žvilgsnis) galima spręsti apie jo intelekto galias?

- Į mistinius dalykus žiūriu skeptiškai. Esu visiškas realistas. Apskritai iš žmogaus veido, iš bruožų, iš povyzos, galima kai ką pasakyti apie žmogaus intelektą, bendrą  kultūrą.

- Ar būna valandų, kai pasijuntate pavargęs nuo visų  šitų akademinių dalykų? Ko tada griebiatės?

- Nepasakyčiau, kad labai pervargstu... (Gal ne per daug ir persidirbu?) O pabėgti niekur nesistengiu... Patinka gamta. Anksčiau buvau ir žvejys, ir grybautojas, ir uogautojas. Dabar šiek tiek visi tie dalykai nuėjo į šoną. Turiu sodą, tai sode visuomet yra ką veikti...

- Kaip jums atrodo, kodėl  Šiaulių krašto žmonės kalbėdamiesi labai rūpinasi pašnekovo klausa ir nuolat užduoda tą  patį klausimą: „Agirdi?”

- Čia nėra klausos dalykas. Tai galima pavadinti „parazitiniais žodžiais”. Įterpiniai, kurie nieko nereiškia. Tam tikra kalbėjimo mada. Anglai sako: „How are you?” Bet ar jiems iš tikrųjų rūpi, kaip tu laikaisi? Taigi šitokie klausimai – tik tam tikros klišės.

- Ar apie jus dainuoja, ar esate vienas iš keturių  brolių, kurie „kaime liks nakvot”?

- Buvome trys broliai (dabar esame du) ir kaime dažnai likdavome nakvoti... Kuo vardu kiti broliai? Ne, tikrai ne Jurgis, ne Antanas ir ne Martynas (šypsosi).

- Kas jums gyvenime svarbiau: principai ar geri santykiai?

- Svarbu ir tai, ir tai. Sakyčiau, turėtų būti tam tikras kompromisas ir tolerancija. Reikia išlaikyti savus principus, bet ir nepykti ant kitaip manančiojo.

- Trimis žodžiais apibūdinkite idealią  moterį.

- Sunku čia parinkti tris reikiamus žodžius (juokiasi). Žinoma, moteris turi būti graži, protinga (nors ir sunkiai derinasi)... Gal švelni?

- Kuri iš  šių asmenybių jus žavi labiausiai: Motina Teresė, Albertas Einšteinas, Lechas Valensa ar Stasys Povilaitis?

- Na, labai jau čia skirtingus surinkote... Žinoma, aš pasirinkčiau A. Einšteiną.

- Ką  darytumėt, jeigu vieną gražų vakarą  jūsų mylima moteris paprašytų  ją išmaudyti šampano vonioje?

- Jeigu mano idealas –  graži ir protinga, ji tokių nesąmonių neišsigalvotų  (juokiasi).

- Prisipažinkite, koks pats didžiausias jūsų trūkumas?

- Trūkumas? Per gyvenimą  tie trūkumai šiek tiek keitėsi. Šiuo metu trupučiuką prie tinginiavimo linkstu... Jeigu tik vieną, tai šitaip įvardyčiau. 

 

Pašnekovą visokiais keistais klausimais kamavo Romualdas BALIUTAVIČIUS, fotoblykste jį  stengėsi apakinti Vadimas SIMUTKINAS