Vieno iš  teminių kostiumų ir renginių organizavimo salonų  bendrasavininkės Rūtos Jankūnaitės teigimu, mergvakaris –  proga įdomiai ir linksmai pabūti moteriškoje kompanijoje.  

Aušra LAURINKIENĖ 

Mergvakaris, kaip žinia, yra paskutinė jaunosios šventė be jaunojo, organizuojama jaunosios draugių arba vyriausiosios pamergės, kaip atsisveikinimas su laisve, paskutinis nerūpestingas merginų  vakarėlis prieš žengiant į šeimyninį gyvenimą.

Keičiantis laikams keičiasi ir tradicijos. Anksčiau jaunosios namuose susirinkusios pamergės pynė rūtų vainikėlius, traukė ritualines dainas ir ramino santuokos bijančią nuotaką, o į šiuolaikinio mergvakario scenarijų dažniausiai įtraukiamas pasivažinėjimas limuzinu, vyriškas striptizas ar praeivių gundymas marškinėliais su užrašu „Šįvakar tavo paskutinis šansas”. Apie šių dienų mergvakario tendencijas papasakoti paprašėme vieno iš teminių kostiumų ir renginių organizavimo salonų Šiauliuose bendrasavininkės Rūtos Jankūnaitės.

Per dvejus metus jau ne vieną mergvakarį šiaulietėms suorganizavusios moters teigimu, lietuvaitės jau nuo seno prieš vestuves susirinkdavo tik moteriškoje kompanijoje: „Kadangi anksčiau nuotaka tik po vestuvių palikdavo tėvų namus, tai ir mergvakario reikšmė būdavo kitokia. Tai lyg atsisveikinimas su namais ir draugėmis. Anksčiau mergvakaris būdavo liūdna šventė, tačiau reikšminga, kupina ritualų. Panašiai mergvakariai buvo švenčiami ir kitose šalyse. Šiuolaikine forma pasaulyje mergvakaris pradėtas švęsti apie 1960-uosius metus. Dabar jau retos vestuvės vyksta neatšventus mergvakario ir bernvakario”.

Anot Rūtos Jankūnaitės, tokiems vakarėliams temos pasirenkamos pačios įvairiausios: „Manau,  labai sveikintina, kad jauni žmonės neriboja savo fantazijos. Teko matyti, girdėti, dalyvauti ar organizuoti šventes nuo paprasto pasisėdėjimo prie židinio iki kelionės į Europos miestus. Yra tokių „klasikinių” mergvakarių temų, kurios niekada neišeis iš mados: seselės, velniukės, angelai ar seksualios padavėjos. Didžioji dalis besikreipiančiųjų nori atvirų seksualių kostiumų. Tiesa, šiemet kaip niekada populiari jūreivių tema”.

Ne paslaptis, kad neretai mergvakarių ar bernvakarių dalyviams padauginus alkoholio, tokios šventės prieš vestuves peržengia padorumo ribas. Būta atvejų, kai po tokių šėlionių jaunieji prie altoriaus nebepasirodo... Paklausta, ar dažnai merginos atsisveikinimą su laisve supranta pažodžiui ir puola vyrams į glėbį, Rūta Jankūnaitė atsakė: „Tos merginos, kurios kreipiasi pas mus dėl šventės organizavimo, nori atšvęsti kitaip. Manau, kad per mergvakarius atsitinka visko, tačiau dažniau tai būna žaidimai, vaidyba, flirtas ir tiek. Jei jau nutinka taip, kad po mergvakarių ar bernavakarių jaunieji pasuka skirtingais keliais, tai tikriausiai dėl to, kad vaikinams ar merginoms nepatinka, ką tą vakarą darė jų antroji pusė”. Anot  vieno iš teminių kostiumų ir renginių organizavimo salonų Šiauliuose bendrasavininkės, kartais jaunųjų kompanijos susitinka ir vakarą užbaigia švęsdamos kartu.

Į klausimą, ar vyro organo formos tortas ir striptizo šokėjas, išsirengiantis iki Adomo kostiumo, - vis dar madinga, Rūta Jankūnaitė atsakė neslėpdama apmaudo: „Deja, kartais tik tiek mergvakariui ir tesugalvojama. Liūdnai atrodo ir šventės dalyvės, atėjusios į naktinį, klubą, kuriame ir taip lankosi kiekvieną savaitgalį. Ir taip daroma net negalvojant, ar tai suteiks kokį nors malonumą būsimai nuotakai. Taip pat nuotakos kažkodėl verčiamos gatvėje prašinėti pinigų, kabinėtis prie nepažįstamų žmonių ir prašyti, kad jas pabučiuotų... Žinoma pasitaiko ir išradingų merginų, kurios energiją išlieja karinėse pratybose ar šokių pamokoje. Labai graži pasirodė draugių idėja surengti mergvakarį... dešimtųjų vestuvių metinių proga”.

„Koks yra tobulo mergvakario scenarijus šiandieniniame gyvenime? - klausiame. „Manau, puikus mergvakaris vyktų, jei draugės pagalvotų, kas bus malonu būsimai nuotakai, kas išliks maloniu prisiminimu ilgus metus. Tam reikia tik šiek tiek fantazijos, jūsų laiko ir dėmesio. Nedarykite to, ko  nesuprantate, kas verčia nemaloniai pasijusti nuotaką. Mergvakaris - tai proga įdomiai ir linksmai pabūti moteriškoje kompanijoje, po vestuvių juk tam liks mažiau laiko. Vertėtų tai padaryti neįprastai. Puikus variantas - teminis mergvakaris. Puiki proga surengti senovės Graikijos vakarėlį pirtyje, japonišką mergvakarį su suši gaminimo pamokėle, originalią fotosesiją, ir t. t. Žinoma, įsimintinas būtų ir mergvakaris pagal senovės lietuvių tradicijas”.

Rūta Jankūnaitė  pridūrė, kad vestuvės - tai šventė, kurią jaunieji dovanoja savo artimiausiems draugams, o mergvakaris ir bernvakaris - proga, kai draugai gali parodyti dėmesį jauniesiems, atitraukti juos nuo pasiruošimo vestuvėms.

Merginos, nors kartą organizavusios mergvakarį ar šos šventės „kaltininkės”, mielai dalijasi patirtimi, kuri kartais būna „paskaninta” karčiais prieskoniais. Tad ką daryti, kad paskutinis jaunosios „pasispardymas” būtų nepriekaištingas?

Svarbiausia, be jokios abejonės, viską kruopščiai suplanuoti nuo pradžios iki pabaigos.  Nuo ko viską pradėti? Pirmiausia, reikėtų pasirinkti datą ir sudaryti dalyvių sąrašą. Kai jau pakviestos visos šventės dalyvės, paskirstyti kas už ką atsakingas: scenarijų, maistą, gėrimus, muziką, vietą, papuošimus, fotografavimą, transportą, tvarką bei dovanėles jaunajai. Žinoma, sunkiausia užduotis, nulemsianti tolimesnius organizacinius reikalus, - vakarėlio tema. Mergvakario dalyvės gali persikūnyti į seseles, gaisrininkes, policininkes, velniukes, angelėlius, kaubojas, jūreives, pirates, geišas ir t. t. Čia fantazija – beribė. Kad jaunoji išsiskirtų iš kitų, ją galima aprengti išskirtiniais marškinėliais, priklausomai nuo vakaro temos galima ant jų kažką užrašyti.

Tolimesni žingsniai: sudėlioti vakaro scenarijų; suplanuoti, kokio ir kiek reikės maisto (gaminto ar pirkto), gėrimų, indų; pasirinkti šventimo vietą (butas, sodyba, kavinė, klubas, gamta ir t. t.), jei reikia, iš anksto ją užsakyti; parinkti muziką vakarėliui (įsirašyti į kompaktines plokšteles, užsakyti muzikantus, didžėjų ar pan.); nuspręsti dėl vakaro papuošimų, dekoracijų (pirktinių ar rankų darbo); pasirūpinti, kad vakarėlis būtų įamžintas – samdyti fotografą ar kurią nors iš dalyvių „apginkluoti” fotoaparatu bei filmavimo kamera; suorganizuoti transportą (kas tai bebūtų – limuzino, troleibuso, taksi ar troleibuso nuoma, geriau pasirūpinti iš anksto, o gal eisite pėsčiomis ir tai bus iššūkis?); sugalvoti ir nupirkti ar padaryti pačioms dovanėles jaunajai, kurios sietųsi su ateinančiu šeimyniniu gyvenimu, buitimi, lova, virtuve ir pan. – kuo linksmesnes ir mielesnes).  Draugės galėtų parašyti jaunajai palinkėjimus: ant servetėlių, ant širdelės formos lapelių, ant nosinaičių, ant vyriškų šeimyninių trumpikių, ant kočėlo, raštelyje butelyje, senoviniame albume ir pan.

Derėtų  nepamiršti, kad mergvakario tikslas – ne atkalbėti jaunąją tekėti, o pasilinksminti, dėl to tokios smulkmenos kaip indų plovimas, skalbimas, patalpų tvarkymas, maisto gaminimas (nebent tai būtų užduotis) turėtų būti sutvarkytos be būsimos nuotakos įsikišimo. Atminkite, kaip ir seniau, pagrindinė ir vienintelė mergvakario taisyklė - jokių vyrų.

Itin svarbi mergavakario dalis – priesaikos skaitymas. Jos tekstas turi būti sakomas vienos iš draugių, kuri gali iškilmingumo dėlei pasilypėti ant bačkos, kelmelio, suolelio ar panašiai, o jaunoji turėtų kartoti paskui ją. Jaunąją taip pat galima parklupdyti, išrengti iki apatinių, aprengti kaip nuotaką (apdengti užuolaida ir t. t.). Pats priesaikos tekstas gali būti parašytas ranka kaligrafiniu raštu arba atspausdintas kompiuteriu. Priesaiką galima įrėminti, įrišti į knygelę „Jaunamartės elementorius” arba „išleisti” laikraštuką „Mergvakario žinios”. Dokumentas gali būti susuktas ir sujuostas kaspinu kaip senovinis pergamentas, arba pateiktas kaip laiškas butelyje. Tai priklauso nuo organizatorių fantazijos.