Zita KATKIENĖ

Žinomi Šiauliuose trynukai gruodį švęs jau penkiolikos metų sukaktį. Nors rūpesčių pakanka, trynukų mama, medikė gražina Putrimienė prisimena, kaip džiaugsmo – vaikų - laukė ištisus devynerius metus.

Trynukų mama Gražina Putriūnienė sako, jog „Partizanų” stovykla Dubysos pakrantėje - tikrai ne savarankiškumo mokykla, nes visi trys - pakankamai savarankiški, visi trys - pakankamai kantrūs. Nuo mažens įpratusiems būti drauge niekada trise nenuobodu. Jie ir mokyklai drauge ruošiasi: pirkdami sesei kuprinę ragina Aušrinę neklausyti mamos nuomonės, klausyti jų. „Į aštuntą klasę vaikus parengti daug pigiau nei į pradines klases”, - pastebi trynukų mama ir skaičiuoja, kiek daug  nebereikia kanceliarinių priemonių, kai vaikai vyresni.

Ypač finansiškai pajaučia, kad augina trynukus tada, kai reikia kur išleisti visus tris. „Kai skirtingose klasėse mokosi trys vaikai, skirtingai pasiskirsto ir mokesčiai, ir rinkliavos, o čia tą pačią dieną reikia mokėti už tris”, - kalba trynukus auginanti šiaulietė, kuriai visada buvo svarbu, kad trijulė visur būtų drauge. Net pas draugus ragindavo eiti drauge. „Aš mačiau, kad vienas kuris gali būti išskirtas ir paliktas”, - aiškina mama vaikų auklėjimo paslaptis.

Nuo mažens Putriūnų trynukai - vis kartu. Nuo ketverių metų visi trys šokių studijoje „Želmenėliai”, visi trys ir 2-ojoje muzikos mokykloje. Tik instrumentus buvo pasirinkę skirtingus. Aušrinė ir Rytis jau baigė smuiko klasę, Giedrius grojo liaudišku instrumentu lumzdeliu.

Nors muzikos mokykla ir baigta, tačiau visi trys pakviesti dalyvauti vakar vykusiame koncerte. Ir Putriūnų  trijulė nesipriešina - drauge skubėjo ir į repeticijas, ir į koncertą. 

Daug laiko darbe praleidžiantys tėvai pastebi, kad trijulės pomėgiai keičiasi. Ne tik dėl to, kad berniukai jau prieš dvejus metus baigė šokių studiją -  nusprendė pradėti sportuoti. Dažnai trise ir pas draugus nebeina. Ypač kai bendras draugas - berniukas. „Vis dažniau draugai - skirtingi”, - pastebi Gražina Putriūnienė ir jau nesibaimina, kad kuris vienas liks namuose, kai kiti du išsiruošia į svečius. „Tai - natūralu, nes poreikiai jau kitokie”.

Neslepia mama, jog apmaudu buvę, kai berniukai vienas po kito paliko šokių kolektyvą.  „Ten ir vertybės kitos, ir charakterio savybės ugdomos kitokios”, - sako mama, labiau vertinanti dėmesingumą mergaitėms, tvarkingumą, kurie ugdomi šokių kolektyvo vadovės Aldonos Masėnienės.

Giedrius iš kolektyvo išėjo pirmas ir pasirinko rankinio komandą. Tačiau nuo šios vasaros abu broliai - jau drauge. Abu futbolininkai. „Futbole geriau, nes ten nereikia šokti”, - paaiškina broliai, įsitikinę, jog tai, ko jiems gyvenime prireiks - valso, polkos, jie jau tikrai moka.

Su Šiaulių futbolo akademijos komanda Rytis jau apkeliavo visą Lietuvą, pabuvojo ir užsienyje, tad nuo šios vasaros ir Giedrius drauge. Treneris Nerijus Kuzmickas pakvietė ir į futbolo stovyklą, kur broliai, atskirai nuo sesės, praleido visą savaitę. „Reikės ir sesei lankyti futbolą”, - pasiūlome. „Tai geriausiai futbolą žais Aušrinė”, - šypteli Rytis. Ir broliai neslepia, kad Aušrinė - visada geriausia. Ji ir namų darbų užduotis visada žino, ir pamokas paruošia, ir nusirašyti namie nuo jos dažniausiai tenka.

Pagrindinis trynukų privalumas, brolių manymu, ir yra tas, kad nereikia visko įsiminti, kas kalbama per pamokas, kas užduota namų darbų - Aušrinė žinos, tai jos ir pasiklaus...

Tik futbolo stovykloje trijulė  buvo išsiskyrusi - Aušrinė liko namie. Tačiau visi drauge liepos mėnesį viešėjo pas močiutę Tauragės rajone, Gaurių kaime, kur yra nuolatiniai svečiai. Drauge buvo dar trys pusbroliai. „Šioje „vaikų stovykloje” teko dirbti man - vienai senai mamai nepaliksi šešių vaikų”, - dvigubai padidėjusio vaiko būrio rūpesčiais dalijasi Gražina Putriūnienė. 

Nekinta tik tai, kad ir šiame šešių vaikų būryje Aušrinė - vienintelė mergaitė. „Tad ir nėra ko stebėtis, kad ji - berniukiško charakterio”, - sako mama, prisiminusi nesibaigiančias mėlynes, nubrozdinimus ant dukters kojų ir rankų. Ir džiaugiasi, kad Aušrinė nemeta šokių kaip berniukai. Ypač dabar, kai drauge su vyresniosiomis kolektyvo narėmis šoka ir balinius šokius. „Mažosios dar tik tarnaitėmis šoka, tai apranga šalia puošnių balinių suknių negalėjo pasidžiaugti”, - pasakoja mama. Ir vis ragina kalbėti vaikus. Bet vis tenka pridurti, kad vaikai nėra labai kalbūs. Labiau nedrąsūs.

Trečioje klasėje jau buvo trynukai, kai Kviečių gatvėje gyvenantys tėvai nusprendė  juos leisti į „Juventos“ pagrindinę mokyklą.  „Galvojome, jog galės mokytis sustiprintoje muzikos klasėje ir nebereikės į muzikos mokyklą leisti. Vargo bus mažiau”, - prisimena Gražina Putriūnienė apsisprendimo metus. Tačiau vargo, kaip ir reikėjo tikėtis, tik padaugėjo. Trims atsirado vietos tik paprastoje klasėje, tad reikėjo ir į mokyklą toli važiuoti, nors kita mokykla beveik kieme, ir muzikos mokyklos neatsisakė.

Pirmosios savo mokytojos vaikai kaip ir nebepamena. „Juventos“ pagrindinės mokyklos pradinukų  mokytoja Asta Čepulienė tapusi pirmąja mokytoja, kurią  iki šiol su Rugsėjo 1-ąją Putriūnų trijulė sveikina.

Apmaudu vaikams, kad ir su auklėtoja teko atsiveikinti. „Ištekėjo ir išvyko į Norvegiją  gyventi”, - žino vaikai mylimos auklėtojos asmeninio gyvenimo džiaugsmus ir apgailestauja, kad paskutiniais metais Juventos pagrindinėje mokykloje bus kita auklėtoja. Į devintąją klasę, kaip ir visi „Juventos“ pagrindinės mokyklos moksleiviai, eis į J. Janonio gimnaziją.

Kuo žada būti užaugę, nė  vienas dar nežino. „Dar yra laiko spręsti”, - sako Rytis, kalbiausias šioje trijulėje. Bet ir pastabų sulaukiantis daugiausiai.

„Mes esame vieno kraujo - kodėl nenorėti rengtis vienodai”, - pykteli Rytis ir tada, kai Giedrius nežino, kaip paaiškinti, kodėl nenori su broliu rengtis vienodai. „Nepatinka taip pat atrodyti, ir viskas”, - paaiškina brolis. O mama tik po kurio laiko pastebėjo, kad vienas megztukas ar striukytė - nedėvima. Nes Giedrius nusprendė rengtis skirtingai ir tų drabužių, kurie broliams perkami vienodi, nebesivelka.

Trynukų augimą  visada stebėjo ir netikėtai į svečius užsukusi krikšto mama Angelija. Moteris pasakoja, kad vaikai visada buvo savarankiški, labai kantrūs. Ypač stebėdavosi, kaip kantriai jie laukia savo eilės, kai mama viena pati juos rengia, ruošia kelionei. „Ir svečią pasitinka visi kartu - visi vienodai akutėmis stebi, laukia dovanų”, - šypsosi moteris, niekur kitur trynukų nemačiusi. Kai  šeimoje auga trys skirtingo amžiaus vaikai, pasak Angelijos, būna kitaip, nes skirtingi vaikai elgiasi skirtingai. O čia - vienodi... 

Studentų  meilė 

„Neradau žmonos Lietuvoje, todėl ir ieškojau Jakutijoje”, - pokštavo Alvydas Putriūnas.

Vilniaus šurmulyje studentams susitikti nepavyko, nors gyveno abu netoliese - vienas J. Basanavičiaus, kitas – M. K. Čiurlionio gatvėje. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentė Gražina, kaip ir Vilniaus inžinerinio statybos instituto trečiakursis Alvydas, vyko į Jakutiją su studentų statybiniu būriu. Du mėnesius studentai statybose dirbo -  ir stulpus bitumu dažė, ir mišką

kirto...

Medikų būrio studentams teko ir visuomeninės pareigos - būti būrių gydytojais. Gražinai kaip tik teko gydyti būsimųjų inžinierių būrį, kuriame triūsė ir Alvydas Putriūnas. Nors jaunosios gydytojos

pagalbos Alvydui ir neprireikė, tačiau buvę pikta, kaip kas penkiolika minučių ji bėgiojusi pas vieną kurso draugą lašinti į akis lašų.

Rimčiau draugauti pora pradėjo grįžusi į Vilnių. Abiem buvę juoko, kai į pirmąjį  pasimatymą, kurį skyrė Alvydas, neatėjo nė vienas. Tad vėl teko ieškoti medikų bendrabutyje Jakutijoje sutiktos

studentės. „Anuomet juk mobiliųjų nebuvo, surasti žmogų buvo gerokai sudėtingiau”, - prisimena studijų laikus Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos Vaikų reanimacijos skyriaus reanimatologė Gražina Putriūnienė.

Vaikinai, būsimieji medikai, kurių kursuose būna po 3-4, beveik be išimčių žmonų ieško tarp medikių. Merginoms, būsimosioms gydytojoms, pasižvalgyti vyro teko ir toliau už fakulteto sienų. „Toks mūsų likimas, kad susitikome Jakutijoje, kad esame drauge”, - neabejoja likimu gydytoja, kurią gyvenimas išbandė... vaikais. Pirmiausia buvo bandoma skaudaus likimo tuo, kad negalėjo turėti vaikų. Gydėsi, tikėjosi ir vėl sulaukė išbandymo - trynukų.

Pirmoji kelius Šiauliuose pramynė, žinoma, Gražina. Gavusi pediatro diplomą ji atvyko į Šiaulių medicinos mokyklą, kur ir mokė būsimuosius medikus vaikų ligų gydymo subtilybių. Ir gyveno gydytoja medikų bendrabutyje: viename kambarėlyje su bendra virtuve.

Netruko prabėgti metai ir Alvydas Putriūnas šiame kambarėlyje tapo jau ne savaitgalių  svečias, bet pilnateisis šeimininkas.

Dažniausiai žmonės vaikelio laukia devynis mėnesius. Gražinai ir Alvydui Putriūnams šis laukimas tęsėsi... devynerius metus. Dabar žmonėms atrodo, jog tas vaikų  laukimas ir užgožė daugelį gyvenimo džiaugsmų. 

„Mes nežinome, kaip būna, kai žmonės laukiasi vieno vaiko, kai augina vieną vaiką, nes mums iš karto teko ir laukimas trijų, ir auginimas trijų”, - kalba trynukų mama, iki šiol su vyru mieste

žinomi bei dažniausiai vadinami trynukų, arba lėliukų, tėvais, žmonės.

Po gydymo nuo nevaisingumo pastojusi Gražina netrukus sužinojo, kad po širdimi nešioti tenka trejetą. „Tik išeini į dekretą - guliesi į ligoninę”, - sužinojo moteris iš vilniečių medikų, kurie ir

rūpinosi jos nėštumu.

Pamena Gražina Putriūnienė, kokia ji tada buvusi laiminga. Nes jų laukti teko devynerius, kupinus

skausmo ir nerimo metus.

Nėštumas baigėsi... septynių  mėnesių ir dviejų savaičių: „Rytis pasibeldė  per anksti. Jam gimus, Giedrius ir Aušrinė „nusprendė” neskubėti broliui iš paskos. Neliko nieko kito, tik atlikti cezario

pjūvio operaciją”, - pamena trynukų mama penkiolikos metų senumo įvykius.

Iki šiol saugomos močiutės rankomis nertos liemenės, kojinės, kuriomis buvo rengiami trynukai pirmuosius savo gyvenimo mėnesius, kuriuos praleido Neišnešiotų  naujagimių skyriaus kiuveze. Aušrinė gimusi svėrė 1200 gramų, o Rytis ir Giedrius - po 1300 gramų. Ypač sunerimusi Alvydo mamytė: „Kaip reikės rankų trims užtekti, kai ir vieną dviese auginti nelengva?” O šiandien močiučių - kiti rūpesčiai. „Mano mama išsidavė - jau taupo pinigėlius dovanoms, juk penkioliktas trynukų gimtadienis artėja”, - šypsosi mama.

Pamena, šešerių buvo trynukai Rytis, Giedrius ir Aušrinė, kai dalyvavo visos Lietuvos trejetukų  ir ketvertukų susitikime. Putriūnų trejetukas šioje šventėje buvo vyriausias, kiti dar sėdėjo ant tėvų kelių.

„Baisėjausi žiūrėdama iš šono į mamas, ant rankų laikančias po du-tris vaikus. Vienam žindukas nukrenta, kitam buteliukas su arbatėle slysta, trečias jau atpylė. Negi ir aš taip apgailėtinai atrodžiau?” - juokiasi G. Putriūnienė, pamačiusi save iš šalies.

Pastebėtas buvo Putriūnų  trejetukas bei pakviestas dalyvauti... pieno reklamoje. 200 litrų  pieno tuomet vaikai užsidirbo, o nuotrauką, kurią nufotografavo reklamos rengėjai, spausdino daugelis laikraščių ir žurnalų.