Daną Jankauską  stebina filmai apie zombius – labai jau nerealistiškai jie atrodo...

Šiauliečio Dano Jankausko specialybė reta, nekasdieniška, o gal net egzotiška: jau 18 metų jis dirba balzamuotoju (veiklos laukas - visa Lietuva) ir Tanatopraktikos centro Vilniuje direktoriumi. Per šį laikotarpį, jo paties žodžiais tariant, „bendrauta” su 5400 mirusiųjų. Nemažas miestelis! Ant pašnekovo raktų pakabuko pavaizduotas Anubis – senovės egiptiečių dievybė, balzamuotojų globėjas (žr. 2-ą nuotr.) Ir, suprantama, kad šios dienos pokalbis daugiausia suksis apie mirtį...

- Ar kada teko skaityti R. Merlio knygą „Mirtis –  mano amatas”?

- Žinau tą knygą, bet niekaip jos neperskaitau... Labai noriu ir tikiuosi ją įsigyti.

- Dažnai pasitaiko išgirsti frazių, tokių kaip „lengva, graži mirtis”  arba „gražiai pašarvotas atrodė, kaip gyvas”... Taigi ar gali mirtis atrodyti gražiai?

- Iš tikrųjų mirtis yra negražus dalykas. Apie ją kalbant žodis „graži”  nevartotinas. Netinkamas žodis. Galbūt jis ištariamas mašinaliai, nesusimąstant? Kaip ir žodis „gerai”? Būna ateina žmogus su savo skausmu, pasakoja, jog mirė artimas, kaip tai atsitiko, o tu linksi: „Gerai... Gerai...” Kol pagaliau susigriebi: koks čia gali būti „gerai”? Mirtis negali būti nei „gera”, nei „graži”.

- Ar kartais sapnuose neaplanko buvę „klientai”?

- Kartą susapnavau vieną tokį... Keliu aš jį į karstą, keliu, o iš tikrųjų žmoną iš lovos išverčiau... Pažadino ji mane ir klausia, ką čia sumaniau. (Juokiasi).

- Ar esate prietaringas?

- Ne. Gyvenime visiškai nesivadovauju prietarais. Tiesiog nepasitvirtina liaudies prietarai ir tai, ką matome kiekvieną dieną.

- Ko labiausiai bijote gyvenime?

- Labiausiai bijau kvailių. Ne psichiškai nesveikų, bet kvailių, kurie gali pridaryti problemų  daugiau ir už psichiškai nesveiką žmogų.

- Vis tik kas yra gyvenimas: drama, poema ar anekdotas?

- Greičiau drama... Drama su anekdoto prieskoniais.

- Kuri moterų  savybė žavi labiausiai?

- Žavi jų švelnumas, nuolankumas vyrui, sakykime taip. (Juokiasi).

- Jeigu ilgam vyktumėt  į negyvenamą salą, o pasiimti būtų  leidžiama tik tris daiktus...

- Tai galėtų būti geras, aštrus peilis, mano mėgstama knyga – Biblija ir puodelis, su kuriuo pasemčiau vandens atsigerti.

- Kokį  patį šlykščiausią patiekalą  teko ragauti per visą savo sąmoningą  gyvenimą?

- Be kuris valgis man nekelia šleikštulio. Kai pasakoja, jog kinai valgo vabalus ar kirmėles, pradedu svajoti, kaip būtų šaunu jų paragavus! O šleikščiausias kada ragautas valgis – per daug saldus tortas vienose vestuvėse.

- Kokią  originaliausią dovaną esate gavęs?

- Tai raktų pakabutis – karstelis. Pati originaliausia dovanėlė. Šiaip pas mus ant tarnybinių raktų pakabučių pavaizduotas Anubis – senovės egiptiečių dievybė, balzamavimo simbolis.

- Kodėl  žmonės bijo mirties – ir jaunas, ir senas?

- Todėl, kad nežino, kas yra mirtis ir kas po to jų laukia? Tai baimė. Panašiai, kaip tamsią naktį einantis žmogus nežino, kas jo laukia už kampo. Tas pats. Nors, atrodytų, neverta bijoti to, ko nežinai, bet yra atvirkščiai.

  - Vis tik įdomu: visi žino, kad mirtis neišvengiama, tačiau iki paskutiniosios dirba, kruta, kuria planus. Kalbant kompiuteriniais terminais, atrodo, kad kiekviename iš mūsų yra įmontuota mikroschema, veikia kažkokia programa, neleidžianti prisiminti, juolab rimtai priimti mirties neišvengiamumo faktą...

- Troškimas gyventi žmogui yra įgimtas. O planuoja ne tik senukai, bet ir labai sunkūs ligoniai – būsimus darbus, mokslus. Teko matyti vieną abiturientę, kuri sunkiai sirgo. Pats girdėjau, kaip ji planavo laikyti egzaminus, kaip stos mokytis... Nors jau ir dienos buvo suskaičiuotos. Galvoti apie ateitį ir kurti planus skatina „programėlė” - troškimas gyventi.

- Ar patinka filmai apie zombius?

- Labai jau nerealistiškai jie atrodo ekrane. Ypač kai rodomi mirusiųjų kūnai, kraujas, žaizdos. Visiškai neatitinka tikrovės. Sukuriami dirbtiniai efektai, o iš tikrųjų nėra taip efektinga. Dėl to žiūrėdamas nusiviliu ir man nepatinka tai, kas rodoma.

- Kas baisiau: likti vienumoje su balzamuoti atvežtu negyvėliu ar laukti į svečius atvykstančios uošvės?

- Baisesnis būtų antras variantas – daugiau problemų (juokiasi).

- Ar balzamuotojo darbe yra vietos romantikai?

- Nėra. Dirbant konkretų  darbą ir turint konkrečią užduotį – bet kokiame darbe romantikos nedaug. Visa tai trunka tik kol ruošiesi pradėti naują darbą - kažko tikiesi ir pan. Realiai – juoda kasdienybė su sudėtingomis užduotimis ir baime, jog neatliksi darbo taip, kaip iš tavęs tikimasi. Taigi kur čia bus vietos romantikai?

Pašnekovą savo klausimais mirtinai išvargino Romualdas BALIUTAVIČIUS, jam sadistiškai į  akis blyksėjo ir šypsotis vertė Vadimas SIMUTKINAS.