Romualdas BALIUTAVIČIUS

Žinomo šachmatininko, šiauliečio Aniceto Uogelės rankose tarpukaryje daryta nuotrauka, kurioje būrelis giminių ir jis pats - trejų metukų vaikėzas bei jo senelis – Aleksandras Jonkus. Netrukus iš A. Uogelės lūpų išgirdome surinktus jo senelį pažinojusių žmonių prisiminimus. Iš tiesų, 1863 metais gimusio žmogaus biografija galėtų būti pagrindas pilnametražiam filmui apie vienam Dievui težinomus žmogaus likimo vingius...

„Damelių apylinkėse (Joniškio raj.) esančiame ūkyje augo trys broliai Jonkai. Tačiau ne visiems jiems buvo skirta ūkininkauti... Baigiantis 19-ajam amžiui, paaštrėjus carinės Rusijos konfliktamas su Turkija, ūkiai gavo prievolę: pasiųsti vieną sūnų su pakinkytu vežimu į pagalbą caro kariuomenei. Toji dalia atiteko vienam iš brolių, mano seneliui Aleksandrui Jonkui”, - pasakoja A. Uogelė.

Išėjo, ir kaip į vandenį. Bėgo mėnesiai, o iš A. Jonkaus artimieji nesulaukė jokios žinios.

Pasirodo, skubantys caro armijai į pagalbą lietuviai berneliai pakliuvo į turkų nelaisvę. Kokiomis aplinkybėmis tai atsitiko, dabar jau ir nebesužinosime.

Belaisvio duonos neišvengė  ir A. Uogelės senelis, tai tuomet reiškė mirtį. Turkai su kitatikiais daug „nesiceremonijo”.

„Tačiau po daugiau nei pusę metų nelaisvėje trukusių nepriteklių, bado, belaisvių bruzdėjimų ir žūčių, įsikišo taptautinė Raudonojo Kryžiaus ir turkų Raudonojo Pusmėnulio organizacija. Vis dėlto turkai pabijojo visus belaisvius grąžinti Rusijai (žiūrėk, po kiek laiko jie ir vėl sugrįžtų kariauti). Belaisvius sutiko priimti Amerika. Tada iš kažkur buvo gautas garlaivis, o jo įgula keliaudama per Atlantą apsiėmė būti patys belaisviai.

Šiaip ar taip, drauge su laimingaisiais, laive atsidūrė ir A. Jonkus. Iš Konstantinopolio po kelių savaičių kelionės, laivas pasiekė Naujojo žemyno krantus ir išmetė inkarą”, - tęsia šachmatininkas.

A. Uogelės senelis buvo įkurdintas Čikagoje, kurį laiką dirbo „Bools” skerdyklose ir, kas žino, gal ir krepšinį su Čikagos „buliais” žaidė?.. Juk tuo metu Amerikoje labai susidomėta naujuoju žaidimu - krepšiniu.

Tačiau gimtinės trauka darė  savo, ir A. Jonkus sugrįžo į Lietuvą. „Iš būsimo Atlanto nugalėtojo Felikso Vaitkaus tėvų Žagarėje nusipirko namą ir su gerokai jaunesne, darbščia ir daug vargo mačiusia žmona Elena Zalogaite (1874-1943 m.) užaugino 6 vaikus. Buvo kalbama, jog mano senelis dar du ar tris kartus buvo grįžęs Amerikon”, - dalijasi A. Uogelė.

Paskutinius gyvenimo metus (A. Jonkus mirė 1941 m.) A. Uogelės senelis praleido bendraudamas su Kazimieru Palčiausku, kurį visos valdžios laikė revoliucionieriumi, nes tas 1905-aisias kovojo dėl per grafo Naryškino parką einančio kelio Joniškis – Žagarė atidarymo visiems. Kuo vertėsi A. Jonkus Lietuvoje nėra visiškai aišku. Žinoma, kad čia jis turėjo didelį žagarvyšnių sodą, o uogas veždavęs parduoti į Klaipėdą bei Rygą. Aišku, ir iš ten tuščiomis negrįždavo. Miestelyje atidarė mėsos paduotuvę.

A. Uogelė sako miglotai, bet prisimenąs savo senelį. „Galvodavau, ko tam žmogui iš mūsų reikia? Klausinėdavo, kaip gyvenu, ką veikiu, ir t. t. Tačiau su metais, silpnėjant klausai, susikalbėti darėsi vis sunkiau”.

Tokią štai istoriją  apie savo senelį papasakojo A. Uogelė. O nuotrauką teigia mielai padovanosiąs muziejui, jeigu, žinoma, muziejaus darbuotojams ji pasirodytų kuo nors įdomi.