Romualdas BALIUTAVIČIUS

Pasak šiaulietės gidės  Žanos Tolstikovos, į Baltarusiją dažnas kelionių  mėgėjas vykti nesiryžta: tiek visokių negerų dalykų  apie ją rašo žiniasklaida. Tačiau nuogąstavimai, pasirodo, būna gerokai perdėti. O Baltarusija – tikrai turi ką parodyti turistams, ir kainos ten visai „įkandamos” lietuviams. Esama ir kitokių priežasčių, dėl ko reikėtų pamatyti tą šalį. Pirma iš jų – sunkmetis: žmonės ieško pigesnių pramogų bei išvykų. Kita priežastis – Lietuvos vardo tūkstantmetis. Ilgą laiką Baltarusija  (Gudija) buvo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) dalis. Taigi mus sieja ir bendra istorija...

„Kiek tenka skaityti istorijos šaltinių, man Lietuvos ir Baltarusijos santykiai primena išsiskyrusią  šeimą: bendras turtas, bendri vaikai. Pavyzdžiui, lietuviai „turi” Radvilas, baltarusiai sako: „Naši Radzvily”. Poetas A. Mickevičius gimė dabartinės Baltarusijos teritorijoje, ten stovi paminklas, išlikusi bažnytėlė, kur jį krikštijo... Naugardukas, Myriaus ir Nesvyžiaus pilys... Kunigaikščiai Vytovt, Mindovg... Netgi patiekalai kažkuo panašūs. Štai baltarusių „draniki” - iš esmės tie patys lietuviški bulviniai blynai...” - šypsosi Ž. Tolstikova.

„Jeigu jau prakalbote apie patiekalus, gal parsivežėte labiausiai patikusio baltarusiško valgio receptą?” - prašome.

„Galiu pasidalyti tokio valgio ir gėrimo receptais. Pirmasis iš jų - baltarusiški koldūnai. Jie čia taip ir vadinami. Tuo tarpu Rusijoje paprašęs oficianto atnešti koldūnų, galite būti nesuprastas, nes jie vadinami „pelmeny”, o „kolduny” reiškia - burtininkai...

Reikės 250 g tarkuotos bulvių  masės (ji 10 min. sudedama į kiaurasamtį, kad nubėgtų  skysčio perteklius), 100 g kiaulienos faršo, svogūno, aliejaus, prieskonių. Faršas sumaišomas su kubeliais susmulkintu svogūnų bei prieskoniais. Tada į keptuvę su aliejumi pilamas bulvių masės blynas. Kai ima traukti, į vidurį dedamas faršas, o ant viršaus užpilama dar tarkuotų bulvių. Kepama iš abiejų pusių, kol gražiai paskrunda. Po to baltarusiški koldūnai perkeliami į storasienį kepimo indą ir pašaunami 8-10 min. į orkaitę, kad baigtų kepti faršas (baltarusiai nuo seno valgį gamino didelėse krosnyse). O tiekiant ant viršaus užpilami likę kepinti svogūnėliai”.

Pasak Ž. Tolstikovos, Baltarusijoje jai teko ragauti gardaus alkoholinio gėrimo, mūsų ausiai keistoku pavadinimu: „krambambulia“, kuriam pagaminti reikės 0,5 l degtinės, žiupsnio tarkuoto muskato riešuto, 1-2 š. medaus, 4 a. š. trintų gvazdikėlių, cinamono, 3 juodųjų pipirų žirnelių.

Stiklinę degtinės sumaišyti su tokiu pat kiekiu vandens. Sudėti prieskonius ir medų. Užvirinti ir virti 10 min. Nukaisti. Atsargiai supilti likusią degtinę ir dar palaikyti uždengus 5 min. Po to nukošti į butelį per 4 marlės sluoksnius, iš anksto sumetus pipirus.

Baltarusių virtuvė  jungia įvairius maisto apdirbimo būdus, dėl to patiekalai neretai ruošiami ištisas valandas. Populiarių čia ne tik bulviniai, bet ir miltiniai patiekalai, be to, plačiai naudojami avižų, žirnių  miltai. Kadangi baltarusiai ilgai nevartojo mielių, čia nebuvo kepami pyragai, o tik raugintos tešlos paplotėliai. Nors šalyje daug grybų, jų nepriimta kepti, kaip pas mus, o tik virti arba džiovinti. Džiovintų grybų miltai vartojami kaip prieskonis.

„Mūsų liaudis bijo Baltarusijos, - šypsosi Ž. Tolstikova. - Kodėl? Sienos, priekabūs pasieniečiai ir vietos milicininkai, baisūs keliai... Nežinau, kaip buvo prieš dešimt metų, bet dabar taip manyti – tikra nesąmonė. Aišku, yra siena, kur reikalinga atlikti tam tikrus formalumus. Jeigu tai turistinė, o ne komercinė kelionė, formalumai minimalūs: pasas, atvykimo lapelio užpildymas. Važiuojant savo automobiliu teks deklaruoti dar ir savo automobilį. Pasieniečiai ir muitininkai – tikrai labai kultūringi. Kiek važinėju, neteko susidurti su jų chamiškumu, išnaudojimu ar pan. Milicija keliuose? Sąžiningai pasakius, jie prisibijo tėvelio („batkos”) Lukašenkos, todėl nesavivaliauja. Prezidentas čia viską valdo ir kontroliuoja. Dargi yra toks baltarusiškas anekdotas: pas Lukašenką atėjo žurnalistas. Bekalbant suskamba telefonas. Lukašenka pakelia ragelį ir ima kalbėti: „... taip, taip, tiks, imkit, taip, gerai, meskit, ne, ne, tiks...” Ir taip gerą valandą. Tada padėjo ragelį. Aišku, žurnalistas klausia, kas atsitiko? - Lukašenka: „Įsivaizduojat, be manęs nieko negali! Net bulvių perrinkti!”

Anekdotas lieka anekdotu, bet, pasak keliautojos, Lukašenka kontroliuoja viską. Šioje šalyje pamatysite daug naujų lengvųjų mašinų, tačiau ar daug čia gyvenančių turtingai? Tik tiek, kiek leidžia „tėvelis”. Jis nustato, kiek turi atiduoti valstybei, ir kiek gali turėti pats.

„Esame įpratę manyti, kad turime gerus kelius, tačiau pasakysiu nepopuliariai: Baltarusijoje jie tikrai geresni... Viskas sutvarkyta, išblizginta, ir ne tik pagrindinės magistralės. Yra mokamų kelių, kur mokestis užsieniečiams didesnis nei vietos gyventojams. Pramonė nesužlugdyta. Laukuose burzgia baltarusiška technika. Minske mačiau važinėjančius miesto autobusus, troleibusus, sunkiasvorius belazus. Aišku, visi jie pagaminti Baltarusijoje, sukuriant darbo vietas saviems. O pačių baltarusių požiūris į prezidentą įvairuoja nuo begalinės meilės ir dievinimo iki atmetimo bei smerkimo. Ir devizas „Tvarka bus!” - realiai yra jo. Galima vertinti įvairiai, bet dažnas žmogus čia jaučiasi labiau socialiai apsaugotas: rytą pabudęs jis tikras, kad turi darbą, kad galės kažką nusipirkti, sutaupyti atostogoms... Nenorėčiau vertinti, bet klausydami politikų kalbų mes susikuriame tik tos šalies negatyvų įvaizdį. Nors į turizmo reikalus pinti politikos nereikėtų”, - teigia Ž. Tolstikova. Anot jos, pamačius nuostabią šalies gamtą, sutikus malonius žmones – visa politika „išdulka” iš galvos. Taip pat jai teko pamatyti Nemuno ištakas. „Nežinočiau - niekaip nepagalvočiau, kad prieš akis – didžiausia Lietuvos upė. Kažkoks krūmais apaugęs griovys...” - juokiasi pašnekovė.

„Kainos lietuviams prieinamos, - tęsia keliautoja. - Ką žmonės parsiveža? Labai vertinamas baltarusiškas trikotažas. Girdėjau, kad jį perka dargi prancūzų modelių namai. Gerai užsirekomendavo baltarusiška kosmetika: gera kokybė, nebrangi. Vizos nėra brangios: apie 75 litus. O pamatyti yra ką. UNESCO saugomoje Belovežo girioje įsikūrusi baltarusiško Senio Šalčio buveinė, kur jis gyvena ištisus metus. Gražus vyriškis - iš stuomens ir iš liemens. Stovi jo trobelė, Snieguolės namas, Dovanų namelis... Vaikai rašo ir laiškai visada pasiekia adresatą. O už 200 metrų nuo Senio Šalčio rezidencijos vaikštinėja galingi, dideli stumbrai... Žmonės juos stebi būdami už tvorelės. Nuo pat LDK laikų čia atvykdavo medžioklės pasiilgę kunigaikščiai. Caro laikais čia medžiojo Rusijos monarchai. Ne kitaip ir tarybiniais laikais. Ir garsusis susitarimas, galutinai išardęs SSRS, vyko būten čia.

Pasirodo, norint gauti Snieguolės etatą, būtina gerai pasirodyti specialiame grožio konkurse. Snieguolių čia yra kelios. Tam skirti dizaineriai siuva naujus drabužius kiekvienam sezonui... Mūsų grupės vyrai nuo jų nenuleido akių – labai gražios merginos. Juk čia nuo seno maišėsi lenkiškas, baltarusiškas, ukrainietiškas kraujas. Žiemos metu per dieną apsilanko po 6000 turistų.

Baltarusijos teritorijoje esama dar vieno geografinio „Europos centro”, pasirodo, čia labai daug ką lemia apskaičiavimų metodika...

Žmonės labai paslaugūs, nuoširdūs, palydi, parodo, net palikę savo reikalus. Ir preciziška švara... Vienas iš grupės numetė nuorūką. Iškart atlėkė valytoja ir sušlavė. Stebino ir baltarusių patriotizmas. Bet jie tai daro neįkyriai, be šovinizmo. Mums to trūksta: esame linkę peikti patys save. Žodžio laisvė? Įspūdis toks, kad vieniems jos nėra, ir nereikia. Išliko Lenino statulos, anuometinai gatvių pavadinimai... Juk nuvertus paminklus istorijos nepakeisi.

„Ar turi baltarusiai ateities viziją? Kur einama? Ko jie siekia kaip tauta?” - klausiame.

„Batka” turi”, - juokiasi Ž. Tolstikova, ir tuo viskas pasakyta... - Sklinda gandai, jog A. Lukašenka kažkokia proga savo sūnui padovanojęs paauksuotą žaislinį revolverį. Apskritai prezidentas mėgsta stebinti pasaulį tuo, ko neturi kiti. Štai pastatė Minske didžiulę biblioteką, vadinamą „Deimantu”. Naktį kas sekundę keičiasi statinio apšvietimas. Viduje vyksta įvairūs renginiai.

Kartą lankėmės Baltarusijoje per Naujuosius metus. Minioje daug šauktinių kareivukų  – tvarkai palaikyti. Mes slavų šventes siejame su begaliniais girtavimais. Iš tikrųjų taip nėra. Tada nemačiau nė vieno girto veido. Kaip ir pas mus, gerti viešose vietose ten yra draudžiama. Jei kas ir išsitrauktų butelį, čia pat mandagiai būtų įspėtas, jog to daryti nevalia.

12-ą valandą nakties laukėme naujametinių fejerverkų. O jų nėra. Pasirodo, pas juos naujieji sutinkami šeimos, artimųjų rate, iššaunamas šampanas. Tik po to – maždaug po poros valandų - einama į gatves ar pas kaimynus šaudyti raketų.

Prekių parduotuvėse užtenka, tiktai nėra tokių didžiulių prekybos centrų. Gal todėl atvykę pas mus baltarusiai pirmiausia skuba į prekybos centrus.

Religijos laivė nevaržoma, nors tikinčiųjų bažnyčiose nėra daug. Vyraujanti skaičiumi yra stačiatikių konfesija, taip pat esama unitų ir katalikų”.

„Breste apsigyvenome garsiajame „Inturiste”, - tęsia Ž. Tolstikova. - Ten pat, kur mįslingomis aplinkybėmis žuvo saugumietis V. Pociūnas. - Negalėjau nepasikalbėti su viešbučio dirbančiaisiais ta tema. Buvo versija, kad jis šlapinosi, stovėdamas ant palangės ir iškrito. Sunku pasakyti, kaip buvo, bet palangės ten išties labai plačios, stalo lygyje – norint galima šokti. Darbuotojai kalbėjo, kad velionis turėjo blogų įpročių - piktnaudžiavo alkoholiu iki tokio laipsnio, kai nebekontroliuodavo savo elgesio. Tačiau nenorėčiau daugiau kalbėti ta tema... Ir viešbučio darbuotojai nelinkę apie tai šnekėti. Laikomasi oficialios versijos: iškrito pats.