Aušra LAURINKIENĖ 

Prieš  trisdešimt ketverius metus į pirmą žygį baidarėmis išsiruošęs 57-erių metų šiaulietis Vytautas Žilinskas nė iš tolo neprimena į šeštą dešimtį  kopiančio vyro. Jaunatviška energija trykštantis buvęs kariškis šypteli: „Nors ir esu pensininkas, neguliu išvertęs pilvo”.

Nuo pat vaikystės vandenį mėgęs Vytautas Žilinskas Tarybinės valdžios metais vadovavo daugeliui vandens žygių, kuriuos vainikuoja trylika įvairaus sudėtingumo kategorijų žygių baidarėmis ir katamaranais Altajaus, Karelijos, Sajanų ir Karpatų kalnų upėmis, o dabar su draugų kompanija, kuri – tarsi tikra didelė šeima, leidžiasi į 4-5 dienų pramogines keliones Lietuvos upėmis.

„Vaikai vandens turizmu nesusidomėjo. Baidarės nedomina ir trijų anūkių. Aš jų ir neskatinu kartu keliauti – kiekvienas turime savo pomėgius. Vieni lipa į kalnus, kita sėda ant motociklų, o aš lipu į baidarę, kur pamirštu kasdienės buities nuovargį”, - atskleidė pašnekovas, 1989 metais kartu su porininke Asta dviviete baidare vandens turistinėse technikos varžybose iškovojęs Pabaltijo čempiono vardą.

Dar vienas vyro pomėgis – slidinėjimas: „Manęs nuo to neatbaidė  net patirtos traumos – Slovakijoje susilaužiau pėdos kaulą, Andoroje – susižeidžiau petį, prireikė operacijos... Praėjo kiek laiko ir vėl stojau ant slidžių... Pamenu, kolegos kariuomenėje juokėsi ir sakė, kad eičiau atostogų vasarą, nes po žygių baidarėmis bent jau būnu sveikas”.

Anot vandens turizmo mylėtojo, plaukiojimas baidarėmis - absoliučiai saugus: „Tiesa, kartą teko matyti mirtį... Viena kompanija nesugebėjo suvaldyti plausto-katamarano, apsivertė, nesugebėjo užkabinti gelbėjimosi virvės ir kalnų upė pasiglemžė vienos moters gyvybę... Žmonės nebuvo techniškai pasirengę. Anksčiau būdavo kategorijos, pagal kurias žygiai skirstyti į lygius pagal sudėtingumą. Pirmas – pradinuko lygis, kuriame – ne mažiau nei 150 kilometrų ir šešios nakvynės. Šešta kategorija – pats sudėtingiausias žygis. Vėliau pastarojo atsisakyta, tad liko penki. Viskas priklauso nuo upės sudėtingumo – kuo aukštesnis lygis, didesnis nuolydis, daugiau slenksčių, atstumas nuo gyvenviečių. Jei upė sudėtinga, tačiau yra arti gyvenvietės – jos kategorija – mažesnė”.

Vytauto Žilinsko teigimu, kiekvienai kategorijai buvo taikyti atitinkami reikalavimai: „Norint vykti į sudėtingesnę kelionę, turėjai įrodyti, kad sugebi valdyti baidarę, dalyvauti gelbėjimosi varžybose... Nuo antros kategorijos žygio dalyviai turėjo būti pilnamečiai, o pirmoje, kiek pamenu, reikėjo būti šešiolikos metų. Plaukti kalnų upėmis – nepakartojamas jausmas. Vanduo šniokščia, virš galvos – gryniausias oras, aplink – gražūs kraštovaizdžiai. Nežinau, kam tai gali nepatikti. Įsitraukiau į vandens mylėtojų - „vandenių“ gretas ir likau. Pasitraukti neketinu - irkluosiu, kol rankose sugebėsiu nulaikyti irklą”.

Dabar žinoma, plaukiojimas Lietuvos upėmis – kitoks, tačiau išties populiarus. Šią vasarą vyras baidarėmis plaukė Minija, 2008 metais leidosi Šventosios ir Dubysos upėmis, o 2007-aisiais išsirengė į žygį Minija ir Žeimena.

„Daug kas plaukia nuomotomis plastikinėmis baidarėmis. Tai – patogu: atveža, paplaukiojai – išveža. Nereikia nieko džiovinti... Aš turiu savo baidarę, kurią dar reikia susirinkti, nešiotis. Bet man tai patinka – daug kas telpa”, - pasakojo Vytautas Žilinskas.

Mintimis sugrįžęs  į praeitį vyras šypsojosi: „Žygių buvo daug. Lietuvoje jų visų tikrai nesuskaičiuosiu... Bet tolimesnes išvykas kalnų upėmis – pabandysiu. Altajuje buvau penkis kartus, Karelijos ir Karpatų kalnų upėmis plaukiau po tris, o Sajanų – du kartus. Kiekvienas iš jų – ypatingas ir išskirtinis. Kartą teko iki upės net tris dienas per kalnus keliauti, o kartą su „kukurūzniku”, parodę sibirietišką „valiutą“ – spiritą – nusileidome tiesiog kaimelyje prie pat upės. Kartais tenka ir pasivaikščioti, tačiau čia ir slypi žygio aura. Nešdami kuprines, kurios svėrė apie 50 kilogramų, galvodavome tik apie vieną – kuo greičiau plaukti”.

Vytautas Žilinskas atskleidė, kad kartą buvo kuriozinis atvejis: „Turėjome išvykti į keturių dienų kelionę traukiniu, greitai susiruošėme ir tik vėliau pamatėme, kad mums trūksta irklo mentės. Dabar jau galiu prisipažinti – nulupome kelio ženklą ir iš storo metalo iškirtome mentę. Irklas buvo storas, ne duraliuminio, kaip kiti, bet – tiko”. 

1976 metais Vytautas Žilinskas draugų buvo pramintas Liūtu. Ta pravardė  vyrą lydi iki pat šių dienų: „Kartais pykdavau, sakydavau „Ką jūs? Manęs žmogumi nelaikote? Aš – žvėris?”, tačiau vėliau pripratau. Nežinau, kodėl mane taip pavadino. Gal todėl, kad esu gimęs po Liūto ženklu gimęs, kartą padariau kažkokį „žygdarbį”, tad draugai juokėsi, jog buvau tikras liūtas. Na, tuo metu buvo užvaldžiusi ilgų plaukų mada. Tada man jie dar augo (juokdamasis glosto plikę)”.

Seni draugai iš turistų klubo šiaulietį gyvūnų karaliaus vardu vadina ir šiandien: „Būna, paskambinu telefonu, prisistatau pavarde ir girdžiu „Žilinskas... Žilinskas...”, tada prisistatau Liūtu ir dingsta visi neaiškumai. Dar paklausia: „Ko iškart nesakei?”

„Kuri Lietuvos upė – pati mylimiausia? Visos jos yra mylimos. Viena patinka dėl savo sudėtingumo, kita – dėl gamtovaizdžio. Pavyzdžiui, Dubysa labai gražu plaukti, kai žydi ievos, Žeimenos upės vanduo – labai skaidrus vanduo ir gražus smėlėtas dugnas. Minija išsiskiria sraunumu ir akmenuotumu, Šventosios aukštupys – lelijomis. Niekada nemačiau tiek daug žydinčių lelijų vienoje vietoje”, - susižavėjęs pasakojo turistinių kelionių mėgėjas.  

Asmeninio Vytauto ŽILINSKO albumo nuotr.