Andrius jau atsikratė visko, kas primena lošimą. Rankose liko tik draugo dovanotas raktų pakabutis, kurį žada išmesti drauge su paskutine skola ir taip palaidoti priklausomybę lošimui.

Zita KATKIENĖ

Viskas, kas nors truputį asocijuojasi su kazino, šiandien Andriui (vardas pakeistas) - tabu. Nors taip gyventi - labai sunku, nes klampų azartinių žaidimų liūną primena daug kas. Įeini į parduotuvę,  išgirsti kasos aparatų ciksėjimą, ir mintys jau skrieja į kazino, kur 24-rtių metų vyras praleido penkerius gyvenimo metus. Buvo - paromis neišeidamas, buvo nevilties ašarų ir bejėgiškumo pykčio nebesulaikydamas klimpo ne tik į protu nesuvokiamą aistrą lošti, bet ir  skolas, alino sveikatą, skaudino artimuosius. Šiandien Andrius - anoniminių lošėjų „AL Šiauliai” grupės narys, jau įveikęs priklausomybę alkoholiui ir atsisakęs nikotino. Supratęs, kad aistra lošti - sunki liga, jaunas vyras viliasi, jog ne tik įveiks ją, bet tuo sudomins ir daugiau žmonių, laiką leidžiančių prie žaidimo aparato, kortų malkos ar internetinio pokerio, kur ne tik lošėjų, bet ir artimųjų gyvenimas byra į šipulius.

Panevėžyje gimusiam ir augusiam Andriui šiandien ir patikėti sunku, kad žodžius „Aš toks nebūsiu” jis ištarė... aštuonerių  metukų. Tada jis buvo kažkokiame prekybos centre, kuriame buvo įrengtas žaidimų aparatas, prie kurio sėdėjo vyras ir žaidė. Jis vis metė pinigus į automatą ir vėl bėgo jų keistis. „Keitė pinigus, keitė, prakaitą braukė, rankos drebėjo”. Tada Andrius, matydamas apgailėtinai atrodantį jauną vyrą, ir nusprendė: „Aš užaugęs toks nebūsiu”.

„Pasisaugok, jis gali būti net Kazino statytinis”, - šiuos žodžius Andrius išgirdo jau būdamas antrajame Šiaulių universiteto kurse. Juos sakė kurso draugė apie vieną žmogų, kuris tais metais įstojo į Šiaulių universitetą. Deja, jis to perspėjimo taip ir neišgirdo. Gal dėl to, kad jau nuo devyniolikos metų žaisdavo kortomis, mėgo pirkti ir loterijos bilietus. Nors apie azartinius lošimus ar žaidimų aparatus dar negalvojo.

Deja, kaip ir įspėjo kurso draugė, lošėju vadinamo pirmakursio dėmesio išvengti nepavyko. „Jis buvo labai geras lošėjas ir labai bendraujantis žmogus”, - pamena Andrius. Bendravo su visais, kuriuos tik galėjo pakalbinti, ir visiems pasakojo apie kazino. Pasakoti mokėjo labai įdomiai, tad ir  į lošimo namus paskui jį nuėjo gal kelios dešimtys universiteto studentų. „Jis visus mus apkrėtė lošimu”, - su neslepiamu apmaudu balse kalba jaunas ir išvaizdus vyras. Užbėgdamas įvykiams už akių informatiką studijavęs Andrius sako, jog studijų nebaigė nei jų „mokytojas”, nei kiti dvylika lošimo draugais buvusių studentų. Diplomą gavo jis vienintelis ir tai vadina beveik stebuklu, nes mokslui laiko skirdavęs labai mažai.

Prasidėjo žaidimai lošimo aparatais nuo 10 centų. Tačiau suma vis augo: „Daugiau mesi į aparatą, daugiau vilčių, kad išloši”, - viliasi kiekvienas lošėjas.

Blogiausia, kad drauge su lošimu prasidėjo ir studentų „uliavonės“. Bohema gal to ir nepavadinsi, nes studentams iki filosofų, filologų  ar menininkų, kuriais jie ruošėsi tapti, dar toli. Deja, jaunystės svajonės ir viltys pradėjo birti it kortų malka.

„Gyvenau studentų bendrabutyje, o čia draugų daug. Visi gėrė - ir merginos, ir vaikinai. Buvo tik baliai, panos ir lošimas”, - pasakoja Andrius.

Pinigų  visiems šiems malonumams reikėjo tikrai daug, nes visi lošė, rūkė, vartojo alkoholį. Pamena Andrius, mama duodavo savaitei 150 litų. Studentui - pakankama suma ir net daugoka. Tačiau būdavo, kad antradienį piniginė jau būdavo tuščia. „Kompiuterius taisydavau - užsidirbdavau”, - pasakoja vaikinas, prisimindamas laikus, kai gyvenimas sparčiau ritosi į dugną. Tik pats to nesuprato ir nematė. Nes vis vylėsi išlošti.

Atėjusį  į kazino, pasakoja Andrius, apima labai keistas jausmas. Tarsi mažą berniuką užburia įvairiaspalvių lempučių  žybsėjimas, nuolatinis aparatų ciksėjimas. Patalpa užtemdyta - nėra joje nei laikrodžių, nei lango šviesos. Tad laikas tampa nevaldomas ir niekam tarsi nerūpi - nei kelinta dabar valanda, nei reikalai. Niekur nereikia skubėti ir niekuo rūpintis, vienintelis rūpestis - kada iškris laimėta suma.

Deja, sėkmė  neskuba net ir tada, kai žaidėjas jau ne vieną valandą  stumdėsi aplink kitus žaidėjus, kurie maigė aparato mygtukus ir vis mėtė į jį pinigus. Dažnas, Andrius pasakoja, šitaip daro. Ateina į lošimo namus ir neskuba sėsti prie aparato - pasižiūri, kaip sekasi kitiems. Ir jei yra toks, kuris jau sumetė daug pinigų, o išlošti vis nepavyksta, viliasi, kad jis mes žaidimą.

Tačiau tai, kad už nugaros laukia kitas, lošėjui sukelia azartą ir norą nepasiduoti - juk kodėl savo sumestus į aparatą  pinigus turėtų atiduoti kitam. Tai jis uždeda ant lošimo aparato lentelę „Rezervuota” ir išeina parsinešti pinigų. Vienam užtenka nubėgti iki bankomato ir iš kortelės išsigryninti pinigų, kitas grįžta tik po trijų-penkių valandų nešinas pinigais. Ir lošia toliau.

Tiesa, naujokams beveik be išimties sekasi. Šis „fenomenas” taip ir liko neatskleistas. Pamena ir jis, kai į aparatą įmetęs keletą dešimčių  centų, laimėjo 400 litų. Dažniausiai lošėjas, laimėjęs pinigų  sumą, užsidega noru išlošti dar daugiau ir vėl sėda prie aparato. Tačiau kartais užvaldo noras pasidžiaugti sėkme su draugais, ir tada traukiama į naktinius klubus, kur paliekami visi laimėti pinigai.

Šiauliuose, Andriaus manymu, yra apie penkiolika kazino ir visuose teko lankytis. Prisimena, studijų metais ne kartą buvo ir taip - eina gatve su keliais litais kišenėje. Susitinka draugę ar draugą ir sugalvoja užsukti į barą. Andrius greitai užbėga į kazino, kurie, jo manymu, stovi ant kiekvieno kampo, ir... grįžta su 50 litų kišenėje. Tiesa, dažniausiai grįžta be nieko, bet ir tokių atvejų buvo ne kartą. Tokios sėkmės ypač „užveda“ ir suteikia nugalėtojui „sparnus”. Šį jausmą, pasak Andriaus,  norisi patirti vėl ir vėl. Todėl ir grįžta žaidėjas į kazino, nors po paros ar net ilgiau iš jo išsliūkina su depresijos žyme veide, išgėręs ne vieną raminamųjų tabletę.

Baigęs trečiąjį  kursą Andrius nusprendė važiuoti padirbėti pas seserį, gyvenančią Amerikoje. Įsidarbino firmoje, pervežančioje baldus. Tad kasdien teko nešioti baldus iš buto ar namo į automobilį, iš automobilio - į butą ar namą. Vasara buvo nepaprastai karšta -  iki 40 laipsnių karščio, tad dirbti buvo labai sunku.

Baigiantis vasarai nesinorėjo išvažiuoti visai nepamačius šalies. Tad Andrius aplankė ne vieną valstiją, pasiekė ir Kaliforniją bei joje esantį Las Vegą, visame pasaulyje garsėjantį lošimų namais.

Tuo savo akimis ir, žinoma, pinigine įsitikino ir pats Andrius, nes ten nepastebėti kazino neįmanoma. O ypač tada, kai kišenėje guli ne vienas tūkstantis dolerių. Andrius greitai „suvokė”, jog turėdamas tokią sumą tikrai išloš daugiau ir iš Amerikos grįš su solidžia suma. Svajojo tada įsigyti ir automobilį, ir gal gyvenamąjį plotą... jei tik pavyktų išlošti.

Aplankė, pamena, gal dvidešimt lošimo namų. Ėjo iš vienų į kitus, nusivylęs sėkme. Deja, jo neaplankė net ir „pradedančiojo sėkmė”. Andrius visada manydavo, kad lošimo namų apsaugininkai stebi žaidėjus per vaizdo kameras ir tam, kuris pirmą karą apsilanko kazino, suteikia galimybių. Deja, pinigai tirpo labai sparčiai. Andrius sugebėjo sustoti tada, kai iš uždirbtų 18 tūkstančių litų jo kišenėje bebuvo 6 tūkstančiai. Negano to, dar pavogė jo mobilųjį telefoną. Blogiausia, kad telefonas buvo skolintas ir už jį dar reikėjo sumokėti.

Andrius prisimena, jog tai jam buvusi labai didelė pinigų suma, todėl pasitraukti nuo lošimo aparato buvo labai sunku - visada atrodo, kad reikia dar pamėginti, dar įmesti į žybsintį ir skambantį aparatą.

Grįžus namo su keliais tūkstančiais litų kišenėje teko namiškiams prisipažinti, kur dingo pinigai. Andrius suprato, jog mama seniai įtarė, kad jis lošia ir Šiauliuose, tačiau garsiai to nedrįsdavo pasakyti. Dabar apie jo aistrą sužinojo visi.

Andrius labai gailėjosi iššvaistytų pinigų ir pirmą kartą  susimąstė apie tai, kad su juo kažkas negerai, kad normalūs žmonės taip nesielgia, kad jis yra valdomas žaidimo aparatų ir lošimo aistros. Apie tai, žinoma, žinojo visi draugai, tad ir švenčių proga dovanodavo dovanas, susijusias su lošimu. Gavo net ir pokerio lagaminėlį, kurio, tiesa, jau atsikratė, nes geriau namie nelaikyti jokių daiktų, primenančių lošimą. Neišmeta vienintelio raktų pakabučio su kortų malka. Ją Andrius žada palaidoti drauge su grąžinta paskutine skola.

Žaidė Andrius ne tik kazino, ne tik aparatais ir rulete. Lošėjo aistra pasodino jį ir prie pokerio. Ir, deja, ne tik draugų rate, bet ir prie kompiuterio. Internetinis pokeris, grubiais skaičiavimais, surijo apie... 50 tūkstančių litų.

Internetinis pokeris lošėjui palieka, pasak Andriaus, labai šlykštų jausmą, kai supranti, kad žaidei ne su tuo pačiu žaidėju. „Kai pasiseka išlošti, internete pokerį žaidžiantis žmogus labai sunkai sustoja, nes jam nereikia grynų pinigų - juos reikės pervesti. Tad noras žaisti toliau dar didesnis, nei sėdint prie automato, kur reikia čia pat turėti grynųjų. Deja, kai žaidėjas laimi ir pereina į aukštesnę pakopą, kaip vėliau išsiaiškino Andrius, su internetiniu lošėju pokerį žaidžia aukštesnio lygio žaidėjas ir taip toliau - kuo aukščiau kyla žaidėjas, tuo stipresnis konkurentas sėda prie internetinio pokerio kaladės. O baisiausia tai, kad dažnas internetinis žaidėjas naudoja specialią programinę įrangą, kuri jam parodo, kokias kortas turi priešininkas ir kokią jis deda. Tokiomis sąlygomis žaisti beviltiška, bet azartas aptemdo sąmonę, o noras laimėti - protą. „Po eilinės nesėkmės užvaldydavo mintis sėsti į automobilį ir... užsimušti”, - pamena Andrius.

Internetinį  pokerį dažniausiai žaisdavo namie. Būdavo, ateina mama - nuleidžia monitoriaus langą, paaiškina, kad ruošiasi paskaitoms...

Internetinio pokerio lošėjai vienumoje skandina neviltį. Tie, kurie žaidžia lošimų namuose prie ruletės ar žaidimo aparatų, džiaugsmu ir neviltimi dalijasi su aplinkiniais. Ypač tada, kai Andrius grįžo iš Las Vego, patyręs didžiulį nusivylimą, ėmė atidžiau stebėti ir tai, kas vyksta aplinkui. Jis daug dažniau ėmė galvoti ne tik apie tai, kaip išlošti taip trokštamų pinigų, bet matyti ir žaidėjų veidus, jų neviltį.

Atėję  į kazino žmonės vieni kitus pažįsta. Visada susitikę kalba apie tą patį - kaip sekėsi, kuris aparatas šiandien „davė”, kuris - „nedavė”... Matė prie lošimo aparatų sėdinčius ne tik studentus, bet ir šeimose gyvenančius žmones. Būdavo, ateina ir dviese, vaiką užmigdę nakčiai. Ir ne tik jauni - pusamžiai žmonės drebančiomis rankomis traukia iš piniginės pinigus ir meta juos į aparatą. Tada, kai piniginė ištuštėja, nuo įtampos ir streso žmonės tarsi susigūžia, veiduose - neviltis, įtampa, nuo kurios net paraudęs žmogus sėdi jau nieko nebematančiomis akimis. Dažnas pakyla ir pradeda spardyti automatą, trankytis aplinkui.

Apsaugininkai ne kartą tramdė ir Andrių, nes išimčių ten nebūna. Neviltis užplūsta ne tik dėl to, kad ir vėl pralošta pinigų  suma. Kiekvienas žaidėjas turi ir skolų, kurios nenumaldomai auga. Kiekvieno situacija, aišku, kita. „Mačiau moterį, kuri anksčiau statydavo po 100 litų, dabar jau stato po 1000 litų”, - pasakoja Andrius. Niekas  iš tuos pokyčius matančiųjų negalvoja, kad ji išlošė ir dabar gali lošti iš didesnių sumų. Visi žino - pardavė namą arba verslą ir lošia toliau... Kitas lošėjas vasarą dirbo Norvegijoje. Užsidirbo, grįžo ir... visus pinigus, apie 14 tūkstančių litų, pralošė kazino.

Ėmė slėgti ne tik istorijos. Ėmė slėgti ir nusivylę, depresijos apimti veidai žmonių, nuolat sėdinčių prie lošimo aparatų. Tik A lygio kazino, kuris Šiauliuose yra tik vienas, teko girdėti kalbant verslininką, jog labai daug praranda tie, kurie nelošia, kad lošti reikia, nes tai suteikia didžiulio pasitikėjimo savimi ir savo jėgomis. Deja, Andrius žino, jog tas pasitikėjimas blėsta su plonėjančia pinigine bei augančiomis skolomis.

„Mokykloje buvau judrus, hiperaktyvus vaikas”, - prisimena Andrius. Aukštesnėse klasėse buvo mokyklos vakarėlių siela - didžėjus, aktyvus mokyklos tarybos narys. „Dabar gydausi nuo priklausomybių”, - palinguoja galvą jaunas žmogus.

Gydytis, tiesa, teko ir širdį. Nuolatinė įtampa prie žaidimų aparato ar internetinio pokerio, naktinės orgijos, kur liejosi alkoholis, padarė  savo - sustreikavo širdis. Per dvejus metus priaugęs per 20 kilogramų svėrė 105 kilogramus.

„Vos kojų nepakračiau. Į Kauno klinikas vežė, elektrošoku iš numirusių gaivino”, - prisimena Andrius sveikatos sutrikimą po eilinio pasėdėjimo per naktį prie lošimo aparato, kai surūkoma nežinia kiek cigarečių, kai rankos dreba, o širdis daužosi krūtinėje, kai įrausti it vėžys ir negali savęs kontroliuoti.

Iš ligoninės mėnesiui išvažiavo į sanatoriją Palangoje. Bet ir čia susirado lošimo namus, kur nuėjo su 10 litų kišenėje. Ir, žinoma, laimėjo 360 litų. To pakako, kad prie lošimo aparatų ir čia leistų visą laiką, likusį po miego ir procedūrų.

Iš sanatorijos grįžo į Panevėžį. Ir vėl - į lošimo namus. Net ir pačiam pasidarė negera, kai iš kriminalinio pasaulio „veikėjų” pasiskolino 200 dolerių.

Buvo ir taip, kad sėdo prie aparato ir nepamatė, kad jame dar buvo 20 litų. Greitai prisistatė aparato „savininkas”, palikęs pinigą, ir kilo muštynės. Liepė atiduoti ne 20 litų, bet 200 litų, nes gal tiek būtų išlošęs...

Kiekvienas stresas pridėdavo supratimo grūdą, jog išlošti tikrai nepavyks. Baisu buvo ir tai, kad išlošęs didesnę sumą stengdavosi greitai bėgti į parduotuvę ir nusipirkti būtiniausių drabužių, maisto, pasipildyti automobilio baką kuro. Jei to nepadarysi - vėl grįš mintis, jog reikia dar rizikuoti. Tai dažniausiai ir padaro dauguma lošėjų.

Širdies sutrikimas paskatino susirūpinti sveikata. Ir Andrius metė rūkyti, vėliau nusprendė nebevartoti alkoholio - kasdienių gyvenimo palydovų. Jaunas vyras sako, jog tai - įmanoma, tik reikia labai norėti.

Atsikratyti lošimo priklausomybės - daug sunkiau. Teko išmėginti homeopatės iš Rokiškio gydymą. Po dvi valandas trukusio seanso davė, pasak Andriaus, kažkokių burbuliukų, bet jie nieko nepadėjo: vėl ir vėl pasukdavo į lošimo namus.

Įstrigo tik homeopatės pasakyti žodžiai: „Tu nemesi lošti, kol turėsi skolų”. Bet tai tik iliuzija.

Supratęs, jog pačiam įveikti kazino traukos nepavyks, Andrius važiavo į  Vilniuje, Birutės g. 56, įsikūrusią Valstybinę lošimo priežiūros komisiją, kur galima parašyti prašymą neįleisti į lošimo namus.

Deja, nors prašymas ir buvo išsiuntinėtas po visus šalies kazino, tačiau tik A lygio kazino laikosi šio prašymo. Kiti lošimo namai atveria duris net ir tam, kuris save jau pripažįsta ligoniu ir ieško pagalbos. „Mane net aštuonis kartus įleido į kazino, nors turėjo pareiškimą”, - piktinasi anoniminis lošėjas ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų, kurie stengiasi išbristi iš liūno, klampinančio žmogų ypač giliai.

Bet prašviesėjimas atėjo. Naršydamas internete Andrius aptiko anoniminių lošėjų tinklapį www.anoniminiailosejai.lt Tada ir akys nušvito, sužinojus, kad ir Šiauliuose yra anoniminių lošėjų grupė, įsikūrusi Šventojo Ignaco Lojolos bažnyčios patalpose (Vilniaus g. 247B, tel. 8 618 17 037). 

„Tegu skambina ir ateina kiekvienas, kuris pasiryžęs įveikti sunkią ligą, nes vienas pats šito tikrai neįveiks”, - ragina likimo draugus Andrius. Jis neslepia, jog ir su draugų pagalba įveikti kazino trauką nelengva. Juk ir pats prieš mėnesį buvo atkritęs. Turėjęs 5000 litų verslui, deja, juos „investavo” į... lošimo aparatą. Pralošti pinigai taip suspaudė širdį, kad vyras pravirko. Juk nuvylė ne tik save, draugę, su kuria gyvena ir kuri labai nori juo pasitikėti, bet ir draugus, su kuriais planavo pradėti verslą.