Aušra LAURINKIENĖ 

Saulėtą  gegužės 27-osios popietę lankomės Šiaulių irklavimo bazėje, kur susitarėme susitikti su didžiąją gyvenimo dalį  irklavimui paskyrusiais 24 metų Aurimu ir jo tėčiu - treneriu Antanu Lanku.

Su plačia šypsena mus pasitikęs akį traukiančio kūno sudėjimo sportininkas šūkteli: „Tata!”. Netrukus pasirodo ir šalia įrengtoje krepšinio aikštelėje futbolą (!) su auklėtiniais žaidęs 52 metų vyras, kitąmet švęsiantis 30-ies metų darbo treneriu jubiliejų.

Paprašytas papozuoti fotografui, Aurimas Lankas nė kiek nesispyriodamas čiumpa baidarę, irklą ir jau po kelių akimirkų skrieja Talšos ežero paviršiumi. Stebėdami nepriekaištingai tikslius sportininko mostus pagalvojame: „Atrodo, irkluoti – visai paprasta...”, tačiau viskas – anaiptol ne taip. Pats irkluotojas tikina, kad šiame sporte didžiąją dalį sudaro „juodas” darbas ne tik vandenyje, bet ir iš jo išlipus, o talento čia – vos lašas. Sugrįžęs į krantą Aurimas aprodo savo baidarę – siaurą ir lengvą mažos grimzlės valtelę uždaru viršumi be įkabų irklams: „Naujut naujutėlė. Kiek tokia kainuoja? Apie keturis tūkstančius litų... Eime, parodysiu, kur laikome visas valtis”. Apžiūrėję ne tik medinėje pašiūrėje tvarkingai sukabintas irkluotojų „transporto priemones”, bet ir Lenino paveikslais bei medaliais ir akreditacijomis nukabintą trenerio kambarėlį, įsitaisome ant suolelio ir saulėkaitoje pradedame pažintį su praėjusį savaitgalį Trakuose vykusiose Lietuvos taurės varžybose dviviete baidare bronzą iškovojusiu sportininku ir jo meilę irklavimui įskiepijusiu tėčiu treneriu.

Vaikystėje kartu su tėčiu irklavimo bazėje kasdien laiką leidęs Aurimas netruko irklą paimti ir į savo rankas: „Dešimties metų  pradėjau „trainiotis” pakrante, o dvylikos metų užsiėmiau rimtu sportu”. Iki aštuoniolikos metų uoliai aukščiausių rezultatų siekęs atletas tikina, kad turėdamas galimybę sugrįžti į tą dieną, kai pirmąkart įsėdo į baidarę, nieko nekeistų: „Galbūt dabar nebūčiau tas, kas esu...”

Paklaustas, ar jo sprendimą tapti irkluotoju paveikė tėtis, šypteli: „Žinoma. Buvo visko, norėjau ir viską mesti, tačiau tėtis, pamatęs mano gerėjančius rezultatus, tam prieštaravo. Kai į irklavimo bazę atėjo bendraamžių karta, „užsikabinau” ir... likau. Sunkiausia būdavo tada, kai draugai kviesdavo vasarą išvykti trims dienoms su palapinėmis į gamtą, nes mano gamta – Talšos ežeras, - juokiasi irkluotojas. - Mano savaitgaliai – varžybos, o kiekviena diena – dvi treniruotės. Visos vasaros - „parduotos”. „Ar tėtis ir treneris viename asmenyje – gerai? Nežinau. Manau, kad ir taip, ir ne. Kai pradėjau irkluoti, maniau, kad turėsiu „blatą”, tačiau tėtis pasakė, kad man nedarys jokių nuolaidų: „Valgysi, sportuosi ir bėgiosi tiek pat, kiek ir kiti”. Taip ir buvo. Apskritai buvau griežtai auklėjamas, teko ir diržo skonį pajusti. Visuomet tėčio šiek tiek prisibijojau”.

Įdomu, o ką apie vyro ir vienturčio sūnaus aistrą irklavimui mano žmona ir mama Audronė Lankienė? „Sulaukdavote priekaištų, kad ne tik pats irklavimu gyvenate, bet ir sūnų tuo keliu vedate?” - smalsaujame. Po geros juoko dozės Aurimas prasitaria: „Dar ir dabar sulaukia. Jums reikėtų išgirsti... Ji – labai jaudinasi. Net ir dabar, kai man – daugiau nei dvidešimt metų, ji negali užmigti, jei kur užtrunku. Skambina, rašo, klausia, kada grišiu. Sakote, aš jau suaugęs? Jūs mamai tai pasakykit”, - juoku prapliumpa Aurimas.

2004 metais Šiaulių Didždvario gimnaziją baigęs sportininkas pasirinko ne pedagogo, kaip įprasta puikius rezultatus pasiekusiems atletams, o kur kas sudėtingesnį – teisės mokslą. Pats sportininkas pasakoja, kad studijų pasirinkimą lėmė ūkanotos irkluotojo perspektyvos: „Nors su porininku pasaulio irklavimo čempionate užėmėme šeštąją vietą, iš miesto valdžios nesulaukėme jokio dėmesio. Gavau tik mero padėką, skėtį ir marškinėlius, - apmaudo neslepia Aurimas. - Supratau, kad pasiekimai niekam nerūpi, jokių pasiūlymų nesulaukiau, tad nusprendžiau, jog iš sporto skanios duonos nevalgysiu, o pedagogo darbas – ne man”. „Jis negalėtų būti treneriu, nes šiame darbe kantrybė, kuria Aurimas tikrai nepasižymi, - būtina. Jis – labai impulsyvus, greit įsiplieskia”, - apie sūnų, paragavusį ir imtynininko duonos, kalba Antanas Lankas.

Baudžiamąją  teisę Vilniaus universitete 2009 metais baigęs sportininkas irklo į rankas neėmė net penkerius metus: „Nebuvo tam laiko. Reikėjo mokytis, nes stodamas už dalyvavimą pasaulio čempionate gavau papildomų balų, o kiti ten pat įstojo neturėdami jokių papildomų pliusų. Stengiausi išlikti... Dieną-naktį mačiau tik knygas... Matote, net plikti pradėjau”, - šmaikštauja šiuo metu Šiauliuose paskolų vadybininku-teisininku dirbantis irkluotojas. Paklaustas, kodėl neliko šalies sostinėje, Aurimas neslepia nebenorėjęs gyventi iš tėvų kišenės: „Visus penkerius metus tėvai mokėjo už studijas, buto nuomą, mano linksmybes ir visa kita... Kadangi nesulaukiau jokių darbo pasiūlymų, nenorėjau dirbti už tūkstantį litų ir iš tų pačių pinigų mokėti buto nuomos, nusprendžiau grįžti į namus ir vėl ėmiau rimtai sportuoti”.

Prieš  dešimt mėnesių vėl irklą į rankas paėmęs sporto mokyklos „Atžalynas” baidarių ir kanojų irklavimo vyriausiojo trenerio sūnus, rugsėjo 7-ąją švęsiantis 25-ąjį  gimtadienį, neslepia Talšos pakrantėje atradęs ir savo antrąją pusę: „Ji – taip pat irkluotoja. Baigęs teisės studijas ir liepos mėnesį grįžęs į Šiaulius paežerėje išvydau gražią merginą, pradėjau kalbinti ir štai – kartu esame devynis mėnesius”. Anot sportininko, tai, kad jis ir aštuoniolikametė Eglė, irkluojanti ketverius metus, kultivuoja tą pačią sporto šaką, turi didelių pliusų: „Kai išvykstu į varžybas, negirdžiu jokių priekaištų, kad palieku ją vieną, nes nuolat keliaujame kartu”.

Nejučia pagalvojame apie Aurimo mamą, kuri, priekaištaudama sūnui ir vyrui dėl meilės irklavimui, namų duris atvėrė dar vienai „irklo sielai” - vienintelės atžalos išrinktajai. Pasmalsavę, ką apie kandidatę į marčias mano Aurimo tėtis, išgirstame: „Nesikišu į sūnaus reikalus. Tai – jo gyvenimas. Aš sau žmoną išsirinkau pats, tą turi padaryti ir Aurimas. O šiaip, Eglė – puiki mergaitė, negaliu pasakyti nieko blogo”.

„Irklo brolių” sporto klubą įkūręs tėtis ir treneris džiaugiasi, kad sulaukia dosnių rėmėjų pagalbos, nes miesto valdžia valtį paskutinįkart nupirko gal kokiais 1998 metais.

„Mūsų inventorius – vienas geriausių Lietuvoje. Paskutinis pirkinys – keturvietė valtis, kuri kainuoja daugiau nei 12 000 litų. Tokių Lietuvoje – vos trys. Negėda žmogui parodyti. Naujos baidarės – būtinos, jei norime pasiekti kokių rezultatų. Pavyzdžiui, senoje keturvietėje valtyje paskutinis sėdintis irkluotojas išlipdavo iki kraujo nudaužytomis rankomis, o naujoje visi sėdi kaip vienas”, - šypteli nuo pat vaikystės Talšos pakrante kasdien žingsniuojantis Antanas Lankas. - Niekas nedejuoja, suprantame, kad lėšos – visiems apkarpytos, tačiau miesto parama kelia juoką. Jeigu metų išvykoms į varžybas skiria 1500 litų, kurių man užtenka vos vienai kelionei, o ir tų pačių praėjusiais metais dar nesulaukėme, ką kalbėti apie kreipimąsi dėl kokios nors pagalbos”.

Kauno Kūno kultūros institutą baigęs treneris, kalbėdamas apie irklavimo bazę, ją vadina antraisiais namais: „Čia – mano gyvenimas. Tai būdas pabėgti nuo karštligiško miesto tempo. Darbas su vaikais – mano pašaukimas. Žinoma, su kiekvienu irklavimu susidomėjusiu vaiku reikia žaisti, su mergaitėmis – bendrauti švelniau, o su berniukais kalbantis – nevengti griežtumo”. Antanas Lankas juokiasi, kad tik atšalus orams paaiškėja, kurie irkluotojai yra nusiteikę dirbti rimtai: „Kai saulutė šviečia, į treniruotes atlekia koks penkiolika vaikų, o lyjant lietui iš jų pamatau vos keturis – penkis. Irklavimo sporte nėra blogo oro. Yra tik netinkama apranga, tad čia negali būti jokių pasiteisinimų”.

Kadangi susidomėjimas irklavimu kasmet neišvengiamai kinta, norintys sportuoti priimami be jokių atrankų: „Turi rankas, kojas, nori irkluoti –  prašom. Priimame ir tuos, kurie nemoka plaukti. Kurį laiką  su gelbėjimosi liemene besitreniruojantys vaikai netrukus tampa puikiais plaukikais – juk po treniruočių taip norisi išsimaudyti vėsiame vandenyje”, - pasakoja treneris, netrukus pakviečiantis kartu su juo sėsti į katerį ir pokalbį pratęsti stebint besitreniruojančius sportininkus: „Pažiūrėsime, kaip irkluotojai atrodo vandenyje, o ne ant kranto”. 

Skriedami ežero paviršiumi įdėmiai klausomės per motoro gausmą sunkiai girdimų  trenerio žodžių. Jis išsamiai pasakoja apie treniruočių metodiką  ir netrukus parodo į dvivietėje baidarėje sėdinčias mergaites: „Štai, vienai iš jų šiandien – pirmoji treniruotė. Labai nustebau, kad pakako vienąkart paaiškinti, kaip teisingai laikyti dvimentį irklą, nes kai kuriems ir visą dieną užtrunkančių mokymų negana”.

Antanas Lankas sako, kad artėja neišvengiama trenerio krizė: „Tai metas, kai vėl viską reikia pradėti iš naujo... Kai užaugini puikių sportininkų kartą, juos išleidi ir imi uoliai dirbti su pačiais mažiausiais. Ką padarysi, toks trenerio gyvenimas”. Kasdien nuo ankstyvo ryto auklėtinių bazėje laukiantis vyras didžiuodamasis pliaukšteli per katerio vairą: „Štai, buvusių auklėtinių, gyvenančių Švedijoje, dovana. Pats geriausias darbo įvertinimas, kai aplanko tie, kuriuos skatinai siekti geriausių rezultatų. Liūdna, kad šalį apėmęs sunkmetis priverčia iš Lietuvos pasitraukti puikius sportininkus. Kad ir Aurimo porininkas Edvinas Ramanauskas – sėkmingai pasirodęs Lietuvos taurės varžybose pajėgiausi šalies irkluotojai varžėsi baidarių ir kanojų irklavimo varžybose, turi sugrįžti į Angliją, kur stengiasi užsidirbti pinigėlių pragyvenimui”, - apmaudo neslepia Kūno kultūros ir sporto departamento atminimo medaliu „Už aukštus sportinius pasiekimus” apdovanotas nacionalinės kategorijos treneris.