Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Daugumai pažįstamas  iš televizijos ekranų teatro aktorius Andrius Bialobžeskis Šiaulių „Laiptų” galerijoje surengė kūrybos vakarą  - skaitė eilėraščius, dainavo, atsakinėjo. Ir atsiskleidė kitoks Andrius Bialobžeskis, nepanašus į gudrų ir įžūlų televizinį „mūsų laikų herojų” Miroslavą.

Prieš  susitikimą trečios kartos aktorių (jo senelė - žymioji aktorė Kazimiera Kymantaitė, beje, gimusi Kuršėnuose, teta - aktorė Agnė Gregorauskaitė) paklausėme ir mes:

- Ar dažnai lankotės Šiauliuose - arčiau Kazimieros Kymantaitės gimtinės?

- Ne, esu retas svečias, nes čia mūsų teatras nustojo važinėti, o aš  paprastai - kartu su juo. Dabar atvažiavau, nes tokia proga pasitaikė  - į „Laiptų” galeriją pakvietė. Tuo aš labai džiaugiuosi.

- Jūs turite specialią vakarų-susitikimų  programą?

- Ne, programą  pats susikonstravau - dar pažiūrėsiu, ar ji gera. Kol kas ji  mobili, improvizuota. Joje, savaime suprantama, yra Henrikas Radauskas, kurio  gimimo šimtmetį šiemet švenčiame, Sigitas Geda, kuris yra mėgstamiausias mano poetas, be kurio kol kas dar neįpratome

gyventi. Bus skirta vietos pasitraukusiam mano kolegai Sauliui Mykolaičiui - skaitysiu Henriko Nagio „Elegiją Algimantui” (skirtą žuvusiam A. Mackui) ir R. Stankevičiaus eilėraštį „Kopėčios”, dedikuotą Sauliui. Atliksiu savo kūrybos dainą Sauliaus atminimui „Tu esi”, kuriai žodžius parašė Domantas Razauskas.

Žodžiu, tai toks mano repertuaras, kuriuo atsiradus progai bus smagu pasidalyti.

- Rašote eilėraščius?

- Aš  eilių niekada nerašau. Tai mano brolis rašo tekstus, o aš  tik tarp poetų visada esu, visus juos labai myliu, jų kūrybą  žinau. Todėl manau, kad geriau nei jie, aš niekada neparašysiu, tai ir nerašau. Aš ir negroju, nes yra geriau grojančių. Nebent sau.

- Todėl nesiekėte ir muziko karjeros, kaip jūsų  tėvai ir brolis?

- Na, dainavau, bet jau mokykloje pradėjau labiau teatru domėtis. Šiaip savo vokalinę  patirtį stengiuosi panaudoti - kiek galima. Todėl ir čia dvi savo dainas -  jau minėtą Sauliui, kitą - Antano A. Jonyno tekstu - atliksiu, pagrosiu. Tiesiog šiandien sutikau Antaną A. Jonyną Vilniuje vykstančiame „Poezijos pavasaryje” ir prisiminiau, kad ir pagal jo eiles esu parašęs dainą. Labai seniai, tiesa. Ne, ne, aš nekuriu dainų, labai retai kuriu. Nors kartais padedu bardams: Sauliaus Mykolaičio minėjimo vakaruose atlieku jo dainas ir vieną, kitą savo.

- O dar dirbate Jaunimo teatre, televizijoje. Kaip visa tai suderinate?

- Suderinu, kol kas suspėju.

- Poilsio sąskaita?

- Kaip čia pasakius. Suprantama, penktadieniais, šeštadieniais, sekmadieniais -  spektakliai, pirmadieniais - tenai... Tai laisvų dienų mažėja ir mažėja.

- Dar berods turėtumėte ir šokių projekte dalyvauti?

- Ne, ne, kaip nors išvengsiu šito projekto - tam irgi reikia kažkiek pasišvęsti. O aš šokti nemoku, tai kaip ten eisiu? Ne, aš nedalyvausiu.

- Jaunimo teatre jūs vaidinate Makbetą, televizijos seriale - Miroslavą...

- ... mūsų  laikų herojų... Kokie laikai, tokie ir herojai.

- Dauguma žmonių, ko gero, jūs pažįsta kaip Miroslavą?

- Žinoma, mane žmonės atpažįsta ne kaip Makbetą, juk į teatrą ne tiek daug  ateina, kiek televizorių žiūri. Anksčiau mane atpažindavo kaip „Dainų dainelės” vedėją... Va kokios metamorfozės.

- Ar neskaudu aktoriui būti vertinamam už  paraštinius darbus?

- Ką  padarysi, mes paraštiniame laike gyvename, todėl dabar visi tik paraštiniai vertinami. Reikia žmonėms televizoriaus, o mums reikia kažkaip gyventi. Iš čia ir tie paraštiniai darbai. Nors iš esmės svarbu, kad tuos darbus, kuriuos tu darai iš širdies, vertina tie žmonės, kurie tau labiausiai rūpi. Juk ne dėl populiarumo Makbetą vaidini, o todėl, kad tai esminis dalykas. Visi kiti darbai paraštėmis ir liks.

O juk ir du kino filmai, kuriuose vaidinau, per penkerius metus išėjo - dabar Lietuvoje yra reta. Aš tai laikau didele Dievo dovana, nors tai irgi mažai kas vertina, mažai kas žiūri mūsų lietuviškus filmus.

- Sunku būti visur atpažįstamam?

- Įpratau. Juk mano tokia profesija - negali norėti vaidindamas likti netpažintas. Nenori būti neatpažintas, rašyk tada slapyvardžiu. Bet palikime rašymą ateičiai. Nors jau sakiau - eilėraščių nerašau. Turiu kitų planų.

- Kokių? Rašysite prisiminimus, romanus?

- Galima rašyti apsakymus, galima - pjeses. Lietuvoje yra daug teatro žmonių, kurie galėtų rašyti pjeses, gal po truputį pradėsim...

Dar pjesių  nerašau. Tai tik pasvarstymai, pamąstymai.

- O gal jūs - ir pedagogas?

- Kažkada - taip. Dabar ir nespėčiau, ir čia dar reikia, kad pedagoginėje veikloje visam kolektyvui požiūriai sutaptų - kokį teatrą  matome, kaip bendraujame su jaunais žmonėmis, nes juk pasikeitė

kartos.

- Tai kokios tos kartos? Kokia naujoji publika?

- Mes, Jaunimo teatras, nesiskundžiame publika - ji įvairi, gera, nors šiemet gal jos ir mažiau dėl visų tų ekonominių dalykų. O šiaip, kas blogiausia, dauguma žiūrovų reikalauja pigaus juoko. Tai

irgi televizijos įtaka. Teatras vis daugiau suprantamas kaip pasilinksminimo ar (toks naujas žodis) atsipalaidavimo vieta, kaip koks masažo salonas ar pliurpalų  vakarėlis...

- Koks kitas jūsų vaidmuo Jaunimo teatre?

- Sezono pabaigai nėra planų - teatre prasidėjo remontas. Ir ar suspės, ar nesuspės iki sezono pradžios jį baigti - kas žino. Žinau tik, kad Algirdas Latėnas statys. Gal ir Rolandas Kazlas pats imsis režisūros. Tačiau tiksliau negaliu pasakyti, kas ir kaip - nežinau.

- Nebijote tapti gastroliuojančiu teatru kaip Klaipėdos?

- Nenorėčiau, nors visko gali būti - nieko nežinai žmogus.

- O gal tokiu atveju steigtumėte savo teatrą, kaip kai kurie jūsų  kolegos?

- Sunku pasakyti. Teatrų dabar daug: ir Oskaro Koršunovo, ir Cezario Graužinio, ir Gintaro Varno. Ir niekad nežinai, ką tau pametės likimas. Pats gal ką sugalvosiu, nors savus teatrus dabar kurti

nematau jokių  perspektyvų - turint omeny tą absurdą su mokesčiais.