Romualdas BALIUTAVIČIUS

Eismo sargų darbas visuomenei žinomas. Daugiau ar mažiau. O štai jų asmeninis gyvenimas, šeima, pomėgiai ir t. t. daugeliu atvejų lieka „už kadro”. Bandydami nors kiek užpildyti esamą spragą, kalbiname mūsų krašto eismo „sargų sargą”, Šiaulių apskrities VPK Kelių policijos biuro viršininką Kęstutį Dičių.

- Esate šiaulietis?

- Taip, grynas. Asfalto vaikas. Šiauliuose „suprojektuotas”, Šiauliuose „pagamintas”  ir užaugęs. Lankęs 14-ą vidurinę...

- Sakoma, jog jaunystė-kvailystė. Prisiminkite pačią didžiausią  to laikmečio pamoką arba nuotykį?

- Susiruošėme Naujųjų  išvakarėse į Karpatus. Man tada buvo gal aštuoniolika... Atsitiko taip, kad išvažiavus užsidegė ir sudegė traukinio, kuriuo važiavome, vagonas... Visai netoli Šiaulių. Mobiliųjų tais laikais nebuvo, pranešti tėvukams nėra kaip, manėme, bus jiems rūpesčių. Tačiau apie nelaimę niekas nieko nepranešė ir nerašė. Radviliškyje sudegusį vagoną atkabino. Jeigu ne kariškiai, nežinau, kuo viskas būtų baigęsi. Menu vagono palydovę, apsikabinusią gesintuvą, kurios būklė – tarp sunkios ir labai sunkios, raminusią keleivius, girdi, nieko čia tokio, nors liepsna jau buvo įsimetusi ir į antrąjį vagoną. Panašu, kad ugnis tąsyk įsiplieskė nuo vagoną šildančios krosnelės.

- Vadinasi, nuotykiai prasidėjo dar Lietuvoje?

- Nuvažiavus pirmąkart mačiau traukinį su medinėmis durimis, kurios atsidaro kaip įeinant į namą. Sako: „Pas jus ten „Pribaltikoj” daug tokių  važinėja”, nors tokį „stebuklą” aš mačiau pirmąkart.

Keletas, taip pat ir aš, nuvykę  neradome, kur apsistoti nakčiai. Prasivalkiojome iki pusės keturių  nakties, žiauriai šalta, kol galiausiai gavome prisiglausti vietos ligoninėje. Numigus porą valandų mus pažadino: „Ateina valdžia. Ilgiau pasilikti nebegalima”.

Kitą dieną radome kur apsistoti. Užsukome į slidžių nuomos punktą. Eilė  žmonių. Nori greičiau gauti slides: duokš butelį degtinės. Tačiau sąžiningai atstovėjome eilę, nors, žinoma, buvo kas davė. O butelių, matėme, už durų sukrauta gal šimtas... Iki tol nebuvau regėjęs šitiek „šnapso” vienoje vietoje.

- Ar mokykloje lankėte kokį būrelį?

- Grojau pučiamųjų  orkestrėlyje. Jau ir neprisimenu, kokiu instrumentu (šypteli). Jeigu reikėtų dabar, turbūt nebepažinčiau natų... Daug vandens nutekėjo.

- Kas pastūmėjo pasirinkti dabartinę profesiją?

- Iš pradžių buvau įstojęs į Žemės ūkio akademiją. Kodėl pasirinkau – nė pats nebežinau. Niekada negalvojau. Neužstrigo tas gyvenimo tarpsnis. Nebaigęs pradėjau dirbti kelių policijoje. Kas patraukė? Vienas iš tėvų draugų, dirbęs policijoje. Pradėjau nuo budėjimų gatvėse stažuotoju. Palaipsniui perėjau visas tarnybos grandis.

- Kas lėmė  tokį spartų kilimą  karjeros laiptais? Juk dar neturit nė  keturiasdešimties?

- Čia reikėtų klausti vadovų... Jie spręsdavo, ką siūlyti pareigoms. Esminis pokytis buvo perėjus į budėtojų dalį. Tuomet dar jai vadovavo V. Pliuskus. Turbūt lėmė jo galutinis sprendimas. Pasikviesdavo pasikalbėti, tik nežinau, ar mane vieną, ar visus? Nežinau, kuo remiantis vadovai nuspręsdavo...

- Ar manote karjeroje pasiekęs viską, ar dar matote galimybių  tobulėti ir kilti?

- Noras visada yra. Visą  gyvenimą dirbus policijoje, kažin ar būtų protinga ir įmanoma kažką radikaliai keisti. Juk reikia pažinti „virtuvę”, kaip viskas funkcionuoja. Išmokti galima, bet dar svarbu praktika. Ne viskas išmokstama iš knygučių. Kelių policija egzistuoja nuo 1932 metų. Po šiai dienai atsiranda naujovių, pakeitimų... Tobulėti yra kur. Itin daug priklauso nuo komandos. Norint kažką pasiekti, kažką daryti, vienam tai per daug sudėtinga. Būtina turėti gerą komandą. Juokiuosi, jog čia padirbęs geriau suprantu politikus, norinčius drauge atsivesti ir savo komandą. Pavienė nuomonė sunkiau išgirstama. O ką veikti yra labai daug: tiek pačioje sistemoje, tiek ir teisės aktuose. Kažką sumanęs, turi pateikti ir įtikinti, kad be to bus blogai. Buvo mano siūlymas dėl vidaus tvarkos,ir ji buvo pakeista. Patiko kažkada vieno žmogaus išsakyta mintis, kad jeigu beldei ir tau nebuvo atidaryta – blogai beldei. Belsk, kol tau atidarys.

- Kokią  vietą vertybių skalėje užima darbas?

- Darbe praleidžiu labai daug laiko. Nuo aštuonių ryto iki 18-19 valandos, ir be pietų. Tiesa, gal dabar kiek mažiau, nes ir namuose yra ką veikti... Niekas tau ant lėkštutės neatneš. Pats turi skaityti ir žiūrėti, ir susirasti. Jei kažkas įdomaus, turi siūlyti, turi daryti... Vadovai negali visko aprėpti. Tai atkeliauja ”iš apačios”.

- Ar galite pasakyti, jog kaip specialistas save realizavote visiškai?

- Būta visokių sumanymų, tačiau gal laiko pritrūko, gal užsispyrimo... Štai dabar mokausi anglų kalbos...

- O kas po darbo? Pomėgiai? Draugai? Šeima?

- Šeima bet kokiu atveju yra šeima, o darbas – darbu. Nebus to darbo, bus kitas.

Paprašytas daugiau papasakoti apie savo šeimą, pašnekovas „išsisuko” keliais faktais: žmona vardu Jūratė, kartu augina vaikučius... Pirmąkart sutiko būsimą žmoną būdamas septyniolikos, 1989 m. gruodžio 20 dieną, kai įgijo teisę vairuoti. Tiesiog susiklostė aplinkybės ir susipažino. Kokios tos aplinkybės – liko paslaptis.

- Gal perėjoje užvažiavote ant nuotakos? - provokuojame.

- Tikrai ne, - juokiasi K. Dičius.

- Kur pakvietėte naują  pažįstamą? Į kavinę? Kino teatrą? Kuo ji jus patraukė?

- Na, ką aš žinau... Taip nutiko (juokiasi). O labiausiai vertinu tokią žmonos savybę,  kaip tolerancija ir supratimas. Galiu su ja pasikalbėti bet kokiu klausimu. Nėra buvę, kad toji informacija kažkur „iškeliautų”.

- Koks pats skaniausias iš žmonos gaminamų patiekalų?

- Valgau viską. Kartais manęs klausia, ką paruošti. Aš gi valgau viską. Nėra produkto, kurio nevalgyčiau. Kas yra, tas ir gerai.

- Labiau žinomi du šeimų tipai: tradicinė  (patriarchalinė) ir moderni, kur net vaikai „turi balsą”...

- Reikia man išeiti, aš  einu, reikia žmonai – išeina ji. Juk jeigu norės pameluoti ar pan. - nenusaugosi. Čia juk svarbiausia konkretaus žmogaus savimonė, moralinės savybės.

- Ką  dažniausiai veikiate per atostogas?

- Turiu daug namų darbų. Turiu nebaigtą statyti namą – visas laisvalaikis praleidžiamas ten. Išmokau betonuoti, tinkuoti, kloti plyteles - viską, ką įmanoma padaryti savomis rankomis. Prieš klodamas plyteles paskaičiau knygutę, bet... bandžiau tai daryti savaip, paprastesniu būdu. Visgi paaiškėjo, jog knygutės rašo tiesą (šypsosi).

Paklausus: „Ar laikote namuose kokį gyvūną?”, K. Dičius tik nusišypso. „Taip, laikau”. Tačiau ką laiko, patikslinti kažkodėl nenori.

- Galbūt smauglį? - bandome spėti.

- Ne...

Ne tai ne. Užduodame paskutinį  klausimą:

O be darbų  – koks mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas?

- Žaidžiu tinklinį.  Žvejyba? Ne. Paskutinį kartą meškerykotį laikiau kaime prieš daugelį metų.

Anksčiau nemažai važinėjome po Lietuvą keliais, kurie nepažymėti žemėlapyje. Paklausi sustojęs gyventojo, kur galima išvažiuoti, ir vėl leki miško keliuku... Gyvenome mašinoje. Valgį virėme gamtoje ant laužo. Maisto iš anksto nepirkdavome – laikėmės tokios nuostatos. Pamatėme visa, ką vertėjo pamatyti. Bet tai buvo seniai. Pagaliau tam reikia ir laiko, ir lėšų.