Aušra LAURINKIENĖ

Jau prieš  4-5 tūkstančius metų azijiečių klajokliai davė  pradžią žirgų sportui, kuris palaipsniui išsiskyrė  į septynias jojimo disciplinas. Viena iš jų - jojimas per kliūtis, kitaip dar vadinamas konkūras. Būtent šios šakos profesionalas Benas Gutkauskas visame pasaulyje garsina ne tik šalies, bet ir Šiaulių vardą.

Praėjusį  mėnesį visa šalies žiniasklaida mirgėjo pranešimais, kad daugkartinis žirginio sporto čempionas tapo pirmuoju Lietuvos raiteliu, iškovojusiu teisę dalyvauti Tarptautinės žirgų sporto federacijos (FEI) pasaulio konkūrų taurės varžybų finale Ženevoje (Šveicarija). Balandžio 14-18 dienomis visi sporto mylėtojai nekantriai laukė pirmųjų šiauliečio rezultatų, o ką tomis dienomis jautė pats Benas? Paskutinį balandžio pirmadienį į namus sugrįžęs raitelis ir jo žmona Eglė mielai sutinka atverti savo namų duris ir pabandyti perteikti bent kruopelę jausmo iš kito jojimo pasaulio. Pasaulio, kuriame durys atveriamos tik elitui...

Kai apsilankome jaukumu ir ramybe kvepiančiuose Beno ir Eglės Gutkauskų namuose, mus sutinka maloni ir visuomet nuoširdžiai besišypsanti raitelio mylimoji. Prie arbatos puodelio ir vaisiais nukrauto stalo pakvietusi jauna moteris apie varžybas, įvairias kliūčių distancijas ir šuolius kalba taip, lyg pati būtų tikra jojimo profesionalė. Nenuostabu, vyro šeimos žirgyne karaliaujančius žirgus pamilusi Eglė dažnai keliauja kartu su Benu, kuriam negaili gražių žodžių: „Ką reiškia būti jojiko žmona? Pakankamai didelis jojimo rūbų garderobas reikalauja itin geros priežiūros. Švarą ir tvarką manyje nuo mažens įskiepijo mama. Žinoma, tenka rūpintis ir namų buitimi, tačiau mūsų šeima - didžiulė laimė, kuri padeda įveikti bet kokią baimę ar netikrumą. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be Beno...Vyras man - didvyris iš didžiosios raidės. Jis mane myli ir lepina. Nuolat bendraujame, todėl manau, kad gerų santykių priežastis – mus siejantis stiprus ryšys”.

 
Beno debiuto FEI pasaulio taurės varžybose praleisti negalėjusi žymiausio Lietuvos raitelio gyvenimo partnerė emocingai pasakoja apie kelionę į Ženevą ir jau rengiasi mums parodyti filmuotą medžiagą, kai pro namų duris įžengia ir pats daugkartinis žirginio sporto čempionas. „Ilsėtis nėra kada, reikia dirbti”, - šypsosi šiaulietis ir netrukus pradeda komentuoti televizoriaus ekrane pasirodžiusius vaizdus. Susidomėję klausomės kiekvieno jo žodžio. Juk tik Benas mums gali papasakoti, koks jausmas varžytis su tais, kurie pasaulyje – stipriausi. Gutkauskų namuose svečiavomės apie tris valandas. Nenuostabu, kad per šį laiką poros išpasakotų įspūdžių neįmanoma išguldyti ant popieriaus lapo, tačiau apie tai, kas – svarbiausia...

 

 

 

 

 

 

Paklaustas, ar norėtų atsukti laiką atgal, Benas šypteli: „Tai buvo labai didelis laimėjimas, nes nė vienam lietuvių raiteliui nebuvo pavykę užkopti taip aukštai, tačiau apie savo laimėjimus greit pamirštu, nes prabėgus varžyboms iškart koncentruojuosi į kitą tikslą. Jei ir norėčiau grįžti atgal, tai tik tam, kad viską padaryčiau dar geriau. Pavyzdžiui? Labiau pasitikėčiau žirgais... Viską daryčiau kitaip”, - kalbėjo Lietuvos konkūrų sporto veidas.

„Kas pasaulio taurės varžybose pribloškė labiausiai?” - smalsaujame ir išgirstame, kad Benui ir jo žirgams teko įveikti lietuviams dar neregėtus aukščius: „Centrinės ar Vidurio Europos lygoje kliūtys – kitokios, nei Vakaruose. Jeigu pagrindinės varžybų rungties kliūčių aukštis siekia 150 centimetrų, tai jis – neviršijamas. O FEI pasaulio taurės varžybose 150 centimetrų konkūre jau pirmos kliūties aukštis siekė pusantro metro, o kitų – dar daugiau. Žinoma, tai – savaime suprantama, nes čia suvažiuoja geriausi pasaulio raiteliai. Jeigu kliūtys būtų tokios, kaip ir žemesnio lygio varžybose, nebūtų įdomu. Taip siekiama išsiaiškinti tikrą čempioną”.

Išgirdęs klausimą, su kuriuo iš į Ženevą susirinkusių  raitelių jis norėjo susipažinti labiausiai, Benas nė nedvejodamas atsakė: „Su konkūru grandu, kuris yra mano idealas –  36 metų Marcusu Ehningu. Jis joja tiesiog įspūdingai - tarsi būtų ne iš šios planetos... - liaupsių trečiąkart pasaulio čempionu tapusiam raiteliui negailėjo jaunuolis. - Būdamas greta jo jaučiausi kur kas žemesnis. Žinoma, ne ūgiu, o meistriškumo lygiu”. Raitelis šyptelėjęs pridūrė: „Keista joti su tais, kuriuos matydavau tik televizoriaus ekrane...”

Šiaulių sporto klubo „Miražas” atstovas į Šveicarijos mieste Ženevoje vyksiančias varžybas vežėsi du aštuonmečius žirgus - Quick-Jet bei Cargo De L'obstination. Būtent su pastaruoju žirgu Estijoje vykusiose pasaulio taurės Vidurio Europos lygos finalinėse varžybose Benas užsitikrino kelialapį į pasaulio taurės finalą.
„Kelionės – labai vargina. Mums reikia nuvažiuoti tūkstančius kilometrų, kuriuos įveikiame furgonu”, - atskleidžia Benas. Netrukus išvydę jo nuotraukas apstulbome – „namelis ant ratų” tviska prabanga: akinamai baltos grindys, ant sienos įtaisytas plazminis televizorius, atskirai įrengtas miegamasis, kuriame lova iš palubės nusileidžia vienu mygtuko paspaudimu, tobulai įrengta virtuvė, dušas ir tualetas...Furgono dalis, kuriame kelionės metu gyvena žirgai – nė iš tolo neprimena mintyse susikurto vaizdo. Nepriekaištinga švara, reguliuojamo dydžio gardai ir pagal specialų užsakymą pagaminti atskyrimai tarp eržilų...

Nedrąsiai teiraujamės, kiek kainuoja tokios transporto priemonės įrengimas. Benas šypteli: „Daug...” Jaunuolis pasakoja, kad komfortu pasirūpino dažnai sūnų kelionėse lydintis tėtis Gediminas Gutkauskas: „Jam esu dėkingas už viską, ką šiandien turiu ir visuomet stengiuosi pateisinti į mane dedamas viltis”. Tiesa, meiliai į žmoną žvelgdamas raitelis neslepia, kad geriausia į varžybas keliauti vienam: „Taip galiu susikaupti ir negalvoti apie pašalinius dalykus”.

Lietuva – Vokietija – Šveicarija – Vokietija – Lietuva

Per Vokietiją  į Šveicariją keliavusi raitelio „komanda” pastarojoje šalyje viešėjo savaitę. „Kadangi Lietuvoje nėra klinikų, apsilankėme pas gydytoją, kuris nuolat rūpinasi mūsų žirgais, - pasakoja raitelis. - Norėjau įsitikinti, kad jų būklė – puiki. Juolab kad pailsėti reikėjo ne tik mums, bet ir žirgams. Ten sutikti žmonės, išgirdę, kad keliauju į pasaulio taurės finalą, aikčiojo ir nė neslėpdami pašaipos klausė, ko aš ten važiuoju. Atsakęs, kad pasirodysiu puikiai, taip ir padariau. O vėliau, jau grįžtant namo ir vėl sustojus Vokietijoje, tie patys žmonės spaudė man ranką”, - juokėsi raitelis.

Eglė  pridūrė, kad vokiečių reakcija – suprantama: „Iš  Vidurio Europos lygos į pasaulio čempionatą nuvykę  Rusijos ar Lenkijos konkūrininkai grįždavo nuleidę galvas, todėl visi manė, kad ir Beno laukia toks pat likimas. Laimė, viskas buvo priešingai”.

Prisiminę  pirmą dieną Šveicarijoje, sutuoktiniai emocingai pasakojo: „Buvome apstulbę, kai išvydome milžinišką areną, kurioje vyko varžybos. Net šalia esantisorouostas nublanksta prieš jos didybę. Niekur nebuvome sutikti taip, kaip Ženevoje. Vos tik mums privažiavus, prilėkė apie penkiolika žmonių, išvalė furgoną ir mums neleido pajudinti nė piršto... Iš arenos nutiestas raudonas kilimas vedė į didžiulį viešbutį. Eidami taku, kurio šonuose driekėsi gėlės, pagalvojome, kad esame vestuvėse”, - kvatojo Benas.

Savo stulbinamų  pasiekimų sąrašą vis labiau pildantis profesionalus konkūrininkas užsibrėžto tikslo siekia žingsnis po žingsnio. Nusivilti netenka, mat Benas visada kruopščiai dirba ir deda didžiules pastangas.  „Esu maksimalistas. Man – niekada negana. Priešakyje nematau galutinės stotelės, kurią pasiekęs galėčiau pasakyti, jog pasiekiau viską. Tas, kuris vadina save maksimalistu, vieną dieną sustoja – niekada nebuvo tuo, kuo dėjosi esąs. Aukščiausius pasiekimus galima kartoti vėl ir vėl, kol leidžia jėgos. Būtent tą ir rengiuosi daryti”, - entuziazmo ir energijos nestokoja raitelis. Nors Beno pasiekimai Lietuvoje – aukščiausi, jo balse neaptikome nė menkiausios pasipūtimo gaidelės. Prabilus apie menką mūsų šalies jojikui skiriamą dėmesį, Benas pritariamai linkteli galva, tačiau priduria: „Man ir nereikia, kad mane sutiktų lyg kokį krepšininką. Tai meistriškumo neprideda...”

Jaunuolis neslepia, kad jojimas tapo kasdienybe: „Manau, kad emocijų nebėra... Tai darbas, darbas ir dar kartą darbas. Mintyse visada turiu vieną  tikslą - kuo geriau paruošti savo žirgus ir siekti kuo aukščiausių  rezultatų varžybose. Svarbiausia gyvenime - tobulėti, o tam ribų nėra. Žinoma, be talento neįmanoma nieko pasiekti”. Pasak sportininko, žmogus, norintis tapti puikiu raiteliu, turi būti ne tik kantrus, bet ir nuoširdžiai atsidavęs darbui. Jis pabrėžė, kad savikontrolė - itin svarbus faktorius, nes jojikas turi be perstojo save valdyti.

 

 

Jau anksčiau rašėme, kad profesionalaus raitelio sportinio kelio pradžia - visai ne žirgyne. Vaikystėje Beno Gutkausko širdį pavergė mažųjų  kartingo automobiliukų motorų gausmas. Nuo šešerių metų jais važinėti pradėjęs sportininkas atvirauja, kad jis - ekstremalių pojūčių mėgėjas: „Mane traukia greitis, rizika ir jos suteikiamas adrenalinas. Tai neapsakomai galinga energija, kurią anksčiau norėjau vis dažniau patirti. Dabar, praėjus daugeliui metų, kur kas didesnį malonumą jaučiu šiuos jausmus valdydamas”, -  pasakojo net šešerius gyvenimo metus kartingų sportui paskyręs Benas. Kartingų sporto treneriu dirbęs jo tėtis netrukus pradėjo ruošti sūnų varžyboms, o pastarasis - nenuvylė ir tapo daugkartiniu Lietuvos ir Pabaltijo kartingų turnyrų prizininku.

„Važiuojant kartingu apima nepaprastas jausmas, kuriame telpa ne tik greitis, minėtasis adrenalinas, bet ir lašelis baimės. Per tuos šešerius metus įgijau neįkainojamos vairavimo patirties ir iki pat šiol šiam sportui jaučiu begalinę nostalgiją”, - prisipažino į kartingų trasą norintis sugrįžti Benas. Tiesa, vairuoti jis nori tik savo malonumui, trokšdamas ir vėl pajusti šio sporto teikiamas emocijas. „Kodėl nustojau jais važinėti? Tėtis paaiškino, kad kartingų sporte nėra perspektyvų. Žinoma, buvo ir ašarų, ir pykčio, bet... yra kaip yra. Iš tiesų jojimu aš niekada nesidomėjau. Teko paklusti tėčio nurodymams ir vietoj kartodromo lankytis žirgyne...” - atskleidė pašnekovas.

Kai su raiteliu bendravome jam vos tik tapus vedusiu vyru, sportininkas dalijosi planais įsigyti kartingą. Dabar adrenalino mėgėjas šypsosi: „Kartingą  jau turiu ir labai norėčiau sudalyvauti Bačiūnų kartodrome vyksiančiose varžybose”.

Kai vos tik į Gutkauskų namus atvykę bendravome su žavingąja raitelio žmona, sužinojome, kad Benui jojimo ir kartingų negana – garaže stovi ir plieninis žirgas. „Baugu, kad vieną  dieną kas nenutiktų, tačiau turiu su tuo susitaikyti”, - atsidūsta Eglė ir prasitaria, kad netrukus jos mylimasis ryšis dar vienai avantiūrai – šuoliui su parašiutu. Pasiprašę tapti šio įvykio liudininkais, išgirdome teigiamą atsakymą.

Prakalbus apie vaikus Gutkauskai šypteli. „Na, mes abu dar neturime didelio gyvenimo patyrimo. Juk jaunas žmogus linkęs tikėti kitu, o ypač savo bendraamžiu. Mums labai svarbi vienas kito nuomonė, požiūris bei reakcija į įvairius dalykus. Mūsų gyvenimo tempas gana didelis, todėl sunku ką nors planuoti, o ypač - vaikus... Kol kas dar džiaugiamės vienas kitu. Apie vaikus dažnai prabylame, juk tai gyvenimo džiaugsmas ir prasmė. Kaip ir dauguma jaunų šeimų, norėtumėme nors dviejų atžalų”, - atskleidžia Eglė.

Vienas kitu nuolat besirūpinantys sutuoktiniai teigė, svajonių ir siekių turintys labai daug: „Daug pasiekę ir laimingai gyvenimo kortas sudėlioję žmonės savo pavyzdžiu mums primena, kad neleistume sau susitaikyti su mus supančių žmonių pesimizmu, siektume aukštų tikslų, sektume didesne vizija. Daugelis žmonių turi norų, kažkokių idėjų, tačiau net nepakyla nuo kėdės, kad juos įgyvendintų. Tik dideliu troškimu ir darbu viską galima paversti tikrove. Mes dar labai jauni, tad viskas gyvenime dar prieš akis... Mano tikslas – pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų”, - šypteli Benas.