- Jūsų darbas susijęs su scena, su režisūra, iš čia ir klausimas: kas esate kasdienybėje: labiau tragikė ar komikė?

 

- Tragikomikė (juokiasi).

 

- Ar mėgstate žiūrėti serialus?

 

- Ne, nežiūriu. Nebent daugiaserijinius filmus per Rusijos televiziją, kurie trunka ne ilgiau kaip savaitę: gero, besivystančio siužeto filmus su pabaiga.

 

- Kiek teisingas jūsų atžvilgiu būtų šitoks pasakymas: „Atėjau į teatrą, nes gyvenime vaidinti neturėjau galimybės”?

 

- Aš nevaidinu, o tik mokau ir ugdau jaunuosius talentus... Negalėčiau tvirtinti, jog gyvenime daug apsimetinėju. Tenka, bet ne daugiau, kaip kitiems...

 

-Ar esate pavydi moteris?

 

- Aišku, kad pavydi! Asmeniniuose santykiuose. Visos moterys pavydžios, tik vienos tą pavydą slepia, o kitos – parodo.

 

- Kuri šventė metuose yra pati laukiamiausia?

 

- Didžiausia šventė yra vasara. Nemėgstu šalčio. Vasara man visada šventė (šypsosi).

 

- Ar turite įprotį vartyti senas nuotraukas?

 

- Turiu, bet ne dažnai. Su amžiumi supranti, kad metas pasižiūrėti atgal. Paimu tėvų nuotraukas, pamatau, kokie jie buvo tada... Kažką duoda šitoks vartymas.

 

- Apibūdinkit save trimis žodžiais.

 

-Čia sunkiau... Atkakli, geranoriška, optimistė.

 

-Ar teko kada susidurti su nepaaiškinamais reiškiniais ir pan.?

 

-Pasitaikė susidurti su dalykais, kuriuos sunku būtų paaiškinti. Tėvų namas yra labai senas, savo metu daug kas jame gyveno. Kartais ten atsitinka keisti

dalykai. Štai sykį rankoje laikiau indą, kurį staiga paleidau lyg jį būtų kas išmušęs. Indas su žuvimi nukrito ir apliejo mano giminaitę. Tokių dalykų neretai ten pasitaiko, bet per daug nekreipiu dėmesio.

 

- Ką darytumėt atsidūrusi negyvenamoje saloje su žmogumi, kurio negalite pakęsti?

 

-Kur dingsi? Kartu ieškotume išeities, nekreipdami dėmesio į mūsų skirtumus. Nors nepažįstu žmonių, kurių aš negalėčiau pakęsti.

 

-Kokių dovanų nemėgstate gauti?

 

-Nemėgstu didelių puokščių su visokiais raizgalais. Vertinu natūralias gėles. Gėlės, kad ir tos pačios rožės žiedas man gražiau už visas dirbtines puošmenas.

 

-Kaip dažnai tenka užsukti į vadinamuosius „skudurynus”?

 

-Tenka, nes mano toks darbas – dažnai ieškau spektakliams kostiumų ar kitokios medžiagos. Naudojuosi proga, kad ten prekės nebrangios. Ir visai neseniai ieškojau vyriškų švarkų, atitinkančių 19 amžiaus stilių.

 

-Ar esate labiau gera, ar labiau teisinga?

 

-Gal esu labiau gera... Tiesos jausmas? Yra mano tiesa, yra kito žmogaus tiesa. Jeigu jos kur prasilenkia, gali kilti konfliktai.

 

-Kas gi išrinko tokį vardą?

 

-Brolis labai norėjo, kad mano vardas būtų Virginija, tačiau jis nėra šventas. Todėl buvo parinktas kitas vardas – šventojo Virgilijaus – Virgilija. Tėvai juo mane ir pavadino.

 

-O koks pats didžiausias jūsų trūkumas?

 

-Nesugebu susikoncentruoti. Atlieku daug ir viską iš karto. Dar kartais esu linkusi apkalbėti žmones.

 

-Ar tikrai su mylimu ir palapinėje rojus?

 

-Žinoma. Jei su kuo susieji gyvenimą, aplinkybės nebesvarbios. Svarbu turėti tą mylimą žmogų, o visa kita – paskui.

 

-Ar rašote dienoraštį?

 

-Vaikystėje ir paauglystėje, be abejo, rašiau apie visokias savo patirtas  kančias, slaptas meiles, slaptus išgyvenimus (juokiasi). O vėliau nebeteko.

 

Galvą  pašnekovei kvaršino ir į akis įkyriai blyksėjo Romualdas BALIUTAVIČIUS