Zita KATKIENĖ

Greitai išpopuliarėjusio klasikinės ir estradinės muzikos atlikėjo Merūno Vitulskio gyvenimas gali  pasikeisti, jei jis, šį pavasarį įgijęs Muzikos ir teatro akademijos bakalauro laipsnį, tolimesnes studijas pasirinktų užsienyje. Šis sprendimas turi būti priimtas iki balandžio mėnesio, tačiau apsispręsti atlikėjui nėra lengva. Juolab kad visas ikišiolinis gyvenimas buvo kupinas atsitiktinumų, nuvedusių kitu keliu, nei buvo planuota. Taip buvo ir su aistra menui, paveldėta iš senelio. „Įvyko kažkoks lūžis”, - sako menininkas, pasirinkęs dainą. Netikėtas lūžis gyvvenime buvo ir dalyvavimas televizijos projekte „Kelias į žvaigždes 2”, po kurio ne tik kelias į sceną tarsi savaime rožėmis nusiklojo. Pasikeitė ir sunkiu fiziniu darbu statybose studijoms duoną pelniusio vaikinuko kasdienybė.

Saulės miestas Merūnui Vitulskiui nėra tas miestas, kuriame jis jaučiasi savas. „Senokai čia dainavau profesionaliojoje scenoje. Dažniau tenka lankytis privačiai”, - prisipažįsta atlikėjas. Tačiau iki šiol nepamirštamas apsilankymas Šiauliuose dar tada, kai buvo paauglys. Buvo vyresniųjų klasių moksleivis, kai nusprendė dalyvauti skautų judėjime, kuris organizavo pranciškonų žygį.

„Aš iki Mažeikių turėjau pats iš Kauno nukakti, tad tranzavau. Iš Kauno atvažiavau iki Šiaulių, toliau - niekaip, niekas nenori sustoti. Galvojau, kad jau reikės ieškoti nakvynės”, - šypsosi Merūnas, prisiminęs vaikystės nuotykį, į kurį išsirengė ne šiaip sau. Tada buvo tokie gyvenimo metai, kai norėjosi savyje atrasti ne tik nuoširdumą ir tą dvasingumą, kurį jam nuo vaikystės skiepijo mama, teta ir močiutė - trys moterys nuo mažens auginusios vienintelį šeimoje vyrą. „Aš ieškojau savyje vyriškumo pradų, nes namie nebuvo vyriško pavyzdžio”. Tuomet jis įsijungė į Lietuvos skautų judėjimą ir net tapo vienu iš Europos skautų asociacijos narių.

„Tos vyriškumo paieškos daug nervų kainavo ir artimiesiems, nes ne tik į Mažeikius, bet ir į Prahą teko tranzuoti. O kartais į keliones kitose šalyse išvykdavau nieko nepasakęs. Net meluodavau, kur važiuoju, ir artimieji net nežinojo, kad gyvenu kalnuose, kad neturiu maisto, kad gyvatė įgėlė. Gerai, kad viskas baigėsi gerai”, - prisimenami tie metai, kai norėjosi artimiesiems įrodyti, ko yra  vertas, ką gali pats. Savęs paieškos, pasak Merūno, galėjo ir labai pakeisti gyvenimą, nes dažnas bendravimas su pranciškonais gyvenimo vos nepasuko vienuolio keliu. Drauge su vienuoliais teko dirbti ir narkomanų pagalbos linijoje „Aš galiu”.

Aktyvistas buvo ir Kauno Vaižganto vidurinėje mokykloje. Daug piešė ir save ateityje tapatino su dailininkais. Šį talentą paveldėjo iš senelio - žymaus tapytojo Aleksandro Vitulskio. Nors senelis mirė Merūnui dar negimus, tačiau jo įtaka šeimai buvusi didžiulė. „Nuo 2-3 metukų turėjau savo molbertą ir šeima net neabejojo, kad būsiu dailininkas. Tam gyvenimui mane ir ruošė”, - pasakoja atlikėjas ir šiandien turintis visus reikmenis, kurių reikia tapyti. Tačiau vis nėra laiko paimti į rankas teptuko. Bet, anot Merūno, ateis laikas, kai jis tapys ir tai, matyt, būsią tada, kai sulauksiąs brandos.

Dainuoti Merūnas Vitulskis taip pat pradėjo vaikystėje, paskatintas mokytojos. Jis baigė ir Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, nors ir tada dar nebuvo tikras, kad daina taps jo gyvenimo kelrode žvaigžde. „Įvyko kažkoks lūžis ir aš pasirinkau dainą”, - prisimena nelengvą apsisprendimo metą.

Tuomet, kai reikėjo nuspręsti, kur mokytis, Merūnas Vitulskis pasirinko Muzikos ir teatro akademiją. Mokytis nebuvo lengva, nes reikėjo pačiam galvoti ir apie tai, kaip išgyventi.

Šešiolikos buvo Merūnas, kai po sunkios ligos mirė mama. Apie tai, kad Merūnas augo be tėvo, kuris mamą paliko jiems nė nesusituokus, Merūnas nuo nieko neslepia. „Esu meilės vaisius”, - šypsosi atlikėjas, pridurdamas, jog ši aplinkybė jo gyvenimo nė trupučio nesumenkino.

Likęs močiutės ir tetos globoje, puikiai suprato, kad studentauti neteks. Dažnai vasarą  tekdavo dirbti tad ir po pirmo kurso nuėjęs į statybas. „Kad užsidirbčiau mokslui, teko ir parketus kloti, ir trinkeles, ir... kraujais spjaudyti”, - prisimena vos prieš keletą metų buvusią realybę.

Būtent tą  vasarą ir vyko atranka į televizijos projektą „Kelias į žvaigždes 2”. Dalyvauti atrankoje paskatino ne kas kita  - praėjusio konkurso finalas. O teisingiau - finalininkas Andrius. „Jei tokie balsai gali laimėti, tai kodėl aš negaliu dalyvauti”, - pats sau papokštavo Merūnas ir užpildė reikiamą anketą.

Dėl nelengvo darbo statybose netekęs nemažai kilogramų Merūnas sužavėjo atrankos komisiją ne tik balsu, bet ir puikiu stotu, išvaizda. 

Projekto nugalėtojui jau yra pasibaigusi sutartis su televizija, kuriai bei joje dirbantiems prodiuseriams Merūnas jaučiasi labai dėkingas. „Man prodiuseriai davė labai daug ir be jų kilimas į sceną tikrai būtų buvęs ilgesnis”, - kalba greitai ir ryškiai Lietuvos šou verso padangėje sužibusi žvaigždė.

Pasipylė  ne tik konkursai bei festivaliai, bet ir titulai. „Kelio į žvaigždes 2” konkurso nugalėtojas dalyvavo Nacionalinėje muzikos lygoje, kurią taip pat laimėjo. Netrukus buvo pakviestas ir į pirmąjį tarptautinį festivalį „Slavianskij bazar”. Nors šiame festivalyje ir netapo prizininku, tačiau po jo kvietimai ir pasirodymai pasipylė kaip iš gausybės rago. Išgarsino atlikėją ir pasirodymai su „žvaigždiečiais”. Nepamirštami Merūnui šie pasirodymai, per kuriuos salėse netilpo žiūrovai.

Muzikos akademijos vokalo specialybės studentui Merūnui Vitulskiui neatsisakyti populiariosios muzikos iki šiol pataria ir specialybės vadovas Virginijus Noreika. „Nepamiršk, kad ir aš iškilau, dainuodamas estradinę muziką”, - sako maestro.

Pačiam atlikėjui, siekiančiam klasikinės muzikos karjeros ir dainuojančiam populiarią  muziką,  tikrai nelengva, nes tenka mėtytis tarp menų, stilių  ir žanrų. Sunku atlikėjui net ir fiziškai, savotiškai kenčia ir balsas.

Beveik tris mėnesius Merūnas dalyvauja ture  per Lietuvą drauge su skirtingą estradinės muzikos žanrą propaguojančiu atlikėju Radži, pristatydami savo naująją kompaktinę plokštelę  „Pagyvensim - pamatysim”. Visos kompaktinėje plokštelėje įrašytos dainos - solinės,  duetu skirtingą muziką  propaguojantys atlikėjai nedainuoja. „Mes todėl ir įdomūs, kad skirtingi”, - kalbėjo Šiauliuose koncertuojantys televizijos projekto „Kelias į žvaigždes” finalininkai, ryškiai sužibę populiariosios muzikos padangėje.

Po šio turo Merūno laukia daug klasikinės muzikos koncertų. Teks dainuoti su Vilniaus filharmonijos kvartetu, su Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu orkestru.  Ypač M. Vitulskį pamėgo Vilniaus mažojo teatro lankytojai, kur prieš keletą metų sukurtoje kompozicijoje „Muzikinė kelionė” atliekamos arijos iš žinomo itališkosios operos repertuaro. Ir pačiam džiaugsmas dainuoti G. Verdžio „Traviatos” ariją, ir G. Pučinio „Toskos” arijas bei G. Donicečio „Meilės eliksyro” Nemarino partiją.

Užklupo Merūną  ne tik koncertai ir festivaliai, bet ir susitikimai su paties aukščiausio lygio žmonėmis - šalių prezidentais, ambasadoriais, pasaulinio garso klasikos ir populiariosios muzikos žvaigždėmis. „Aš  supratau, jog dabar svarbiausia - nepasimesti ir nepervertinti savęs”, - nuoširdžia šypsena pasipuošia jauno žmogaus veidas. Jauno, tačiau pasiekusio profesionalioje scenoje labai daug.

Muzikos ir teatro akademijos studentas sulaukė pakvietimų dalyvauti konkursuose bei festivaliuose.

Nepamirštamas festivalis Estijoje, kur laimėtas pagrindinis prizas „Grand Prix”. Nugalėtojo taurę parsivežė ir iš Italijos, kur nugalėjo net 23 konkurso dalyvius.  Pirmąją vietą laimėjo ir Stasio ir Elenos Barų (JAV) fondo organizuotame konkurse.

Nepamirštamas ir praėjusių metų lapkričio pabaigoje vykęs prestižinis klasikinės muzikos konkursas Milane, kuriame pasiūlė dalyvauti pats V. Noreika ir, žinoma, padėjo jam pasiruošti. Solistui iš Lietuvos teko rungtis su 22 dalyviais iš Italijos, Prancūzijos, Latvijos, Olandijos ir Portugalijos. Merūnas pateko į penketuką, kuris jau pavadintas garsiuoju ir šiais metais dalyvaus klasikinės muzikos turnė po Europą.

Nepamirštamas ir konkursas Italijoje, kur teko dainuoti senuosiuose Pompėjos amfiteatro griuvėsiuose. „Šiame festivalyje prodiuseriai pakvietė dalyvauti gal keturiuose festivaliuose”, - pasakoja Merūnas.

Paklaustas, ar nenutinka kelionėje nuotykių, galinčių sutrukdyti pasirodymui, Merūnas prisiminė kelionę į festivalį Italijoje, į kurį važiavo kartu su drauge Erika. Į Italiją reikėjo skristi lėktuvu su keliais persėdimais. Keliautojai spėjo pražiopsoti paskutinį lėktuvą, skrendantį į Milaną. Tad naktį teko praleisti oro uoste ir baimintis, ar spės apsirengti konkursui.

Bet tuo nuotykiai nesibaigė. Atvykus į Italiją paaiškėjo, kad pakeliui dingo lagaminai. Nors kasdieną buvo žadama atgabenti lagaminus, bet jie kažkur klaidžiojo, o jiems teko vaikščioti su tais pačiais drabužiais. Tik susiruošę grįžti atgal susigrąžino ir daiktus. Bet ir tuo nuotykiai nepasibaigė - grįžę į Lietuvą taip pat nesulaukė savo lagaminų, kuriuose buvo vežamos ir laimėtos taurės, ir gatvėse nuskintos citrinos.

Nuolat dalyvaudamas koncertuose, konkursuose ir festivaliuose Merūnas neturi tiek daug laiko mokytis, kiek gali daugiau mokslui laiko skiriantys studentai. Tačiau ir kurso draugų, ir dėstytojų yra mėgstamas ir, anot Merūno, lepinamas. „Visada po sėkmingų konkursų ištiesę rankas sveikina”, - šypsosi atlikėjas. Ir prisipažįsta, būdamas ketvirto kurso studentas už specialybės discipliną - dainavimą tik kartą yra gavęs aštuonetuką, nes... neišmoko kūrinio teksto.

Gavęs bakalauro diplomą M. Vitulskis spręs, kur tęsti studijas. „Iki balandžio mėnesio turiu apsispręsti, ar vyksiu mokytis į užsienį”, - sako Merūnas. Bet atsakymas neaiškus - pats nežino, kur pasuks jo gyvenimo kelias kitais mokslo metais.

Tik šeimai - močiutei ir tetai Merūnas pirmiausia pasakė ir apie dar vieną  gyvenimo įvykį - jis pasipiršo savo gyvenimo draugei Erikai, su kuria drauge jau ketveri metai. „Netrumpas laikas ir esame labai artimi, tikrai laimingi, todėl ir  nusprendžiau, kad jau atėjo laikas”.

Mintį  pasipiršti mylimajai paskatino ir Kaune esančioje Nemuno saloje prasidėjusios stadiono statybos. Ši sala - vienintelis gamtos kampelis dideliame mieste. Tad šią salą Merūnas ir Erika buvo labai pamėgę ir čia nuolat lankėsi.

Kai prasidėjo statybos, Merūnui šovė mintis, jog būtent čia norėjo pasipiršti savo išrinktajai ir jam pasidarė apmaudu, kad nesuspėjo. „Aš  nebežinojau ką daryti, nes ta mintis nebedavė ramybės”,  - su šypsena prisimena Merūnas savo rūpesčius. Nes nusprendė nebeatsisakyti šios minties. „Aš nuėjau į statybas, susitariau su brigadininku, su apsauga, kad mane įleistų į vidų. Pasirūpinau, kad į salą limuzinu atvažiuotų ir Erika. „Ji tikrai nieko nežinojo ir nesuprato, kur važiuoja, todėl buvo labai nustebusi, kai atėjau, kai priklaupiau ant kelio ir ištiesiau sužadėtuvių žiedą”. 

„Mane auklėjo moterys ir išmokė atsakingo požiūrio į šeimą. Aš pats buvau įsitikinę, kad iki 27-erių turiu tai padaryti”, - šypsosi Merūnas ir prisipažįsta, jog šį ribinį gimtadienį atšventė užvakar, drauge su Radži koncertuodamas Tytuvėnuose vykusiame estradinės muzikos festivalyje. Apie vestuves, kurios įvyks po metų, Merūnas dar nenori kalbėti, nors neslepia, jog vestuvės jau planuojamos.