Kalbininkas, knygų ir mokslinių straipsnių autorius A. Malakauskas įsitikinęs, kad jo gyvenime užtenka ir įtempto darbo, ir „lyrikos” - kasdienės buities džiaugsmų.
Autoriaus nuotr.

Romualdas BALIUTAVIČIUS

Kalbininkas, Šiaulių universiteto dėstytojas Algirdas Malakauskas yra parašęs penkias knygas, per šimtą mokslinių straipsnių. Jis studentams dėsto kirčiavimo subtilybes, moko lotynų kalbos, redaguoja leidinius. Taip pat yra Lietuvių kalbos draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkas... Atrodytų, laiko asmeniniam gyvenimui lyg ir nebelieka, nebent jis tilptų kirčiuotėse bei redaguojamų darbų paraštėse. Ar tikrai taip? O čia dar studentai kažkada mūsų pašnekovu: suteikė dėstytojo-„kirvio” titulą (tiesa, A. Malakauskas čia pat pateikė pavyzdžių, įrodančių, jog tas faktas yra vertintinas labiau kaip pokštas). Atsakydamas į mūsų klausimą, ar jo gyvenime užtenka to, kas vadinama žodžiu „lyrika”, pašnekovas nusišypso...

Trumpai apie ištakas

„Gimiau labai gražiame Dusetų krašte, su daugybe ežerų ir nuostabia gamta. Tėveliai - paprasti žmonės. Tėvas – statybininkas, visų galų meistras, mama – siuvėja. Būsimą profesiją pasirinkau natūraliai. Gyvenau 3 kilometrai nuo didžiojo kalbininko K. Būgos tėviškės, mokiausi kalbininko vardu pavadintoje mokykloje, kur bene geriausiai man sekėsi lietuvių kalba: gramatika, diktantai ir pan. Pats maloniausias ir lengviausias dalykas”, - pasakoja A. Malakauskas.

Anot jo, baigus vidurinę būta dviejų dalykų: lietuvių kalba ir sportas, iš kurių teko rinktis vieną. Vaikinukas nuo mažens domėjosi sportu. Kai 1968-aisiais tėvai nupirko televizorių, jis nepraleisdavęs nė vienos sporto rungtynių transliacijos. Domino visos sporto šakos, prenumeravo daug periodinių leidinių, net leidžiamų užsienyje. Taigi reikėjo rinktis: toliau studijuoti kalbą ar sporto žurnalistiką. Abiturientas Algirdas pasirinko klasikinės filologijos studijas Vilniaus universitete. Nors teko mokytis antikinių kalbų, vėliau simpatijos gimtajai kalbai visgi paėmė viršų, o sportas liko pomėgis.

Be gimtosios, moka lotynų ir senąją graikų kalbas (tik jomis šiandien nelabai su kuo pasikalbėsi), prancūzų ir rusų. O darbas, kurį dirba, įdomus.

Kalbos mokomasi visą gyvenimą

- Didžioji dalis kompiuterinių programų su vartotoju „kalba” angliškai. Būna, jog kai kurios vėliau „sulietuvinamos”. Ne kartą teko girdėti skundų, kad lietuviams lengviau suprantami angliški programų terminai, o vertiniai, tokie kaip „vaizduoklis”, „tinkinti” ir t. t . - kelia neviltį. Kodėl taip? Ar galite kaip kalbininkas truputį „ kilstelėti uždangą”?

A. Malakauskas:

- Per Nepriklausomybės 20-metį plūstelėjo tūkstančiai naujų sąvokų. Reikėjo visa tai kažkaip sulietuvinti. Pradžioje pakako angliškiems terminams pridėti lietuviškas galūnes. Lietuviškų terminų tiesiog nebuvo. Terminologai, kurių Lietuvoje nedaug, rūpinasi visų sričių kalba. Ir tai jie daro ne vieni, bet kviečiasi atitinkamų sričių specialistus, kurie dažniausiai ir siūlo lietuviškus atitikmenis. Klaidinga manyti, kad naujadarus „išmąsto” kalbininkai. Jie tiesiog nepajėgūs visko aprėpti, dėl to dažnai kalboje įsigali skoliniai. Daug kas priklauso ir nuo žiniasklaidos. Jei žurnalistai pradeda naudoti kad ir neįprastus ausiai terminus, šie po truputį įauga į vartoseną. Nemanau, kad prigis „vaizduoklis”, ir to nereikia, nors šį terminą daugiau kaip prieš 10 metų pasiūlė patys informatikai.

Visokių siūlymų, anot kalbininko, būta ir daugiau. Štai sąvoką „bestseleris” norėta keisti „perkamiausia knyga”. Neprigijo. Interneto dienoraštis - „blog'as” - vadintinas tinklaraščiu. „O štai Amerikos lietuvių pasiūlytas terminas „žiniasklaida” puikiai įaugo į mūsų vartoseną, vietoje griozdo „masinės informacijos priemonės”.

- Esate parašęs kirčiavimo žodyną. Mums mokytoja sakydavo, jog kirčiavimo subtilybių iki galo nežino dargi profesoriai. Ar tikrai taip?

A. Malakauskas:

- Sudėtinga, bet norint viską galima perprasti. Antrame kurse gavau sukirčiuoti 100 žodžių. Padariau tik vieną klaidą ir man užskaitė kaip egzaminą. Vienam iš 56 studentų. Dabar tokiai užduočiai nereikėtų nė poros minučių, nors gal ir negražu taip girtis... Su kirčiavimu mokykloje supažindinama tik probėgomis. Teko būti vakare, kur vienas futbolo treneris kalbėdamas net 19 kartų sukirčiavo „futBOlininkas...

Pasak kalbininko, taisyklingas kirčiavimas šiandien rūpi nebent žurnalistams, tačiau tai yra sudėtinė žmogaus kalbos kultūros dalis, o gimtosios, bendrinės kalbos, reikia mokytis visą gyvenimą.

Šeima ir pomėgiai

- Kalbame daugiau apie jūsų profesinius dalykus. O kaip susiklostė asmeninis gyvenimas? Pavyzdžiui, kaip susipažinote su su savo žmona?

A. Malakauskas: „Susipažinome studentų bendrabutyje. Gal daugiau iniciatyvos rodė ji... Nuėjome drauge į koncertą Sporto rūmuose. Aš vaikščiodavau žiūrėti visų sporto varžybų, tačiau jos nė sykio nepavyko prikalbinti eiti kartu. Draugavome trejetą metų, paskui atvažiavau dirbti į Šiaulius. Ji čia atvyko dviem metais vėliau. Irgi lituanistė. Šiuo metu dirba Gytarių vidurinėje direktoriaus pavaduotoja. Užauginome tris sūnus”.

Sportas ir šiandien viena iš mėgstamiausių pašnekovo laisvalaikio praleidimo formų. Ne tik stebi rungtynes, bet ir užsirašo bei įsimena svarbiausius faktus. Pavyzdžiui, galima nesunkiai sužinoti, kaip lietuviams krepšininkams klostėsi rungtynės 1992 metais... A. Malakauskas teigia atsimenantis žaidėjų (pavyzdžiui, žolės riedulininkių) pavardes, veidus ir kt.) Nepraleisdavęs nė vienerių rungtynių, ruošęs reportažus Lietuvos radijui, „Šiaulių naujienoms”... Tačiau klaidinga būtų manyti, jog pašnekovas yra tik pasyvus stebėtojas. Jis ir pats dažnai paima į rankas stalo teniso raketę.

Dar vienas kalbininko pomėgis – žvejyba, o didžiausia pagauta žuvis – 3 kilogramų karšis. Sako, yra per dieną  pagavęs 200 ešerių, o kitą kartą – tiek pat karpių. Žuvies užteko ne vien šeimai, bet ir kaimynams, bėda, kad mama tik iškepė: „Parsinešei, tai dabar ir nusivalyk žuvį”, - pasakiusi.

„Ar ilgai užtruko? Ne, turiu tokią žuvų „skutimo” techniką, - sako kalbininkas. - Ir dabar pagautas žuvis valau pats, o žmona jas tik iškepa”.

Anekdotai – dar vienas pomėgis. Kartą tapo vieno anekdotų pasakojimo konkurso prizininku. A. Malakauskas mielai pasakoja anekdotus savo studentams per pedagogines pertraukėles. Taip jie pailsi. Mėgstamiausios temos: studentų ir dėstytojų santykiai bei smagios istorijos apie suvalkiečius.

„Per pirmą naujų mokslo metų pamoką pirmakursiams primenu, kad jie – mūsų jaunesnieji kolegos ir niekas neturi teisės kaip nors žeminti. Visada ta proga papasakoju anekdotą: Sovietmečiu studentų svetainės vietoje buvo valgykla. Taigi prie stalo, kur valgo dėstytojas, ateina padėklu nešinas studentas bei klausia, ar gali prisėsti. Dėstytojas pakelia galvą: „Tai kad kiaulė prie gulbės nelabai dera...” Studentas susigūžia, prisėda, greitai suvalgo savo sriubą, tada pakyla ir taria: „Tai aš jau skrisiu”...

„Minėjote, kad mėgstate anekdotus apie suvalkiečius. O jeigu auditorijoje yra studentų iš to krašto?” - klausiame.

„Pirmiausia pasidomiu, ar esama suvalkiečių, - šypteli pašnekovas. - Taigi suvalkietis į svečius pasikvietė žemaitį. Pirmiausiai ne prie stalo pakvietė, bet aprodė savo ūkį: „Čia mano arkliai, čia karvės, o čia vištos... Staiga iš tvarto išbėgo dvi kiaulės. Viena bėga normaliai, kita – klupdama. Pasirodo ji... su protezais. Žemaitis ir klausia, kas gi atsitiko kiaulei? „Manai dėl poros lėkščių šaltienos aš pjausiu visą kiaulę”, - pareiškė suvalkietis.

Smagių dalykų pasitaiko ir realiame gyvenime. Redaguojant straipsnius mūsų pasakojimo herojui daug karto teko susidurti su kalbos kuriozais. „Turiu universitete pusę kalbos tvarkytojo etato. Kartą skaitau dokumentą, kur parašyta, jog „disertacijos gynime privalo dalyvauti „du oficialūs abstinentai”. (Turėjo būti „oponentai”). Tik palik tokią klaidą... Kitą kartą skaitau prašymo pavyzdį. Viskas tvarkoj, tik apačioje, vietoje žodžio „parašas”, juodu ant balto - „paršas”...  Tokių atvejų galėčiau prisiminti ne vieną”.

Keturkojės „spalvos”

A. Malakauskas: „Žmona turi labai mielą mopsiuką, vardu Tobis. Tikras džiaugsmas ir gyvenimo paįvairinimas. Ji labiausiai myli, bet lauke jį vedžioti tenka man (juokiasi). Taip ir pasiūlė: „Tu rytais, o aš vakarais. Po lygiai”. Turime dar banguotąją papūgėlę...

Gyvenimas įdomus. Džiaugiuosi kiekviena diena. Išsipildė sena svajonė - dirbu aukštojoje mokykloje savo mėgstamą darbą, turiu gerą šeimą – esu laimingas, - tęsia pašnekovas. - Mano žmona romantikė, nuolat „išjudina”, tad kartu keliaujame. avaitgaliais aplankome renginius mieste, o kartais pasitaiko, kad dirbame. Darboholikai? Panašiai... (juokiasi). Jeigu kažkam reikia, jeigu skubu, yra pareigos jausmas – niekada neatsisakau. O gyvenimo filosofiją atspindi graikiškas posakis: „Kas sunku, tas gražu”. Žinoma, gyvenime visko pasitaiko, tačiau nereikia bijoti sunkumų. Žmonės problemas dažnai pernelyg sureikšmina”.