Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Poetui Stasiui Bulzgiui šį vasarį sukako septyniasdešimt penkeri, bet šio jubiliejaus jis pats nesureikšmina ir nešvenčia: girdi, tai ne lietuviška tradicija. O tradicijas Stasys Bulzgis žino: jis jau keli dešimtmečiai yra Lietuvos kraštotyros draugijos narys, garbės kraštotyrininkas, apdovanotas 1999 metais garbingu Mikelio prizu. Be to, šis žmogus įvardijamas ir publicistu, nes daug metų dirbo mūsų laikraščio „Šiaulių naujienos“ (anksčiau besivadinusio „Raudonąja vėliava“) korespondentu, ir - kas, ko gero, jam svarbiausia - daugybės knygų autoriumi.

O kuo save laiko pats Stasys Bulzgis?

- Aš - žurnalistas. Visą laiką dirbau laikraščių redakcijose: iš pradžių Radviliškyje, paskui Šiauliuose. Rašiau ir domėjausi visą laiką kultūros temomis, nors seniau redakcijos skyrius vadinosi Propagandos ir kultūros, bet kultūrai griežtų apribojimų nebuvo ir tada. Mėgstamiausios sritys man buvo kraštotyra, istorija.

- Kada pradėjote spausdinti savo kūrybą?

- Pirmąjį mano vaikišką eilėraštį „Lietuvos pionierius“ buvo išspausdinęs dar 1962 metais. Mano paties kūrybos knygos pradėjo eiti jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. O prieš tai vienas kitas eilėraštis buvo spausdinamas miesto laikraštyje, respublikinėje spaudoje, žurnaluose. Pasitaikydavo, kad anais laikais  Šiauliams buvo paskiriamas didesnis dėmesys ir iš Vilniaus: tai savaitraštis „Literatūra ir menas“, tai žurnalas  „Nemunas“ davė kelis puslapius Šiaulių literatams - ir ten po vieną kitą eilėraštį išspausdinome.

Šiauliečiams kūrėjams praktiškai nebuvo galimybių išleisti savo kūrybų knygų tarybiniais metais. Tik poetės Jadvyga Gabriūnaitė ir Auksė Vasaitytė išleido savo pirmąsias knygeles. Bet dėl tų knygelių labai dideli buvo daromi žygiai. Jei ne Vilniaus rašytojai, kažin ar ir tos knygelės būtų išleistos: jei ne poetas Antanas Drilinga,vargu ar Jadvyga Gabriūnaitė būtų išleidusi, Auksei Vasaitytei labai padėjo poetas Eugenijus Matuzevičius.

Taigi tik 1994 metais išėjo pirmoji mano knyga „Pro baltą ūką“ - sonetų vainikas. Joje buvo ir naujausi mano eilėraščiai, ir šiek tiek seniau parašytų.

Išleidau ir mažyčių, ir didesnių savo kūrybos knygelių - labai įvairių: eilėraščių rinkinių „Elnias devyniaragis“, „Saulė šoks Velykų rytą“, poemų rinkinį „Ant šventovės vartų“, baladžių rinktinę „Ar ne tau į veidą pučia vėjas“, misteriją „Karalienė Morta“ ir prozos - 1996 metais „Pupų Dėdė“, 2005 metais „Vidurnakčio novelės“. Ir nedideliu tiražu. Tarybiniais laikais knyga buvo deficitas, nors tiražai buvo tūkstantiniai.

Žinoma, galima ir eilėraščių knygą storą išleisti, bet nereikia, nes storesnė išvis skaitytojus atbaido. Apskritai dabar eilėraščių visi purtosi...

- Tai kiek esate iš viso išleidęs knygų?

- Neskaičiavau, nes knyga knygai nelygi: esu išleidęs ne tik savo kūrybos, bet ir informacinių.

Pavyzdžiui, dar tarybiniais metais (1985 metais)išleidau mažąjį vadovą po Šiaulius, paskui (1988 metais) po Šiaulių rajoną. Knyga „Šiauliai“ buvo naujos mažųjų vadovų po didžiuosius Lietuvos miestus serijos pradžia. Dar nė Vilnius ir Kaunas jų nebuvo parengę. Tai mes pirmieji išleidome knygą „Šiauliai. Mažasis vadovas“ 40 tūkstančių egzempliorių tiražu.

Tai buvo pirmas atvejis, kai be jokios propagandos buvo išleista informacinė knyga. Dabar ši knygelė, galima sakyti, yra istorinė, nes ją atsivertęs gali pamatyti, kaip tuo metu kokia gatvė vadinosi, kur koks paminklas stovėjo, kada jis pastatytas, kas jo autoriai. O tų paminklų buvo daug, ne tik Leninui. Ir vadove buvo labai daug nuotraukų - tik jos smulkios buvo. Dabar daugelio paminklų jau nebėra: vietoj Lenino stovi garsioji skulptūra, skirta, vienu žodžiu, kultūrai.

Parengti šią knygą buvo papildomas mano darbas: rašiau ją laisvalaikiu, nes nuo tiesioginių pareigų niekas neatleido. Pačiam reikėjo susirinkti visą medžiagą. Nebuvo labai sunku, nes daug kas ir padėjo - bibliotekos, knygynai, dar ir senos literatūros muziejuje buvo galima gauti.

Paskui tokį pat vadovą išleidome ir apie Šiaulių rajoną. Ją leidome jau jau prasidėjus Atgimimui „Minties“ leidykloje, kur vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas buvo filosofas Romualdas Ozolas. Jis stengėsi jau parengtą knygą kuo geriau išleisti - kad į ją patektų kuo daugiau nuotraukų, kad būtų įdėtos Šiaulių schemos. O juk Šiauliai buvo uždaras miestas. Tai visi griebėsi už galvų: schemų negalima! Bet Romualdas Ozolas sudėjo į vadovą ir senamiesčio, ir naujųjų rajonų schemas.

Kraštotyros draugijai jau seniai priklausau, tai ir kraštotyrai išleisdavome bukletų, leidinėlių. Pavyzdžiui, kai kraštotyrininkų Mikelių premijos lauretų nemaža kompanija susidarė, parengiau apie juos knygelę „Šiaulių Mikeliai“ (1997), o kai tų Mikelių buvo per penkiolika, parengėme antrąją knygą „Šiaulių Mikelių panorama“.

Rašau ir pagal pageidavimą. Šiaulių ugniagesiai prašė parašyti knygą apie Šiaulių ugniagesius - visą ugniagesybos istoriją, taip 2002 metais išėjo knyga „Šventojo Floriono globoje“.

Buvusio Šiauliuose Ekskursijų biuro(dabar jau sunykęs) buvusi vadovė Elena Penkauskienė rūpinosi, kad būtų išleista knyga apie Šiaulių turistinę veiklą: Ekskursijų biuro, Jaunųjų turistų centro ir dabartinių visų turistinių firmų. 2004 metais atsirado „Turistinė Šiaurės Lietuva“. (Beje, esu ir pats dirbęs ir ekskursijų vadovu. Tai patogu buvo: ir pats važiuoji, ir už tai tau dar moka.)

Prašė ir tokius leidinius padariau. Tai storos knygos, kietais viršeliais, nes tų knygų leidyba rūpinosi patys ugniagesiai ir turistai, o man ir mokėjo šiek tiek už tą darbą. Manau, kad tai kraštotyrinis darbas, nes leidiniai informaciniai.

Sunkiausia buvo leisti almanachus - jie daugiausia jėgų pareikalavo iš mūsų visų leidėjų, o visa kita paprasčiau.

Kol dirbau laikraščio redakcijoje, nedaug turėjau knygoms laiko, todėl dabar daugiau mano knygelių ir išeina.

- Vadinasi, rašyti yra didelis poreikis?

- Galima ir būtų nerašyti. Bet kai ilgą laiką dirbi redakcijoje, pripranti rašyti, tai iš inercijos ir rašai. Taip, daug kas ir iš inercijos būna.

Rašau namuose. Nors rašyti galiu bet kur - tereikia atsisėsti prie stalo. Ir viską aš rašau ranka, paskui žmona kompiuteriu perrašo.

- Tai žmona yra pirmoji jūsų kūrybos vertintoja?

- Taip, žmona, nes mano darbus spausdina. Ir ji savo nuomonę pareiškia arba nepareiškia. O šiaip vertintojų mano kūrybos nėra - nėra ir nereikia.

Atranką darau pats kurdamas: jei rašau, tai pirma apgalvoju apie ką. Manau, kad net eilėraštyje turi kažkas būti - iš nieko  nedarau. Bent nuotaika turi būti. O jei jau rašau baladę arba poemą, tai jau reikia ir siužeto.

- Jūs daug metų vadovaujate ir Šiaulių literatų susivienijimui.

- Gal dvidešimt ar trisdešimt metų. Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje dabar mes renkamės kiekvieno mėnesio paskutinįjį ketvirtadienį. Ateina pas mus ir jaunų pradedančiųjų literatų, tai turime ir veiklos. Tačiau dabar tokiais dalykais mažai kas domisi, tai tarybiniais laikais visur buvo kviečiami literatai, nors nieko jie ir nebuvo išleidę.