Pianistas Justas Dvarionas – garsus ne dėl to, kad yra žymiojo Balio Dvariono anūkas.

 Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje vykusio XVI nacionalinio Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkurso Šiaulių regiono etape jaunuosius pianistus vertino žinomas pianistas, visuomenės veikėjas Justas Dvarionas - paties Balio Dvariono anūkas.

Daugybės Lietuvos ir traptautinių pianistų konkursų laureatas ir žiuri narys, muzikos pedagogas Justas Dvarionas maloniai sutiko  „Šiaulių naujienų” skaitytojams papasakoti savo įspūdžius apie Šiaulių regiono jaunuosius talentus ir apie tai, ar sudėtinga būti Dvarionu.

J. Dvarionas:

- Balys Dvarionas su savo žmona Aldona Smilgaite-Dvarioniene turėjo du vaikus: vyresniąją dukrą Aldoną Dvarionaitę (amžinatilsi buvo pianistė ir šiandien daug kartų skambėjęs preliudas A-mol iš mažosios siuitos kaip tik ir buvo parašytas Balio Dvariono jai kaip pirmoji pjesė), ir sūnų Jurgį Dvarioną - smuikininką ir mano tėtį. O mano mama yra gydytoja.

Beje, toks įdomus dalykas: kai buvau dar nedidelis, kadangi mane supo muzikali aplinka ir tokia šeima, aš buvau susidaręs labai iškreiptą pasaulio suvokimą: maniau, kad visi žmonės yra muzikai ir kad dar yra nedidelė dalis žmonių - gydytojai, nes juk jų reikia gydyti muzikams. O kad dar yra kitokių žmonių pasaulyje, suvokiau jau vėliau.

- Atrodo, kad Dvarionų muzikų yra labai daug.

- Taip, Dvarionų yra daug. Jei atverstume lietuvių muzikos enciklopediją, tai pamatytume, kad Dvarionams yra skirta tikrai daug vietos: verstume puslapį po puslapio, kur rašoma apie Dvarionus.

Kartą net dalyvavau kartu su mokslininkais laidoje, kurioje buvo svarstomas klausimas, ar yra muzikos genas, nes yra labai daug būtent muzikų giminių. Pavyzdžiui, Bachų giminė, Lietuvoje -  Karnavičių (džiaugiuosi, kad Jurgis Karnavičius bus nacionalinėje mūsų konkurso vertinimo komisijoje), Vainiūnų, Karosų...

Ir Dvarionų yra plati giminė, muzikali giminė. Balys Dvarionas, mano senelis, buvo iš dvylikos vaikų šeimos ir visi dvylika buvo muzikai. Mano prosenelis Dominykas Dvarionas kiekvienam savo vaikui iš tų dvylikos šešioliktojo gimtadienio proga padovanojo po pianiną ir visi jie grojo - kas profesionaliai, kas mažiau profesionaliai. Balio Dvariono sesuo Julija buvo žinoma operos dainininkė, brolis Kazimieras aktyviai muzikavo, o Antanas prieškario laikais buvo žinomas estrados dainininkas.

- O jūs ar buvote šio Balio Dvariono konkurso dalyvis?

- Nebuvau, nes kai konkursas prasidėjo, jis buvo skirtas tik vadinamajai saviraiškos kategorijai - tai yra, muzikos mokyklų mokiniams,o ne specialiųjų muzikos ir meno mokyklų, kaip M. K. Čiurlionio, kurioje mokiausi aš. Tai dabar šiame konkurse yra dvi dalyvių kategorijos - saviraiškos ir profesinio ugdymo.

Kita vertus, man gal ir būtų nederėję dalyvauti. Tai, aišku, ne interesų konfliktas, bet vis tiek...

Gyvenime dažnai kyla klausimas, ar man buvo lengvesnė ar sunkesnė vaikystė, ar dabar man lengvesnis gyvenimas, ar sunkesnis, kad aš esu Balio Dvariono anūkas, kad aš esu šios šeimos atstovas.

Turiu pripažinti, kad būti Dvarionu nuo pat vaikystės buvo ir graži privilegija, nes namuose visą laiką skambėjo muzika ir aš augau tokioje aplinkoje, bet kartu ir didelis įpareigojimas iš karto  nešti tokią garbingą vėliavą. Sunku, nes labai dažnai tekdavo susidurti su pasipriešinimu, su paslėptu pavydu - Lietuva, deja, yra toks kraštas, kur pavydo yra labai daug. Žmonės vis galvodavo, kad esi įvertinamas ne todėl, kad kažką pats padarai, o todėl, kad esi Dvarionas.

Todėl man labai buvo geras laikas išvažiavus studijuoti į Maskvos konservatoriją, kur aš buvau tik vienas iš daugelio. Kai bebaigdamas pirmąjį kursą aš gavau aukščiausią egzamino įvertinimą (tuo metu tai buvo penketukas), kai savo grojimu ir savo žiniomis ten įsitvirtinau, labai gerai pasijutau - tai padariau tikrai aš!

- Koks jūsų įspūdis apie jaunuosius pianistus Šiaulių regiono etape?

- Kol kas labai geras įspūdis. Džiaugiuosi, kad iš labai daug mokyklų dalyvaujama - praktiškai visų Šiaulių regiono muzikos ir meno mokyklų mokiniai įtraukti į tą konkursą. Ir tai nuostabu.

Aš labai dėkingas Šiaulių 1-ajai muzikos mokyklai, kuri apsiėmė organizuoti šio regiono etapą, kuriame dalyvauja gan nemažai jaunųjų pianistų, gal kiek mažiau stygininkų. Tačiau tai galima suprasti: mokslo metų pradžioje muzikos mokyklose tvyrojo nežinia, abejonės - žmonės nežinojo ruoštis konkursui ar nesiruošti, nes apskritai nežinojo, kaip reikės toliau gyventi.

Ir dabar mes dar nesame tikri dėl ateities - šiuo metu mokytojų gyvenimas nėra lengvas. Tai, kas turėtų būti labiausiai gerbtina profesija, nes nuo mokytojų priklauso mūsų vaikų ir mūsų šalies ateitis, dabar yra labai dviprasmiškoje padėtyje. Aš pats dirbdamas M. K. Čiurlionio menų mokykloje visai neseniai turėjau pasirašyti, kad sutinku mažiausiam tarifiniam atlyginimui.

- Ar geras naujasis muzikos mokyklos fortepijonas?

- Džiaugiuosi juo. Važiuodami į Šiaulius su kolega Arūnu Palšausku (jis - yra stygininkų vertinimo komisijos pirmininkas šiame regione) būtent ir kalbėjome apie tai, kad puiku, jog ši mokykla ėmėsi iniciatyvos įsigyti „Bechšteiną”. Juolab kad prieš važiuodami paskambinome čia paklausti, ar bus šalta. Atsakė, kad gali būti vėsu, nes dar nepakeisti langai salėje.

Manau, tai teisingas požiūris - langus galima pakeisti ryt, poryt, bet vaikai, kurie šioje mokykloje mokosi, jau dabar turi galimybę prisiliesti prie tikro tauraus fortepijono, išgirsti visą jo skambesio paletės turtingumą. Todėl džiaugiuosi, kad šis instrumentas yra čia: džiaugiuosi ir už tuos vaikus, kurie juo groja, o ir man malonu klausyti kilmingo fortepijono garso.

- O jūs ar grotumėte šiuo instrumentu?

- „Bechšteinams“ jaučiu didelę simpatiją - dabar ir mano namuose stovi toks instrumentas. Jis yra iš Balio Dvariono šeimos, nupirktas dar 1930 ar kažkelintais metais.

Be abejo, aš mielai pagročiau čia ir šiuo instrumentu, nes Šiauliuose seniai bekoncertavau.

- Kelintą kartą jūs esate šio Balio Dvariono konkurso komisijos narys?

- Septintą ar aštuntą kartą. Ne pirmą kartą esu ir Šiauliuose vykstančioje regioninėje atrankoje. Tik anksčiau atranka vykdavo Šiaulių konservatorijos salėje (ji buvo puiki - ne kartą pats joje esu grojęs). Labai gaila, kad jos nebėra. Manau, kad jos trūksta tiek muzikams, tiek miesto visuomenei.

Būdamas konkurso vertinimo komisijos nariu jaučiu dvigubą atsakomybę - ir kaip vertintojas, ir kaip Dvarionas. Tačiau  svarbiausia - ko ir aš, ir visas konkurso organizavimo komitetas (jame yra ir konkurso steigėjai Julius Andrejevas ir Aleksandras Jurgelionis) siekiame - kad šis konkursas būtų kuo skaidresnis, kuo tikresnis, kad pastebėtume jaunuosius talentus, tuos meno pumpurėlius, kurie dar tik išauga, dar tik skleidžiasi, kad galėtume suteikti jiems sparnus, kurie juos nuneš į didžiąsias Lietuvos ir, tikėkimės, pasaulio sales.

Vertinimo komisija stengiasi vertinti jaunuosius talentus kuo objektyviau, kiek vertinimas mene gali būti objektyvus. Juk kiekvienas klauso subjektyviai, nes muzika yra menas iš širdies į širdį - svarbiausia, kad muzika paliestų klausytoją, kad ji kalbėtų, kad ji kažką pasakytų ir tik tada klausantieji išgirsta. Čia ne sportinės ar matematinės varžybos, kur galima suskaičiuoti sekundes, kur galima vienaip ar kitaip užfiksuoti rezultatą. Muzika - tai subtilūs meniniai pustoniai, ir smagu, kai vaikai prisiliečia prie tų subtiliųjų klodų.

Be to, dabar esu Europos jaunimo muzikos konkursų sąjungos viceprezidentas - esu atsakingas, kad Europoje vykstantys tarptautiniai konkursai būtų skaidrūs ir teisingi, todėl tam tikra prasme lyg ir pats save turiu kontroliuoti. Tai yra labai įdomi atsakomybė, kurios negalima pavadinti darbu, nes muzika yra ir džiaugsmas.

Todėl mes, muzikai, muzikos pedagogai, dirbame entuziazmo vedini, siekdami, kad ta muzikinė kultūra, kuri yra Lietuvoje, ir ta mokymo sistema, kuri yra Lietuvoje - visos muzikos mokyklos, visos tos šaknys, kurios atveda į tą aukštesnį rezultatą - išliktų ir tobulėtų, nes tai, ką mes turime, norėtų turėti ir kitos šalys.

Taigi sudėjus konkursą, šalį, kurioje mes gyvename, kurią mes mylime, dėl kurios mes daug ką darome, muziką, kuri yra nuostabus menas - gėris, grožis, harmonijos siekimas, ir matyti, ko mes, Balio Dvariono konkurso vertinimo komisija, siekiame. Visu tuo  džiaugiuosi ir aš.

- Ar domitės konkurse atrastų talentų tolesniu augimu?

- Dauguma tų jaunųjų lietuvių atlikėjų, kurie dabar groja Lietuvos ir net pasaulio didžiosiose scenose, savo pirmuosius žingsnius žengė būtent Balio Dvariono konkurse. Ypač daug tarp jų ne iš didžiųjų miestų - jie kaip tik buvo surasti būtent šių konkursų metu.

Kita vertus, nuostabu, kad apskritai tiek daug vaikų groja. Ir nereikia galvoti, kad tik konkurso laimėtojai yra kažko verti, nes  visas procesas yra vertybė. Beje, Balio Dvariono konkurse vietos neskirstomos - yra laureatai ir yra diplomantai, nes tie, kuriems  kartą ne taip pasisekė, gali tikėtis, kad vėliau pasiseks.

Be to, visi tie žmonės, kurie prisilietė prie muzikos, jau yra geresni žmonės, jie jau yra įgiję labai svarbių dalykų: grojant reikia daug disciplinos, mąstymo įgūdžių, nes grojantiems vaikams, žinau, žymiai geriau sekasi ir visos kitos disciplinos.

Labai įdomus tyrimas buvo atliktas Amerikoje: eksperimente dalyvavo dvi vienodo pajėgumo klasės, tik vienai buvo sustiprintas muzikos, antrai matematikos mokymas. Po dvejų metų atliekant testus paaiškėjo, kad matematinės klasės mokiniai parodė geras žinias ir įgūdžius tiek matematikos, tiek kitų disciplinų, bet su muzika jiems buvo nekas. Muzikinės klasės mokiniai parodė ne tik tokius pačius rezultatus, kaip ir matematinė klasė, bet dar ir muzikos.

Taigi muzikos mokymasis nėra tik siauros specialybės mokymasis, tai yra viso mąstymo proceso, plataus kultūrinio pažinimo tobulinimas. Tie, kurie prisiliečia prie meno, muzikuoja, išauga tauriomis, plataus mąstymo asmenybėmis. Todėl dabar galime tik džiaugtis, kad per šio konkurso istoriją tūkstančiai, net dešimtys tūkstančių jo dalyvių prisilietė prie muzikos - išaugo tauriais Lietuvos žmonėmis.