- Ar yra dalykų, už kuriuos niekada neatleistumėte kitam?

- Nemanau. Kartais kolegos stebisi, esą už kai kuriuos dalykus negali būti atleidimo... Suprask, šioje situacijoje tu neturėtum atleisti. Bet aš mąstau ir ieškau argumentų, dėl ko turėčiau atleisti.

- Sakoma, vienus žmones sutvėrė Dievas, kiti – išsivystė iš beždžionės. Kuriai kategorijai priskirtumėte save?

- Neseniai buvau tėvo Benedikto Andriuškos pradinės mokyklos mokinių surengtoje konferencijoje, kur skaičiau pranešimą „Žmogus – Dievo statyba ir šventovė”. Temos pavadinimas gali būti atsakymas į jūsų keltą klausimą... O žiūrint plačiau, evoliucija ir teologiniai dalykai yra suderinami.

- „Tradicinis” klausimas: kas išrinko vardą ir kodėl būtent tokį?

- Man buvo parinkti du vardai: Rimantas Stasys. Kai per šv. Stanislovo atlaidus mane nuvežė krikštyti į kaimo koplyčią, visi nustebo, kai išėjęs dvasininkas pasakė: „Bus krikštijamas Stasys”. O krikštatėviai gi mane visada vadino Rimantu... Toks netikėtas posūkis.

- Ar esate labiau geras, ar labiau teisingas žmogus?

- Gerumą ir teisingumą suprantu kaip vienovę... Manyje tos savybės eina kartu, bet konkrečioje situacijoje viena kuri gali nusverti. Tarkime, pilname autobuse nutvėręs už rankos kišenvagį, pasistengčiau susigrąžinti piniginę bei pasakyti taiklų, stiprų bei pamokantį žodį. Aš tai galiu.

- Ko jums šiandien trūksta iki visiškos laimės?

- Aiškumo dėl savo artimiausios ateities mūsų kintančioje visuomenėje bei persitvarkančioje valstybėje.

- Ar pritartumėte minčiai, jog su mylima moterimi ir palapinėje – rojus?

- Pritariu, nes meilė yra ir santykis. Materialiu požiūriu santykis yra niekas, tačiau pamirštama, jog „Dievas pasaulį sukūrė iš meilės ir iš nieko”. Kažkada viena moteris pasakė: „Pas tave knygų - iki dangaus”. Jei tokį pasakymą būčiau išgirdęs anksčiau, būčiau jai parodęs ypatingą dėmesį...

- Ar suradote savo gyvenimo „filosofinį akmenį”?

- Kaip suderinti didžiąsias filosofines priešybes, kurių esama ir vidiniame žmogaus pasaulyje? Tai ir yra filosofinis akmuo, kurio ieškojo visų amžių filosofai... Visais laikais ir visose tautose kaip filosofinio akmens žmogus ieškojo jį išaukštinančių dalykų. O gyvenimas – tai nuolatinis buvimas kelyje.

- Ką galvojate apie galimybę būti išrinktam į Seimą?

- Tam reikalinga jėga, kurią aš jausčiau, t. y. kad būdamas Seime galėčiau atlikti darbus. Reikia kad manim pasitikėtų. Reikia pasiūlymo iš šono. Negaliu ten veržtis remdamasis vien savo asmeniniais sumetimais.

- Ant stalo – iki pusės pripilta vyno taurė. Ji artypilnė ar pustuštė?

- Sakyčiau, kad taurė kažką reiškia, bet jeigu ji apytuštė, vadinasi, neturi tos prasmės (šypsosi).

- Kur jaučiatės drąsiau: filosofijos labirintuose ar gyvenimo vingiuose?

- Būti garsiu traktatų ir knygų autoriumi visiškai nieko nereiškia, jeigu tai neturi ryšio su gyvenimu. Išeitų, man svarbiau tvirtai jaustis gyvenime.

- Ar tikite, kad tam tikrais atvejais melas gali būti šventas?

- Ne, melas nėra šventas. Su tuo, kas šventa, mes susitinkame širdyje, o ten neturi būti jokio melo. Taip nieko nepasieksi. Jei sieki rezultato, pradėk darbuotis nuoširdžiai bei iš širdies, ir jo sulauksi – didesnio ar mažesnio.

- Ar turite savo mėgstamą priežodį arba dažnai vartojamą citatą?

- Patiko seniai perskaitytos A. Puškino mintys apie tai, kas yra gyvybė: „Tai kas akmenyje – amžinai apmirę, kas augale – miega, kas gyvūne – jaučia, o kas žmoguje – mąsto ir save pažįsta”. Kažkada buvau sužavėtas jų gylio, o dabar apmąstau tuos žodžius ir papildau.

- Kuris muzikos kūrinys geriausiai atspindėtų jūsų vidinį „aš”?

- Jame turėtų skambėti Visatos drama ir per visus lygmenis. Tokia yra V. Bartulio „Čiurlionio pagerbimas” muzika, kurioje skamba M. K. Čiurlionio simfoninių poemų motyvai, išreikšdami Kūrėjo dramą. Čiurlionis – XX a. meno, kūrybos ir žmogaus-visatos pažinimo pranašas.

Galvą pašnekovui kvaršino ir į akis blyksėjo Romualdas BALIUTAVIČIUS