Praėjusį sezoną „Šiaulių” spalvas gynęs aukštaūgis Saulius Kuzminskas (kairėje) dabar rungtyniauja Lenkijos Sopoto „Trefl” komandoje ir tikina nė kiek nesigailintis dėl savo pasirinkimo atstovauti kaimyninės šalies klubui.
Asmeninio Sauliaus Kuzminsko albumo nuotr.

Aušra LAURINKIENĖ

Praėjusių metų rugsėjį šalies žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad 27 metų 211 cm ūgio vidurio puolėjas Saulius Kuzminskas nebevilkės „Šiaulių” krepšinio klubo marškinėlių, nes pasirašė sutartį su Lenkijos elitinės lygos klubu ir šiuo metu kartu su kitu buvusiu Saulės miesto ekipos lyderiu Gintaru Kadžiuliu rungtyniauja Sopoto „Trefl” komandoje.

Kodėl Lietuvoje dėmesio nestokojęs aukštaūgis nusprendė pakelti sparnus ir kaip sekasi atstovauti kaimyninės šalies klubui, nusprendėme išsiaiškinti visagalio interneto pagalba. Plačia šypsena nuolat šviečiantis Saulius ir elektroniniame laiške nevengė pridėti ženklų, skirtų atspindėti puikiai nuotaikai.

- Apibendrink laiką, praleistą „Šiaulių” klube.

- Šiauliai man paliko daug gerų prisiminimų ne tik krepšinio aikštelėje, bet ir už jos ribų. Ketveri metai, praleisti „Šiaulių” krepšinio komandoje, man suteikė be galo daug. Pirmiausia, subrandino mane kaip žaidėją. Galiu drąsiai pasakyti, kad tai buvo labai didelis žingsnis į profesionalų krepšinį. Žinoma, per tą laikotarpį buvo visko – ir šilto, ir šalto, tačiau gyvenimo etapo Saulės mieste aš niekada nepamiršiu.

- Ko, išvykus iš Šiaulių, trūksta labiausiai?

- Turbūt kiekvienam be išimties užsienyje žaidžiančiam krepšininkui ar kitos sporto šakos atstovui, būnant toli nuo namų, labiausiai trūksta artimųjų ir draugų. Taip yra ir man, ilgiuosi ne tik Šiauliuose, bet ir kituose  Lietuvos miestuose gyvenančių širdžiai brangių žmonių. Žinoma, nesu visiškai atsiribojęs. Laisvalaikiu su jais bendrauju interneto telefonijos tinklu bei kompiuterine programa „Skype”.

- Neplanuoji sugrįžti?

- Priklausomai nuo to, kaip seksis žaisti ir kada pasibaigs mūsų sezonas, žadu grįžti į Šiaulius. Tikiuosi spėti išvysti žaidžiantį brolį ir palaikyti buvusią ekipą paskutinėse sezono kovose.

- Kodėl nusprendei žaisti būtent Lenkijoje?

- Tiesiog gavau pasiūlymą, kuris mane tenkino. Beje, tai buvo pirmi mano karjeroje metai, kai taip ilgai neturėjau jokio klubo. Reikėjo kuo greičiau pradėti žaisti. Nesinorėjo stovėti vietoje ir nedvejodamas priėmiau Sopoto „Trefl” kvietimą. Dėl to labai džiaugiuosi, nes ši komanda – labai nuostabi. Treneris manimi pasitiki, suteikia nemažai laisvės, todėl psichologiniu atžvilgiu jaučiuosi tiesiog puikiai, o tai man yra labai svarbu.

- Papasakok apie naująją savo ekipą.

- Tai  Lenkijos krepšinio lygos naujokė su senomis tradicijomis, kurią treniruoja buvęs Latvijos rinktinės strategas Karlis Muižniekas. Tiesa, visi iki pat šiol mus vis dar painioja su buvusia Sopoto komanda „Asseco Prokom”, šią vasarą persikėlusia į Gdynę. „Trefl” - tai puiki ekipa, kurią audringai palaiko ištikimi sirgaliai. Čia jaučiuosi įvertintas, o mano lūkesčiai pateisinti su kaupu.

„Trefl” strategą latvį Karlį Muižnieką aš jau žinojau nuo tų laikų, kai dar žaidžiau Lietuvoje, nes tekdavo susitikti su jo vadovaujamomis komandomis „Barons” ir „Ventspils” Baltijos krepšinio lygos (BBL) rungtynėse. Su juo dirbti – labai gera. Visi ekipos žaidėjai yra labai draugiški, greit susibendravome.

Labai džiaugiuosi, kad rungtyniauju kartu su Gintaru Kadžiuliu, nes jis čia – jau vietinis, viską žino ir daug man padėjo. Už tai jam visuomet liksiu dėkingas... Gintaras Lenkijoje žaidžia ne pirmą sezoną, tiesiog puikiai kalba lenkiškai, aprodė, kur geriausia apsipirkti, skaniausiai pavalgyti ir panašiai. Gyvename netoli vienas kito, todėl kartu vykstame į treniruotes, užsukame vienas pas kitą į svečius.

- Koks buvo pirmasis įspūdis nuvykus į Lenkiją ilgesniam laikui?

- Tikrai geresnis, nei tikėjausi. Tik įvažiavus į Lenkija viskas atrodė kiek nykokai,bet pasiekus Gdanską, Sopotą ir Gdynę, vaizdas gerokai pasikeitė. Gyvenu Gdynėje – viename iš trijų sujungtų miestų. Šalia Sopotas ir Gdanskas. Iki sporto salės važiuoti tenka vos 10-15 minučių. Klubas suteikė puikias gyvenimo sąlygas – gražų dviejų kambarių butą. Dažnai su Gintaru Kadžiuliu ir jo šeima nuvažiuojame į pajūrį papietauti. Beje, kaip lietuviai skuba į Palangą, taip lenkai – į Sopotą.

Manau, kad dauguma krepšininkų, o gretose buvau ir aš, yra susidarę nuomonę, jog atstovauti Lenkijos klubui – laiptelis žemyn. Tiesa, mano požiūris pasikeitė. Taip, kaip galvojau anksčiau, tikrai nėra – čia krepšinio lygis yra pakankamai aukštas.

- Ar stebi buvusios komandos rezultatus?

- Be jokios abejonės. Seku ne tik „Šiaulių”, bet ir visos Lietuvos, Europos krepšinio įvykius, o su „Šiauliuose” žaidžiančiu broliu Mindaugu kasdien „Skype” pagalba kalbamės, diskutuojame apie mano ir jo žaidimą, negailime vienas kitam patarimų. Pastebėjau, kad atsiranda vis daugiau bendrų interesų ir vis dažniau sutampa mūsų nuomonės. 

- Kaip vertini jaunesniojo brolio pasiekimus? Juk šiauliečiai jį išrinko populiariausiu praėjusių metų Saulės miesto sportininku, vasario 16-ąją pasibaigusiuose LKL „Žvaigždžių dienos 2010” rinkimuose sulaukė net 5809 krepšinio mylėtojų simpatijų.

- Man labai džiugu, kai jam gerai sekasi, kai jis gerai žaidžia. Tuomet ir aš puikiai jaučiuosi. Su broliu jau senokai palaikome glaudžius ryšius. Vaikystėje labai pešdavomės, tačiau bėgant metams viskas pasikeitė į gera.

- Krepšinis – antroji Lietuvos religija, o kaip yra kaimyninėje šalyje?

- Žinoma, Lenkijoje, kaip ir visoje Europoje, dominuoja futbolas, tačiau pakankamai dėmesio skiriama ir oranžinio kamuolio sporto šakai. Beveik visur, kur tik tenka žaisti, susirenka pilnos salės žiūrovų. Tai – akivaizdžiausias krepšinio populiarumo Lenkijoje įrodymas.

- Ne paslaptis, kad krizės metu aktualus ir finansų klausimas. Ar atlygis tenkina?

- Taip, šiuo metu tikrai tenkina. Savaime suprantama, visada norisi dar geresnės situacijos, nei yra, tačiau skųstis tikrai negaliu.

- Ar sunkmetis Lenkijoje jaučiamas?

- Kiek žinau, Lenkija yra vienintelė Europos valstybė, kurioje nėra tokios didelės finansinės krizės. Čia netgi nekilnojamojo turto kainos beveik nepakito. Kad Lietuvos ir kaimyninės šalies padėtys skiriasi, įrodo ir kainų skirtumai. Pavyzdžiui, Lenkijoje už vidutinį atlyginimą 2008 metais buvo galima nusipirkti 126 kilogramų jautienos su kaulu, o Lietuvoje – vos 92 kilogramus. Už vidutinį lenkišką atlyginimą įsigysi 153 kilogramus kiaulienos su kaulu, tuo tarpu už lietuvišką - beveik 20 kg mažiau. Nenuostabu, jog lietuviai traukia į Lenkiją pirkti pačių elementariausių maisto ir buities produktų.

- Tai gal grįždamas į gimatąją šalį tempi lagaminus, prikrautus pigesnės lenkiškos produkcijos?

- Tai kad aš neturiu laiko dažnoms viešnagėms Lietuvoje. Paskutįnakart buvau grįžęs tik prieš kelis mėnesius – per Kalėdas. Kalbant apie kainų skirtumus, tai Sopoto miestas - kurortas, natūralu, kad čia kainos šiek tiek didesnės, nei kokiuose Suvalkuose, tačiau vistiek mažesnės, nei Lietuvoje.

- Sulauki merginų dėmesio? Gal jau ir į pasimatymą su lenkaite kokia nuskubėjai?

- Lenkaitės yra tikrai labai gražios, bet lietuvaitės – pačios gražiausios visame pasaulyje, todėl į vietines nesižvalgau, laukiu nesulaukiu, kada sugrįšiu į gimtąją šalį.

- Kokie artimiausi tavo planai?

- Pirmiausiai reikia gerai užbaigti ši sezoną, išvengti nuolat sportininkus užklumpančių traumų, o kas bus toliau – pamatysim.

- Šį savaitgalį Lietuvos krepšinio mylėtojai sulaikę kvėpavimą stebi LKF taurės finalo ketverto varžybas. Kaip manai, kam atiteks pirmasis šių metų trofėjus?

- Sunku prognozuoti. Šiemet varžybose galime sulaukti nemažai staigmenų, o aš visa širdimi sirgsiu už „Šiaulius”.