Maestro Jurgis Dvarionas: „Prestižinės Europos mokyklos yra atviros mūsų absolventams. Tai labai didelis pasiekimas, kuriuo galima didžiuotis, o kartu ir rūpestis - o kas lieka mūsų kraštui“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Į Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje vykusį XVII nacionalinio Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkurso regioninį etapą, kuriame dalyvavo jaunieji atlikėjai iš Kelmės, Joniškio, Radviliškio, Kuršėnų, Šiaulių muzikos ir meno mokyklų, atvykę du vertinimų komisijų pirmininkai - žymūs vilniečiai muzikos pedagogai Donaldas Račys ir Jurgis Dvarionas - darbo turėjo geram pusdieniui. Ne taip, kaip prieš kelerius metus vykusiuose turuose, kai etapo nugalėtojai būdavo paskelbiami tik po vidurnakčio.
Šįkart Šiaulių regiono etape dėl teisės varžytis vasarį Vilniuje vyksiančiame XVII nacionalinio Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkurse, o gal ir dėl gegužę IX tarptautiniame Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkurse, varžėsi 34 pianistės ir septynios stygininkės.
- Ar nenusivylėte, kad konkurse dalyvavo tiek mažai jaunųjų stygininkių iš Šiaulių regiono? - paklausėme žymaus smuikininko ir pedagogo profesoriaus Jurgio Dvariono.
- Apie Nacionalinio Balio Dvariono konkurso Šiaulių regiono etapą mano nuomonė pati geriausia - Šiauliai nuo seno garsėja labai gražiomis muzikinėmis tradicijomis. Galime prisiminti po karo čia dirbusį Viktorą Jauniškį, iš kurio klasės išėjo labai daug garsių smuikininkų, Eugenijų Paulauską, Lietuvos kvarteto primarijų. Taigi Šiaulių muzikinės tradicijos yra labai senos, labai garbios ir vertos visokiausio palaikymo.
Ką pasakyti apskritai apie šitą konkursą? Per jo gyvavimo metus pasikeitė labai daug dalykų, o dabar ir, kaip žinote, vyko ir vyksta, ir dar turbūt vyks švietimo reforma.
Vieni ją keikia, kiti ją giria. Kaip pažiūrėsi. Jei žiūrėsime iš valstybininko pozicijų, matyti, kad mūsų švietimo sistema reikalauja labai rimtų korektūrų, jei iš paprasto žmogaus pozicijų - tai labai norisi išlaikyti visas tas tradicijas, visas tas galimybes, kurias mes turėjome. Ypač muzikos tradicijas.
Muzikai dabar išgyvena labai sunkų ir labai atsakingą etapą - tai yra savotiškas patikrinimas, ar išliks mūsų krašte toji tradicija, ar ji išliks tokia, apie kokią svajojo Juozas Naujalis, Juozas Gruodis, Stasys Šimkus, Balys Dvarionas, Stasys Vainiūnas ir daug kitų muzikų, ar visa ta mūsų muzika verta išsaugoti, ar turės praeiti kažkiek dešimtmečių, kad vėl pradėtume viską iš naujo.
O juk esame pasiekę labai daug labai gerų rezultatų ir surengę nepaprastai gražių tarptautinių renginių, kuriais galime didžiuotis ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje.
Vienas iš tokių renginių, žinoma, yra Balio Dvariono konkursas. Pirmiausia jis yra unikalus dėl to, kad nuo 1974 metų vykstantis nacionalinis konkursas yra laiko išbandytas ir kelios kartos vaikų išaugo šiame konkurse su šia muzika, su šiuo profesionaliu muzikavimu.
Balio Dvariono konkurso unikalumas yra tas, kad jis yra lyg savotiška apžiūra, ką mes šiandien turime Lietuvoje, kokius turime talentingus muzikai vaikus, kuriuos reikia išsaugoti ir išlaikyti savo šalyje, nes kiekvienas muzikai gabus vaikas yra unikumas.
Tarp kitko, galiu pasakyti, kad net tos šalys, kurios dabar mums yra kelrodės žvaigždės savo pragyvenimo lygiu, savo ekonominiu išsivystymu ir savo švietimu - sakykim, Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija, tie banginiai, ant kurių laikosi Europos Sąjunga - muzikai skiria nelabai daug dėmesio. Ir tai kalba ne jų naudai.
Dabar jau šitos valstybės yra susirūpinusios, ką daryti, kad šiek tiek pasikeistų situacija. Ar galite įsivaizduoti, kad tokia šalis, kaip Vokietija, neturi savo profesionalių muzikantų. Užtat lietuviai, kurie ten (ir Anglijoje, ir kitose Vakarų Europos šalyse) nuvažiuoja studijuoti, yra priimami išskėstomis rankomis - jie priimami ne vien dėl to, kad yra talentingi, bet ir todėl, kad jie yra nepaprastai gerai profesionaliai paruošti.
Todėl prestižinės Europos mokyklos yra atviros mūsų absolventams. Tai labai didelis pasiekimas, kuriuo galima didžiuotis, o kartu ir rūpestis - o kas lieka mūsų kraštui.
- Ar Balio Dvariono konkurso tikslas yra išlaikyti jaunuosius talentus Lietuvoje?
- Nors liūdna, bet dabar muzikinė edukacija Lietuvoje kelia susirūpinimą ir nuogąstavimą. Pirmiausia dėl mokytojų, kurie yra labai gąsdinami, o ir jų materialinis atlygis yra labai nedidelis. Suprantu, kad menas niekada negalėjo būti matuojamas materialine išraiška, nes menas visada buvo pakylėtas, menas visada buvo dvasios skraidymas padebesiuose, menas buvo fantazijos, išmonės, ypatingai apdovanotų žmonių privilegija. Jis toks buvo, toks yra ir toks bus.
Štai Šiauliuose, klausydamasis vaikelių - ir smuikininkų, ir pianistų – grojimo, matau, kad visi jie yra verti mūsų dėmesio, kad jų tėveliai verti didžiausios pagarbos. O jų mokytojai reikalingi cechinio solidarumo, nes vienas žmogus prieš vis stiprėjantį biurokratijos siautėjimą yra bejėgis ką nors padaryti, o kartu mes daug ką galime padaryti ir tikrai galime išlikti.
Mes būtinai turime padaryti taip, kad visos muzikos mokyklos, kurios yra Lietuvoje, išliktų. Juk ne veltui Balio Dvariono paskutinis kūrybinis sumanymas, kuris taip ir liko iki galo neįgyvendintas, buvo aplankyti visas Lietuvos muzikos mokyklas su savo koncertais. Man pačiam teko dalyvauti tuose koncertuose ir matyti, kaip šviesaus atminimo tėčiui akompanuojant fortepijonu visa salė vaikų dainavo. Tai tikrai buvo šventos ir tikrai neužmirštamos akimirkos.
Kodėl Balys Dvarionas, talentingas, su išmone žmogus, degė noru įskiepyti Lietuvai muzikos bacilą? Kodėl jis, būdamas jaunas, gabus ir nepaprastai daug žadantis pianistas, metė Leipcigą, apleido Vokietiją ir sugrįžo į provincialų Kauną, laikinąją Lietuvos sostinę, kad ten įkurtų ne laikinos, o didelės vertės dalykus?
Jis ir kiti to meto muzikai kūrė patį brangiausią dalyką - tradicijas: išlaikė ir aiškino žmonėms, kas yra Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, ir tai darė iš tautos semdamiesi stiprybės, visaip propaguodami tautos muziką, dainą, šokį - tautos meną. Ne vien muzikai, bet ir dailininkai tuomet tą patį darė.
Balys Dvarionas ir kiti to meto menininkai sugrįžo iš Vokietijos, Prancūzijos į Lietuvą su didžiausiu noru šviesti ir ugdyti tautos pačias tauriausias tradicijas, nes mes galime tik kultūroje išlikti.
Užtenka - mes nuo barbarų prisikentėjome: ir nuo nacistinių, ir bolševikinių, ir nuo kitų, kurie būtent ir naikino mūsų kultūrą.
Visa, ką kalbu, ir yra Balio Dvariono konkurso sumanymo esmė.
- Kokios jaunų talentingų mūsų muzikų perspektyvos?
- Dar nėra tokia situacija, kad muzikų būtų per daug - šie žmonės tikrai Lietuvoje duoną atras. Tačiau per daug laisvų vietų nėra, todėl reikia atlaikyti konkurenciją. Kaip ir baigusiems Londono karališkąją ar Vokietijos aukštąsias muzikos mokyklas. Juk ten 140 žmonių pretenduoja į vieną vietą orkestre.
Ir mūsų muzikantai atlaiko konkurenciją: štai Šiauliams gerai žinoma Dalia Stulgytė yra Drezdeno orkestro koncertmeisterė, puiki altistė Ūla Žebriūnaitė - paties prestižiškiausio Italijos orkestro altų grupės koncertmeisterė. Tokių mūsų atlikėjų pasaulyje rasite labai daug.
Reikia tik noro, reikia tik atsidavimo. Negalima vegetuoti, negalima sėdėti ir laukti, kad kas tave sušildytų, kad kas nors puoselėtų. Iš visų pusių čia pučia tik atšiaurūs vėjai ir juos visus reikia atlaikyti.
Todėl Balio Dvariono konkursas ir yra toks: jis praeina absoliučiai tuos pačius, kaip ir visa Lietuva, kryžiaus kelius. Liūdna, labai liūdna, kad šiais metais Švietimo ir mokslo ministerija iš viso neatrado konkursui nė vieno cento. Todėl visa tai, ką dabar matote ir ką jūs girdite, tai ką šiandien darėme Šiauliuose, yra tik mūsų nuogo entuziazmo dėka: mes važiuojame už savo lėšas, mokytojai ruošia vaikus savo entuziazmo vedini.
Kodėl tokia mokytoja, kaip Nijolė Prascevičienė, turi nuo ryto iki vakaro vaikelius mokyti, traukti į priekį? Kodėl tą patį turi daryti 1-osios muzikos mokyklos mokytojai Virginija Daujotaitė, Jurgita Dambrauskienė, Dangira Petrauskienė. Šie puikūs pedagogai, kokių nelabai daug yra, aukoja save, savo laiką, savo šeimas ir dirba vardan meilės muzikai.
Sakote, kad mes esame truputėlį kvaištelėję. Tačiau būtent tokių šventai kvaištelėjusių žmonių dėka pasaulis eina geron pusėn. Jų dėka net žiūrint per visas televizijos programas transliuojamą siaubingą marmalą, staiga išgirdus vaiką - dainuojantį, grojantį nuoširdžiai ir gražiai, mūsų širdys atsileidžia: jos tampa geresnės ir mūsų gyvenimai tampa prasmingesni, nes suprantame, kad bus kažkas gražesnio, tikresnio, doresnio. Tai yra vienas iš svarbiausių dalykų.
Važiuodamas į Šiaulius aš prisiminiau tuos šventus Atgimimo laikus, kai visi kalbėjo, kad mūsų Lietuvos ateitis - medikai ir mokytojai. Ir dabar, nors liūdna, nei tų medikų, nei tų mokytojų negirdime - girdime tik apie teisėjų, verslininkų bėdas, o medicinai, menui, kultūrai lieka vis mažiau ir mažiau vietos.
Nesiskundžiu, tik konstatuoju tai, kas yra, ir kalbu apie tai tik todėl, kad nesiruošiu tokiems dalykams pasiduoti. Kaip jiems nepasidavė ir mano šviesaus atminimo tėvai - ir per vieną, ir per kitą okupaciją, nes svarbiausias dalykas visada jiems buvo menas, muzika.
Todėl ir šiemet Balio Dvariono nacionalinis konkursas įvyks, o mes jau dabar nujaučiame jo laureatus. Nujaučiame, ir kas iš jų dalyvaus tarptautiniame konkurse. O tarptautiniame konkurse mūsų laukia labai didelė - pasaulinė - konkurencija, nes jau dabar Balio Dvariono konkursu domisi pusantro tūkstančio žmonių. Žinoma, nereiškia, kad tiek jų atvažiuos į konkursą, tačiau tai rodo, kad Lietuvos kultūra tebėra gyva pasaulyje ir kad jos muzikine tradicija yra domimasi.
Štai todėl matau šiame konkurse nepaprastai didelę prasmę - tai yra labai reikalinga Lietuvai.
- Balio Dvariono konkurso organizavimas - tik vienas iš daugelio jūsų darbų?
- Ačiū Dievui, darbų turiu labai daug. Jau greit penkiasdešimt metų, kai aš dirbu M. K. Čiurlionio menų mokykloje, šiek tiek mažiau metų - profesoriumi Muzikos ir teatro akademijoje. Organizuoju konkursus - ne tik Balio Dvariono, bet ir Aleksandro Glazunovo Paryžiuje, ir Jašos Heifico Vilniuje.
Tenka ir važinėti - dalyvauti įvairiose vertinimo komisijose, todėl esu aplankęs daug šalių. Daug vedu meistriškumo kursų Europoje: Graikijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Žinoma, neužmirštu ir Lietuvos, nes jau greit bus dvidešimt penkeri metai, kai vyksta Palangoje mūsų jaunųjų menininkų seminaras „Gintarinė svetainė“.
Tokios gražios tradicijos egzistuoja ir tikiuosi, kad duos Dievas - ir jos išliks.
Liūdna, bet dabar smuikui lieka mažiau laiko. Tačiau vienaip ar kitaip dar pasitaiko progų ir koncertuoti. Štai tuoj važiuosiu į Rašytojų namus, kur dalyvausiu rašytojo Romo Gudaičio romano pristatyme, nes jis sakė neįsivaizduojantis savo vakaro be Dvarionų muzikos ir be Dvarionų muzikavimo.
Kiek valandų kasdien praleidžiu su smuiku... Sakoma, kad laimingi valandų neskaičiuoja, todėl man sunku atsakyti, kiek konkrečiai valandų groju smuiku. Pakankamai daug, kad galėčiau pasidžiaugti ir muzika, ir gyvenimu.
Apie Jurgį Dvarioną
Lietuvos smuikininkas, pedagogas, muzikos kritikas, humanitarinių mokslų daktaras.
Gimė 1943 metų sausio 13 dieną Kaune. Tėvas Balys Dvarionas, motina Aldona Dvarionienė, sesuo Aldona Dvarionaitė.
1965 metais baigė Maskvos konservatoriją. Nuo 1969 metų Lietuvos konservatorijos (nuo 1992 metų Lietuvos muzikos ir teatro akademija) dėstytojas, nuo 1992 metų profesorius. 1989–1998 metais Lietuvos kultūros fondo pirmininkas. 1989–1991 metais Sąjūdžio Seimo Tarybos narys.
Koncertavo TSRS, JAV, Suomijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Vokietijoje. Dalyvavo tarptautinėse mokslinėse konferencijose, vadovavo meistriškumo kursams Lenkijoje. Įvairių tarptautinių konkursų žiuri narys, K. Šimanovskio draugijos (Lenkija) narys.
Gimtuosiuose Šiauliuose koncertavusi atlikėja neslėpė savo jaudulio ir publikos prašė negailėti plojimų. Autoriaus nuotr.
Rolandas Kazlas žiūroves apdalijo į renginį atvežtais žaliais gvazdikais. „Jie dar neprinokę”, - juokavo aktorius. Autorės nuotr.