Tadas Rimkevičius džiaugiasi, kad dėl imtynių metu patirtų sužalojimų šeimos nariams nebekyla klausimų.
Tado Rimkevičiaus archyvo nuotr.
Monika SKISTENYTĖ
Tadas Rimkevičius – stiprus, energingas vyras, maišytų kovinių menų (MMA) kovotojas, galintis pasigirti Europos ir Pasaulio kovinės sambo apdovanojimais, gyvenimą siejantis tik su sportu, bet laisvą minutę laiką skiriantis šeimai ir laisvalaikiui.
Visada buvo kitoks
T. Rimkevičius imtynėmis susidomėjo jau nuo 9-os klasės, kai vienos Radviliškio mokyklos direktorius jam pasiūlė lankyti imtynes. „Man visada patiko koviniai menai. Iškart po to, kai pradėjau lankyti imtynes, tapau jaunimo čempionu, o tai vertė stengtis toliau, - sako vyras. Būdamas pirmakursiu sportininkas tapo Lietuvos laisvųjų imtynių čempionu. „Tuo metu teko treniruotis kartu su garsiu Lietuvos sportininku Mindaugu Ežerskiu”, - prisimena kovotojas. Baigus universitetą jam buvo pasiūlyta sportuoti kovinius menus (MMA), nes tuo metu tai buvo labai populiaru. „MMA - komercinė sporto šaka, todėl susidomėjimas ja buvo labai didelis”, - pasakoja T. Rimkevičius.
Sportininkas prisimena, kad nuo pat vaikystės buvo kitoks. „Nesidomėjau, ką veikia mano bendraamžiai. Kol jie laisvą laiką leisdavo sėdėdami ant suoliuko, aš tuo metu sportuodavau”, - sako vyras. Kaip dažnas lietuvis T. Rimkevičius nesirinko krepšinio. Jo nuomone, tai komadinis žaidimas, kuriame viską daro vienas žmogus, o kiti tik žiūri. Labiausiai jam patinka, kai kovojama vienas prieš vieną. „Tada žinai savo jėgas, ko esi vertas ir ko gali tikėtis”, - teigia imtynininkas.
Po kiek laiko pats tapo autoritetu
Sportininkas prisimena, kad tik pradėjus sportuoti jo autoritetais tapo vyresni geresni sportininkai. „Pirmieji Lietuvos čempionai buvo geriausi autoritetai. Vienas iš jų buvo Arūnas Šulcas, su kuriuo pirmą kartą teko susitikti suaugusiųjų Lietuvos laisvųjų imtynių čempionate”, - sako vyras. Jis prisimena, kad kylant jo rezultatams keitėsi ir autoritetų lygis. Tuomet jis rinkosi pasaulinius čempionus. „Šiuo metu vis dar didžiausias mano autoritetas – Mindaugas Ežerskis. Tai žmogus, kuris parodė, kaip turi būti sportuojama”, - pasakoja imtynininkas.
Kaip pats save prisimena, T. Rimkevičius visada buvo didelis meškinas ir, jo nuomone, į tokius mažai kas kreipdavo dėmesį. Vėliau, to nepastebėdamas jis tapo autoritetu jaunesniems imtynininkams. „Keista, kad tai sužinojau tik po 5-6 metų, kai jau studijavau”, - sako kovotojas.
Drąsus sportas reikalauja drąsaus sceninio vardo
Sportininkas sako, kad užsiimant kovos menais reikia pasitikėjimo, nes norint atlikti kai kuriuos judesius turi jausti pasitikėjimą savimi. „Daugybės gimnastikos elementų kartais negali padaryti vien dėl to, kad galvoji, jog to padaryti nesugebėsi. Tobulėjant technikai ir didėjant krūviui keičiasi mąstymas. Kiekvienos varžybos atneša įvairių naujovių ir į sportą, ir į asmeninį gyvenimą”, - sako vyras.
Tadas Rimkevičius ringe nevadinamas vardu ir pavarde. Jis turi sceninį vardą Lokys. Tai lyg jo vizitinė kortelė. Lokys – pasitikintis savimi žvėris, todėl toks pavadinimas labai tinka sportininkui. Remiantis šiuo slapyvardžiu buvo kuriamas jo įvaizdis, siuvama apranga su lokio logotipais. „Slapyvardis skamba efektyngiau nei vien tik Tadas Rimkevičius, atrodo lyg koks kaimietis, o ištarus Tadas Lokys Rimkevičius laukiama kažko didelio ir baisaus. Koviniai menai turi šou elementų, todėl visa tai yra būtina”, - sako pašnekovas.
„Tėti, kas sužalojo tavo veidą?”
Su žmona T. Rimkevičius gyvena jau 10 metų ir tiek pat metų ji priima jo nuolatinių varžybų, treniruočių ritmą. Vyras džiaugiasi, kad jo žmona supranta, jog tai yra jo gyvenimas. „Sunkiausia yra tada, kai iš treniruočių grįžtu vėlai vakare, o į varžybas žmona išlydi su ašaromis”, - sako sportininkas.
Iš varžybų imtynininkas dažniausiai grįžta su mėlynėmis, pradrėskimais. „Pamenu, kai dukrai buvo treji metai, aš grįžau po varžybų atrodydamas baisiai, veidas buvo nusėtas mėlynėmis, sužeidimais. Gal tik daugiau nei po pusvalandžio dukra pasižiūrėjo man į veidą. Visą tą laiką ji į mane vis žvilgčiojo lyg į kokį svetimą žmogų, kol pagaliau įsidrąsino ir paklausė, kas mano veidui”, - prisimena kovotojas.
Sportininkas džiaugiasi, kad šeima jau pripratusi prie mano užsiėmimo. Vaikai nebeklausinėja, kodėl tėtis grįžta namo sužalotas. „Kai namie nuolat matai pirštines, aprangą, savaime supranti, kad tai yra natūralu. Vaikai pasiėmę pirštines kartais vienas prieš kitą draugiškai pakovoja. Jie nuo gimimo matė tokį sportą ir jo padarinius, todėl daugybės klausimų nekilo”, - pasakoja vyras.
T. Rimkevičiaus sūnus lanko Renato Dijoko imtynių treniruotes, kurių metu vaikas išnaudoja turimą energiją. Vyro teigimu, imtynės vysto koordinaciją ir vikrumą, tačiau smūginiai elementai jo sūnui yra kol kas draudžiami, kad nekiltų noras rodyti savo sugebėjimus prieš draugus. „Vaikas turi žinoti, kad tokia sporto šaka yra ne juokai. Jos negalima paversti malonumu, tai turi būti lyg darbas”, - mano sportininkas.
Šiltas medis ir švelnūs triušiai
T. Rimkevičius pasakoja, kad šiuo metu jo maloniausias laisvalaikio praleidimo būdas yra auginti triušius ir gaminti baldus. Jis sako, kad su mediena dirbti malonu, nes tai šiltas daiktas, ne mūras, ne betonas, ne metalas. Vyras prisimena, kad viskas prasidėjo nuo to, kai vieną dieną vaikams prireikė spintos. „Nenorėjau mokėti didžiulių pinigų už nekokybišką daiktą. Radau įmonę, kuri gamino plokštes, kurias reikėjo susipjaustyti ir surinkti. Žinoma, pirmą kartą darbas buvo atliktas taip, kaip mokėjau, bet vėliau pradėjau gaminti vis sudėtingesnius baldus”, - sako sportininkas.
Be baldų gamybos, jis užsiima triušių auginimu, kuriuo užsiimdamas suprato, kad chemijos, kurią suvalgo žmogus, yra per daug. „Dabar žmonės nori kuo daugiau ekologiškų produktų, tačiau nelabai supranta, kas tai iš tiesų. Juos lengva apgauti, užtenka pasakyti, kad tai ekologiška, ir jie patikės”, - sako pašnekovas. Jis triušius augina dėl mėsos, kailiuko ir dėl ekologinės trąšos humuso. Triušis trąšos gaminimo procese yra tik produkto dalies, kuris vėliau keliauja į trašą, gamintojas. T. Rimkevičius pasakoja, kad dėl triušių kailiukų turi gerą idėją. Jis nori iš jų siūti gražius drabužius, kurių, jo nuomone, Šiauliuose ir visoje Lietuvoje nėra. „Šiauliuose žmonėms problemų kyla ne dėl to, kad jie neturi pinigų rūbams, o dėl to, kad jų pasirinkimo visiškai nėra”, - sako sportininkas.
Apmėtyti akmenimis
Pasakodamas apie linksmiausius kelionių nuotykius pašnekovas šypsosi ir sako, kad neįmanoma atsiminti visų smagiausių įvykių. Jis sako, kad linksmiausia kelionėse būdavo tada, kai važiuodavome su didele kompanija, o ne keli žmonės. Varžybose būna niūroka, todėl kvailystės jiems praskaidrindavo dieną. Vyras pasakoja, kad Estijoje žmonės juos apmėtė akmenimis, nes kompanijos nariai nemokėjo kalbėti estiškai ir kalbėjo rusiškai. Sportininkas džiaugiasi, kad pavyko nuo jų pabėgti. Kitoje kelionėje, laukdami traukinio, kuris turėjo pasirodyti tik po dviejų valandų, už garsų juoką gavome griežtą policijos papeikimą. Žinoma, už tokį nusižengimą sportininkai neatsidūrė areštinėje. T. Rimkevičius prisimena, kad dar studijų laikais į tarptautines varžybas rinktinės nariams tekdavo važiuoti maršrutiniu autobusu ir tai kitų šalių sportininkams buvo nesuprantama.
Gimtuosiuose Šiauliuose koncertavusi atlikėja neslėpė savo jaudulio ir publikos prašė negailėti plojimų. Autoriaus nuotr.
Rolandas Kazlas žiūroves apdalijo į renginį atvežtais žaliais gvazdikais. „Jie dar neprinokę”, - juokavo aktorius. Autorės nuotr.