Mantas Kazlauskas džiaugiasi 2011-ųjų metų Lietuvos regbio čempionato apdovanojimu.
Manto Kazlausko archyvo nuotr.
Monika SKISTENYTĖ
Regbis – viena iš sporto šakų, kuri Lietuvoje pagal populiarumą nėra aukščiausiosiose vietose, tačiau ją renkasi vyrai, norintys aktyvaus, drąsaus ir atkaklaus žaidimo. Vienas iš tokių šios sporto šakos entuziastų Mantas Kazlauskas, žaidžiantis su „Vairo” regbio komanda sako, kad toks sportas tinka jauniems, stripriems vyrams.
Susidomėjo pusbrolio žaidimu
Jau nuo mokyklos laikų pradėjo formuotis meilė M. Kazlausko sportui. Žinoma, iš pradžių jis nežaidė regbio, rinkdavosi futbolą, krepšinį, lengvąją atletiką. Sportininkas juokiasi sakydamas, kad geriau būdavo apibėgti dešimt ratų negu perskaityti knygą. Tai tęsėsi iki tada, kai pamatė savo pusbrolį žaidžiant regbį. Susidomėjęs pusbrolio žaidimu, būdamas vos 12-os metų, pradėjo treniruotis vaikų komandoje. Vyras sako, kad regbis yra vienas iš tokių žaidimų, kuriame viskas vyksta greitai ir nenuobodžiai.
M. Kazlauskas puikiai prisimena savo pirmąjį 1997-aisiais iškovotą medalį Lietuvos vaikų pirmenybėse. Tai jį motyvavo sportuoti toliau, tačiau kai pirmasis jų treneris išvyko į Ameriką jie liko vieni. Neilgai trukus buvusio trenerio vietą užėmė Sigitas Kukulskis, kuris vis dar treniruoja „Vairo” komandą ir mažuosius regbininkus. Sportininkas sako, kad tai žmogus, visa širdimi atsidavęs ir sportui, ir vaikams.
27-erius metus Lietuvos čempionai
M. Kazlauskas sako, kad jo komandoje liko tik keli žaidėjai, su kuriais jis žaidė nuo pat vaikystės. Vieni tokių: Vilius Kucinas ir Justinas Vasiliauskas. Vyras pasakoja, kad metams bėgant vis kuris nors išvykdavo ar nebegalėdavo žaisti, todėl pagrindinės grupės žmonių skaičius mažėjo. Tačiau ateidavo nauji komandos nariai.
Regbio žaidėjui jau 28-eri metai, todėl jis sako, kad tokių metų sportuoti – didelė prabanga, nes už tai negauna pinigų. Tai daugiau žaidimas savo malonumui, bet ne darbas. „Daugelis žaidėjų turi darbus, todėl treniruotės vyksta ne visu pajėgumu, o tai šiek tiek kenkia žaidimui”, - mano vyras.
Jis džiaugiasi, kad nepaisant kitų žaidėjų užsiėmimų, jų klubas jau 27-erius metus yra Lietuvos čempionas. „Pralošdavome tik kas dešimt metų. 1996 m. pralošėme Panevėžio „Ryšių statybos” komandai, o 2006 metais – Šiaulių „BaltRex” regbininkams. Remiantis tokia statistika turėtume pralošti tik 2016-ais metais, tačiau tikiuosi, kad to nebus”, - juokiasi M. Kazlauskas.
Jaunystė padeda siekti karjeros aukštumų
Lietuvoje nėra labai populiaru regbio žaidėjui išvažiuoti žaisti už kitą šalį, tačiau Anglijoje gyvenantys lietuviai žaidžia už jos regbio klubus. Žinoma, yra atvejų, kai Šiaulių regbininkas Karolis Navickas išvažiavo į Pietų Afriką ir žaidė „Sharks” akademijoje. „Jei sportininkas nori siekti karjeros aukštumų, jis turi pradėti tam rengtis jau nuo 18-os metų. Metai bėga labai greitai, todėl planuoti reikia iš anksto. Niekada nežinai, kiek galėsi žaisti, nes tenka išvažiuoti ir viską palikti”, - sako regbio žaidėjas. Šiuo metu M. Kazlauskas turi skrandžio opą, tačiau tikisi, kad iki naujo varžybų sezono šiek tiek ją užgydys ir galės toliau kovoti už Šiaulių miesto garbę.
Regbį žaisti – prabanga, todėl užsidirbti reikia važiuoti į užsienį
M. Kazlauskas, supratęs, kad Lietuvoje gerai mokamo darbo neras, pasiryžo išvažiuoti į užsienį. „Užsienyje dirbęs tris mėnesius galiu visus metus gyventi Lietuvoje”, - sako žaidėjas. Šiuo metu Olandijoje jis kloja futbolo, žolės riedulio stadionų, teniso kortų dirbtines dangas. Jis sako, kad net nėra pagalvojęs, kad darbas ir regbis galėtų būti kažkuo panašūs. Stadionas M. Kazlauskui tapo ir darbo, ir pramogų vieta.
Regbis sportininkui – vienas iš atsipalaidavimo būdų. „Kai grįžti po varžybų ir ryte atsikėlęs jauti skausmą, bet jį numalšina vis dar jaučiamas pergalės skonis, tuomet skausmas tampa nebesvarbus. Treniruotėse ne tik pavargstu, bet ir įgaunu naujų jėgų”, - pasakoja M. Kazlauskas.
Prabangus viešbutis ir miegas stadiono tribūnose
Kiekvienoje kelionėje pilna nuotykių, kurias malonu pasidalyti su aplinkiniais. Paskutinė „Vairo” komandos išvyka buvo į Maltą. M. Kazlauskas pasakoja, kad visi komandos nariai skrido skirtingu laiku. Atskridę į Maltą iki savo viešbučio važiavo siaurais keliukais. Sportininkas juokiasi, kad iš pradžių išgirdę religingą viešbučio pavadinimą pagalvojo, kad juos apgyvendins senelių namuose, tačiau atvažiavę į vietą pamatė penkių žvaigždučių prabangų viešbutį. Išvykti iš Maltos buvo gana sudėtinga, nes buvo pasiūlyta kelionė su persėdimu Italijoje, tačiau komandos lėktuvo ir kito lėktuvo, turėjusio juos skraidinti į Lietuvą, skrydžių skirtumas buvo vos 20 minučių. „Vairo” komandai teko dar vieną naktį praleisti Maltoje.
M. Kazlauskas prisimena ir kitą įvykį, atsitikusį prieš 10 metų Čekijoje. Tuo metu jie dar buvo ką tik sulaukę pilnametystės. Vakare jaunuoliai išėjo apžiūrėti miesto ir gerokai pavėlavę grįžti rado viešbutį užrakintą. „Neturėjome kitos išeities, todėl teko miegoti šalia esančio stadiono tribūnose ir tą pačią dieną žaidėme kaip tik šiame stadione”, - juokiasi vyras.
Gimtuosiuose Šiauliuose koncertavusi atlikėja neslėpė savo jaudulio ir publikos prašė negailėti plojimų. Autoriaus nuotr.
Rolandas Kazlas žiūroves apdalijo į renginį atvežtais žaliais gvazdikais. „Jie dar neprinokę”, - juokavo aktorius. Autorės nuotr.