Geri pavyzdžiai užkrečia. Ne taip seniai į „Blic interviu” klausimus atsakinėjo pirmasis uniformuotas policijos pareigūnas, o šiandien jau sulaukėme ir kito „užsikrėtusiojo” geru pavyzdžiu: tai Šiaulių apskrities VPK viršininko pavaduotojas Vincas Urbonavičius.
„O gal vis dėlto nereikia?” - suabejojo svečias prieš pradedant pokalbį.
Reikia... Būti redakcijoje ir nepasikalbėti su žurnalistu - tas pats, kas nuvykus į Egiptą nepamatyti garsiųjų piramidžių. Juolab kad neilgai trunka ir nė kiek neskausminga.
- Jūsų vardas kilęs iš lotyniškojo Vincentas, kuris reiškia „nugalintis”. Įdomu, ką visų sunkiausia buvo nugalėti?
- Galbūt jaunystėje priversti save mokytis? Iš tikrųjų, kol prisiverčiau, praradau daug laiko. Bet nesigailiu. Taigi per vis sunkiausia buvo nugalėti save.
- Gimėte Pasvalio rajone, krašte, nuo seno garsėjančiame savo alumi. Ar gyvendamas Šiauliuose nejaučiate gero pasvalietiško alaus stygiaus?
- Kad ir kaip keista, iš tikrųjų taip ir nepripratau prie pasvalietiško alaus... Todėl ir nejaučiu, kad jo man trūktų.
- 13-oje technikos mokykloje įsigijote šaltkalvio remontininko specialybę. Turbūt iki šiol savo mašiną remontuojatės pats?
- Taip.
- Po to dar studijavote Kauno politechnikos institute, Policijos akademijoje, M. Romerio universitete, kur tapote teisės magistru... Liaudyje paplitęs posakis, jog žmogus visą gyvenimą mokosi, mokosi, o miršta...
- „...Durnas”. (Juokiamės abu.) Taip gyvenime ir yra. Šitas posakis - liaudies išmintis. Būna visko...
- Pastatėte namą, pasodinote ne vieną medį – visą sodą. O kaip su sūnumi? Užauginote?
- Užauginau ir sūnų, ir dukrą. Nesiskundžiu, geri vaikai. Ragavo aukštųjų mokslų – abu baigė Vilniaus universitetą. Darbuojasi. Bet ne teisininkai – nė vienas nepasuko tėvo pėdomis (šypsosi).
- Pakalbėkime apie mistiką... Praėjusios savaitės pabaigoje taip ir nepavyko susibėgti, nors kelis kartus koregavome pokalbio laiką. Tada juokais sakėte, jog „kaltas penktadienis, trylikta diena ir dar pilnatis”. Ar dažnai gyvenime patenkate magiškų skaičių bei aplinkybių įtakon?
- Jūs gi pats pradžioje paminėjote 13-ąją technikos mokyklą, kurioje grupės žurnale buvau tryliktoje pozicijoje. Vėliau Kauno politechnikos institute studijavau tryliktoje grupėje, gyvenau 13-uoju numeriu pažymėtame name (juokiasi) ir t. t. Per daug nebijau tryliktukų, nors šis skaičius dažnai pasitaikė mano gyvenime...
- Prieš porą metų prie Seimo kilus riaušėms, Šiauliuose irgi pakvipo neramumais. Jūs gi tada nepabūgote išeiti uniformuotas prieš didžiulę minią... Turbūt esate drąsus žmogus ir kas apskritai yra drąsa?
- Sakyčiau taip: nelaikau savęs bailiu... Ar esu drąsus, ar ne – tegul vertina kiti. Bet kurioje pavojingoje situacijoje baimė išlieka. Klausimas kitas: kaip mes ją nugalime? Drąsumas ir atsiranda priklausomai nuo to, kaip tu sugebi susivaldyti, sutramdyti savo jausmus, kaip gebi suimti save į rankas ir kaip kontroliuoji elgesį. Tai ir laikoma drąsa. O ar toks esu aš, kaip jau sakiau, tegul sprendžia kolegos, tegul sprendžia gyventojai...
- Ar mėgstate laisvalaikiu žiūrėti detektyvus, filmus apie policijos darbą ir pan.?
- Kas gi nemėgsta? Detektyvai yra gerai...Ar nepabosta viskas darbe? Gal kada ir taip, bet žiūriu...
- Dirbate viršininko pavaduotoju. O kaip namuose? Kokias pareigas čia einate? Viršininko ar pavaduotojo? Ar tiesiog „postinio be antpečių”?
- (Smagiai juokiasi.) Aš manau, kad namuose gana tolerantiškai sprendžiame visus klausimus. Šeimoje nėra nei viršininko, ne pavaduotojo. Demokratinė šeima. O pasitaikančias problemas sprendžiame kalbėdamiesi bei diskutuodami.
- Girdėjau, kad tiek namuose, tiek darbe esate „darboholikas”. Tačiau bet kuris intensyviai besisukantis mechanizmas per ilgą laiką sugenda... Ar nebijote, jog galite „išeiti iš rikiuotės“ nė nesulaukęs pensijos?
- Apie tai pagalvoju, kadangi ir organizmas jau kartais primena... Reikia nepamiršti, kaip sakoma, „pasižiūrėti į metrikus”. Tačiau kol kas dar nekeičiu savojo gyvenimo būdo.
- Kaip atsipalaiduojate nuo darbinės veiklos?
- Mėgstu sportą. Žaidžiu krepšinį. Mėgėjiškame lygyje aktyviai dalyvavau daugelyje rungtynių. Žaidžiau pats ir komandos treneriu buvau... Esu neabejingas gamtai, medžioju, o žūklė – tik dėl paties proceso.
- Vis dėlto, jeigu proceso metu pavyktų pagauti auksinę žuvelę, ko jos paprašytumėte?
- Žinoma, sveikatos. O visa kita...
- Ne taip seniai savo darbe pabandėte pasitelkti dvasininkus... O jeigu žvelgtume giliau, į asmeninį gyvenimą: tikite antgamtine anapusybe ar vis dėlto manote, kad žmogus – tai tik aklo materijos žaismo „produktas”?
- Tikiu, kad yra, tačiau neįsivaizduoju, kokia forma. Dievas tikrai yra. O koks jis – atsakymą pasiliksiu sau... Dvasininkai tikrai turi įtakos žmonėms, bažnyčios lankomos, jų žodis - girdimas. Tąkart kalbėjome apie senyvus žmones apgaudinėjančius sukčius, apie eismo saugumą.
- Per jūsų ilgą karjerą, reikia manyti, buvo visko. Pabandykite prisiminti ką nors gero, šviesaus...
- Kai atlieki savo darbą ir jis pavyksta, būna gera. Kai mieste arba apskrityje organizuojami įvairūs renginiai, kuriuose užtikriname viešąją tvarką, ir jie praeina be incidentų, būna gera. Kai mitinguose pavyksta susikalbėti su žmonėmis... Visais tais atvejais džiaugiesi, kad tu darei ir padarei.
- Ar galite papasakoti vieną smagų anekdotą apie savo darbą?
- Anekdotai apie policininkus visuomet būna negražūs... (Juokiasi.) Jų skaitytojai ir taip daug žino – dar vienas nieko nepakeistų...
- Galime nė kiek neabejoti, jog po šimto metų mūsų nebebus... Kokie žodžiai tai dienai atėjus turėtų būti iškalti ant jūsų paminklo?
- Tai būtų labai paprasta mintis: „Žemė yra apvali”... Dažnai aš šituos žodžius ištariu ir tarnyboje, ir kitur gyvenime.
Visokiais nerimtais klausimais pašnekovui galvą išūžė Romualdas BALIUTAVIČUS, pertraukėlėse tarp klausimų į akis blyksėjo Vadimas SIMUTKINAS
Gimtuosiuose Šiauliuose koncertavusi atlikėja neslėpė savo jaudulio ir publikos prašė negailėti plojimų. Autoriaus nuotr.
Rolandas Kazlas žiūroves apdalijo į renginį atvežtais žaliais gvazdikais. „Jie dar neprinokę”, - juokavo aktorius. Autorės nuotr.