Saulius Kruopis prie Šiaulių senamiesčio maketo: „Senamiesčio maketas mane po ilgesnės pertraukos sugrąžino į Šiaulius, į mano gimtuosius namus, kaip juokaudamas sakau, vėl uždegė mane kaip kokį fakelą“.
Asmeninio albumo nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Jau antrą mėnesį „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje veikia Šiaulių senamiesčio maketo paroda, skirta miesto savivaldos 220-mečiui, „Prarasto miesto beieškant...“
Maketą sukūręs ir toliau tebekuriantis iš mūsų miesto kilęs menininkas Saulius Kruopis sako, kad šis darbas jį sugrąžino į gimtuosius namus, paskatino vėl atsiversti seną šeimos albumą, kuriame trijų kartų Šiaulių miesto gyventojų Kruopių istorija, ir pasidalyti mintimis, jausmais su šiauliečiais.
Apie Šiaulių senamiesčio gimimą
„Padariau 55 pastatų architektūrinius maketus Policeiskaja (Vasario 16-osios), Malaja tiuremnaja (Trakų), Bolšaja tiuremnaja (Vilniaus), Sobornaja, vėliau Mintaujos (Tilžės) ir Pašto gatvėse prie pat cerkvės, o šiuo metu jau kelios savaitės kankinuosi prie sinagogos, gražiai vadintos Baltąja gulbe.
Darydamas Šiaulių senamiesčio maketą padariau daug techninių ir kitokių atradimų.
Pavyzdžiui, tik iš dviejų vienintelių atvirukų, iš kurių vieną Briuselio aukcione labai brangiai (carinių laikų Šiaulių nuotraukų iš viso pasaulyje yra nedaug, kiekvieno vaizdelio spausdinta buvo gal tik po kelis šimtus, tad gal iki šiol išliko vos 10-20) nusipirko mano draugas, pagalbininkas ir kolekcininkas Petras Kaminskas, buvo galima atstatyti visus Vilniaus gatvės pastatus, kur dabar yra laikrodis „Gaidys“. Kitoje gatvės pusėje buvę pastatai su garsiuoju J. Arnsono fotografijos salonu yra pavaizduoti tik vieninteliame 1902 metų Brevdos išleistame atviruke, kurį šiandien saugo „Aušros“ muziejus. Šie keli vaizdai mane labai išgelbėjo, galėjau perteikti tikrai gražius miesto centrinius namus, kurių jau nėra. Vienus nušlavė Pirmasis pasaulinis karas, o tuos, kurie išliko (vos vienas kitas), pribaigė sovietmečio planuotojai ir mokyti architektai.
Kiek aš dariau vieną namelį? Buvo net trys namai, kuriuo dariau po tris savaites, kitus kiek greičiau - dirbdamas kasdien, kasnakt, kartais net iki ryto, atidėjęs į šalį tapybą, beveik nesusitikdamas su žmona Skaidre ir trimis mažamečiais sūnumis.
Kodėl taip? Nes niekas Šiauliuose nėra pakankamai ištyrinėta. Pradėjęs sutartus su muziejumi darbus buvau nustebęs, kad labai mažai yra žinoma. Teko viską pačiam braižyti, aiškintis pastatų dydžius, planus... Juk niekas nėra ištyrinėjęs posesijų (namų valdų) - daugeliui nežinomos net jų vietos. Išsamias savo miesto centrinės dalies architektūrinių pastatų analizes ir knygas turi Vilnius ir Kaunas. Teko jas vartyti, nusikelti į carinių laikų statybos standartų laikus.
Pačiam teko susirinkti nuotraukas iš draugų kolekcininkų, aiškintis, kokios jose nufotografuotos gatvės, kokie namai, kokiu kampu... Viską teko atrasti, susiieškoti pažinti iš smulkiausių detalių, užuominų, net iš namų šešėlių. Labai norėčiau padėkoti mano darbo grupės vadovei Vilijai Balzienei, kuri visada pagal galimybes su būriu muziejaus darbuotojų stengėsi padėti ir patarti. Vieną kartą visi kartu kaip koks desantas nusileidome Vilniuje, Lietuvos valstybiniame archyve, ir kiekvienas ieškojome išlikusių senųjų Šiaulių miesto vaizdų. Tačiau ir jų galimybės yra ribotos: nieko nėra išlikę, viskas kažkur Rusijos archyvuose dulka, o kita dalis tiesiog per karus buvo pradanginta, sudegė ar net tyčia buvo sudeginta, nes buvo labai daug istorinių ir politinių priešpriešų... Kas kas, bet Šiauliai tikrai yra labiausiai nukentėjęs miestas.
Beje, tik maketą darydamas sužinojau, kad mano vaikystės namas turėjo užrašą „Pivo Engelman“. Įdomus sugrįžimas į pradžią, ar ne? Į Vasario 16-osios, į Gegužės 1-osios, į Bažnyčios, į Policeiskają gatvę. Juk aš gimiau Vasario 16-osios (seniau Gegužės 1-osios) gatvėje 49-15, tai yra, name prie pat „Presto“ kavinės, visai priešais „Stroikę“.
Apie šeimos istoriją albume
„Esu trečiosios kartos šiaulietis ir tai sužinojau dar mažas būdamas iš savo tėvų fotografijų albumo. Tą albumą pamenu nuo mažens - gal nuo 1964 metų: jis labai didelis ir bent man vaikui jis toks atrodė.
Mano tėvas ir senelis gimė Šiauliuose. Ir tėvo mama – šiaulietė. Proseneliai irgi buvo Šiaulių miesto gyventojai. Manau, kad pačios unikaliausios yra tos albumo nuotraukos, kuriose matoma, kaip tarpukaryje mano senelis Martynas Kruopis padėjo atstatyti Šiaulius, kai mieste visur virė statybos. Senelis buvo labai gerbiamas kaip puikus specialistas.
Tokių nuotraukų albume yra daugiausia – senelis vadovavo vienai technikos brigadai, turėjo savo patalpas - mechanines dirbtuves. Kaip tik jas man vaikystėje parodė tėvas: jos buvo visai nepakitusios - su kiemu, tvora, įėjimu iš Tilžės gatvės, priešais buvusią mums įprastą autobusų stotį.
Geriausia, manau, yra ta reta fotografija, kur senelis ramus sėdi kaip vadovas centre, o kiti darbuotojai aplink jį.
Kitose nuotraukose matomos ir kažkokios mašinos, ratų detalės, kažkokie techniniai įrenginiai, o 1935 metų nuotraukoje senelis vadovauja kažkokiame Šiaulių statybos objekte.
Dar yra vienas atvirukas iš Pirmojo pasaulinio karo laikų - su sunkiąja karine technika niekur nematytas. Jis, matyt, senelio gautas, o paauglio mano dėdės pasirašytas - Adomas Kruopis. Gaila, kad ant jos nėra užrašo „Šiauliai“, o tik „Ostfront“. Ši nuotrauka man vaikystėje labai įsiminė, kaip ir kita, kurią mama 1974 metais lygintuvu aplenkė politilenine plėvele, kaip tada visas knygas ir sąsiuvinius lenkėme. Taip albumo visus vaizdingesnius atvirukus ir apsaugojome.
Dabar senąsias albumo nuotraukas aš nuskanavau, nes senamiesčio maketas mane po ilgesnės pertraukos sugrąžino į Šiaulius, į mano gimtuosius namus, kaip juokaudamas sakau, vėl uždegė mane kaip kokį fakelą.
Albume pati seniausia, ko gero, yra 1904-1905 metų rusų-japonų karo fotografija, nes ji atspausdinta ant albumininio popieriaus ir dar priklijuota ant kartono. Jos kairėje stovi mano senelis Martynas Kruopis (1887-1962).
Kitoje nuotraukoje mano senelis Martynas Kruopis jau Didžiajame Europos kare (taip tada vadino Pirmąjį pasaulinį karą). Ši nuotrauka daryta tikriausiai Šiauliuose, kai jis buvo patekęs į kaizerinės Vokietijos nelaisvę. Buvo pasakota, kad senelis tarnavo caro armijoje iki 1918 metų. Gaila, kad jo paties apie tai negalėjau paklausinėti, nes kai jis mirė, man buvo vos dveji metukai. Lyg per rūką apskritai jį pamenu, kaip ir jo sodą, ir namą. Kartais susimąstau, ar tame reginyje tikrai jis, ar ta keista nuotaika ir būsena yra iš praeito gyvenimo, nes aplink ir močiutė, ir dar kiti žmonės.
Tėvas ir tėvo brolis Adomas pasakojo, kad per Pirmąjį pasaulinį karą tėvų namas buvo sudegintas – seneliams išėjus likę name vokiečiai jį tiesiog uždegė.
Močiutė Antanina tuomet sunkiai dirbo - rankomis Dubijos gatvę akmenimis grindė iki pat Lietuvos nepriklausomybės, nes vokiečiai reikalavo šiauliečiams daug dirbti, bet nieko už tai nemokėjo. Valdant kaizeriniam armijos padaliniui, priminsiu, kad Šiauliuose buvo karinė komendantūra (štabas) - buvo labai daug prievartos, dominavo savivalė ir labai griežta disciplina miesto gyventojams. Pasakojo, kad Šiaulių rotmeisteris išleisdavo įsakymą miestiečiams eiti gatves grįsti, kelius tvarkyti. Be to, nuolat nusavindavo maistą (žmonės viską slėpė, nes bet kuris kareivis galėjo bet kada viską išsinešti nepalikdamas nei ostmarkės, nei popierėlio, kad išsinešė), draudė rašyti laiškus giminėms, jei jie ne Šiauliuose gyveno, o ir iš miesto negalima buvo niekur išeiti ar išvažiuoti – tam reikėjo gauti leidimus.
Taigi 1917-1918 metais Šiauliuose visai nebuvo maisto, o jei buvo, tai tik brangaus ir gaunamo tik iš spekuliantų. Tad daug silpnesnių miestiečių išmirė ir dėl išsekimo ir dėl ligų, tarp jų ir močiutės pirmieji vaikai.
Toliau viename albumo puslapyje - trys 1947 metų senelių su mano tėvu nuotraukos, nufotografuotos prie mokyklos ir dabartinio Aušros alėjos rūmų muziejaus, kur mano senelis dirbo kūriku ir prižiūrėtoju daug metų.
Yra ir nuotrauka, kurios kitoje pusėje tėvas mašinėle išspausdino datą - 1945 metų liepos 27 diena. O atspausdinti jis galėjo tik savo darbe, kur dirbo vieno didelio partinio darbuotojo vairuotoju.
Beje, tėvas karo metu dirbo vairuotoju LUFTVAFE, nes Šiauliuose buvo karinis aerodromas. Ten jis iš pradžių darbavosi prie technikos, o po to kiek apmokytas ir įgijęs pasitikėjimą pradėjo dirbti vairuotoju. 1942 ar 1943 metais tėtis išvažiavo į techninius mokymus Rygoje,o pervažiavus į Liepoką iki pat karo pabaigos vėl buvo vairuotojas.
Tėvas vairavo študenbekerį, tai yra, didoką sunkvežimį, kurio kuras buvo medžio briketai (benzino jau karo pabaigoje nebuvo, o automobiliai tam jau buvo perdaryti). Kaip jis pasakojo, būdavo, kiek pavažiuoja ir eina rinkti į mišką medžio, tada pakurdavo automobilį, kad vėl kiek pavažiuotų. Taip buvo, kol vokiečiai 1945 metais pasitraukė iki Karaliaučiaus.
Tėtis daug mėnesių gyveno Karaliaučiuje (Konigsberge) ir pasakojo, kad ten net tualetai kvepėjo, nes juos šampūnais plovė, o pats miestas buvo labai įspūdingas, tvarkingas ir itin švarus, nes senamiestyje net tarp sugriautų namų pravažiavimai būdavo labai geri padaryti.
Po to tėvas dalyvavo Pillau katile - žiauriausiose kautynėse ir mūšiuose, kur per plauką išvengė mirties: per aliarmą, kai visi krito ant žemės, jo draugas latvis Janas - tėvui ant nugaros, praskridus rusų lėktuvams paaiškėjo, kad Jano nugara suvarpyta kulkų. Tėtis ligoninėje prie draugo tris dienas budėjo ir paskui verkė jam mirus, nes liko be artimo draugo, savo gyvybe jį išgelbėjusio nuo mirties.
Traukėsi Berlyno link ir buvo palikti kas sau. Grįžo tėtis per Lenkiją 1945 metais. Pasidavęs rusams jis sakė buvęs paimtas darbams, nes viename name persirengė šeimininkų rūbais, kai to namo gyventojai per aliarmą buvo išbėgę – ant stalo dar buvo šilta sriuba...
Vienoje nuotraukoje mano tėvas su broliu Adomu. Fotografuota gal karo pradžioje, gal ir 1945 metais, nes užrašyta - 1945-ieji.
Tėvo brolis Adomas, gimęs 1922 metais, 1945-aisiais grįžo iš karo (tarnavo dar iki 1946 netų Ukrainoje), nes rodos 1944-aisiais jį, pas ūkininkus dirbantį, rusai paėmė į kariuomenę. Jis iki Berlyno buvo nuėjęs. Grįžo su medaliais kaip didvyris - net ZA OTVAGU buvo gavęs, kai savo karininką iš mūšio lauko sužeistą išnešė. Ir tas medalis, ir kiti, kuriuos galėdavau palaikyti rankoje, mane vaikystėje labai domino.
Be to, dėdės namuose visokių trofėjų iš Vokietijos buvo – peleninės su vokiškais su užrašais, dviračiai ir visa kita.
Įdomi ta mūsų šeimos istorija: tėvas tarnavo vokiečių kariuomenėje (to laikotarpio daug nuotraukų mama sunaikino iš baimės), o jo brolis – rusų. Adomas prie sovietų buvo gerbiamas žmogus kaip karo veteranas, jo nuotrauka vis kabėdavo garbės lentoje.
Yra ir mano močiutės, tėvo mamos Antaninos Stankūnaitės-Kruopienės, kuri gimė 1887-aisiais, mirė 1969-aisiais, nuotraukų. Jos laidotuves gerai pamenu - man buvo 9 metukai. Ir močiutę gerai pamenu, nes dažnai pas senelius lankydavausi Jurginų gatvėje, kur tėvo brolis Adomas buvo plytinį namą pasistatęs.
Močiutė su Martynu Kruopiu susituokė 1914 metais Šiauliuose, užaugino du sūnus, Benediktą ir Adomą, nors pagimdė septynis – penki anksti mirė.
Močiutės tėvai kartu nusifotografavo Šiauliuose dar caro laikais, o mano prosenelė viena - gal Pirmojo pasaulinio karo laikais, kai vokiečiai visus fotografavo ir pedantiškai surašė, o gal dar seniau. Proseneliai turėjo dvi dukteris: Antaniną (mano senelę) ir Kaukalienę, kuri po karo viena pati gyveno Klaipėdoje.
Pokario nuotraukoje - mano seneliai Antanina ir Martynas balsuoja, o šalia yra 1946 metų fotografija, tėvams atsiųsta sūnaus Adomo iš tarnybos Ukrainoje.
Yra ir pokarinio sunkvežimio - „polutorkos“ nuotrauka, nes tėvas pokaryje iki Sibiro dirbo vairuotoju Šiauliuose. Iš tokio sunkvežimio iškritusi mirė mano tėvo pirmoji žmona Jadzikė. Rodos, tai buvo 1947 ar 1948 metais. Nuotraukoje tėvas stovi prie mirusios žmonos, o ant rankų jo pirmoji dukra Irutė. Kitoje nuotraukoje, kur tėvo tėvai ir mirusios Jadzikės tėvai, yra nufotografuota ir mano mama Bronė, mirusiosios sesuo. Tuomet jai buvo buvo vos 17 ar 18 metų.
Ji, kaip jauniausia iš seserų, pradėjo Irutę auginti ir po metų kitų tėvas jai pasipiršo. Taip prasidėjo mano tėvų gyvenimas kartu: gimė Danutė 1952-aisiais (Saulius Kruopis gimė 1960 metais, red. past.), o po kelių mėnesių tėvas buvo suimtas ir jau keliavo pas baltąsias meškas į Sibirą, į Archangelską. Mama liko su dviem mažytėmis mergaitėmis viena.
1962 metų nuotraukoje - senelio Martyno laidotuvėse mano mama, tėvas, Danutė (Irutė liko namuose su manimi) ir tėvo giminaičiai Leonas, Vincas, Antanas Kruopiai, tuomet gyvenę Šiauliuose...“
Apie miesto įamžinimą knygose
„Manau, kad Šiauliai galėtų rinkti ir skelbti spaudoje, parodose seniausiųjų miestiečių istorijas, nutikimus, liudijimus ir juos vėliau publikuoti knygoje.
Taip mes surinktumėm šiauliečių gyvenimus, taip mes skirtumėmės nuo sovietinio mąstymo ir neigiamo viruso bet kokia kaina ištrinti atmintį ir ypač šeimos istorijas.
Manau, dabar lengviau tai padaryti, nes yra laiko distancija (sakykim, šimtmečio distancija, visas XX amžius) ir jau nebereikia pataikauti politinėms vėliavoms. Dabar viskas lengviau, viskas jau buvo anksčiau ar vėliau aprašyta, paminėta. Tik kad kažkaip susisteminta tai nebuvo, tad Šiaulių istorikams būtų labai prasminga užduotis atskleisti miesto vystymosi raidą per atsidavusias asmenybes, šviesulius ir įvairių srovių visuomenininkus. Tai labai būtinas darbas.
Matau viziją, kad Šiauliai turėtų išleisti knygą, nes čia gyveno tiek daug iškilių žmonių. Nes metai bėga, vien 2011 metais Anapilin išėjo labai daug asmenybių ir mes jau jų nepašnekinsime, jau neužrašysime jų liudijimų, prisiminimų.
Be to, yra gražus pavyzdys, kaip klaipėdiečiai per metus gal 10, o su mažesnėmis knygutėmis gal net 15 išleidžia savo miesto liudijimų. Štai naujausia Gražinos Juodytės „Klaipėdos akvarelių“ knygos antroji dalis - nuostabi vienos pokario klaipėdietės iniciatyva ir darbas, skirtas miestui, atminčiai,
suteikiantis daug istorinių tiesų, gebantis suteikti daug geros energijos, stiprybės ir idilės, ypač dabar, kai aplink vien paviršutiniškumas, vertybių stoka ir pasimetimas ar net nusivylimas.
Šiauliai tikrai mažai, sakyčiau, gal net per mažai, yra ištyrinėti ir mus labiausiai priešina susiskaldymas, susmulkėjimas ir opinijos perteklius, provinciališkumas ir kultūros bei išsilavinimo stoka. Kenčia miestas, nes žmonių gyvena lyg ir daug, o tikras kultūrinis ir įkvėpimo darbas šlubuoja - darbai atliekami labai nekokybiškai, paviršutiniškai, skubotai ir be reikiamos meilės.
Stebiu, matau ir neįvardydamas tik primenu.
Dar kartą siūlau - rinkite, spausdinkite ir pateikite įdomesnių šiauliečių palikimus, jų darbus ir ypač tų iškilesnių patriotų, kurie visą XX amžių kėlė Šiaulių miesto kultūrinį lygį, jo istorinį vaidmenį.
Mes gi esame miestiečiai - daugelis trečiosios ar net ketvirtosios kartos.
Neleiskite mirčiai ir nežiniai toliau viešpatauti, suteikite gyvybės ir naujo gyvenimo mūsų miesto istorijai, patriotams“.
Gimtuosiuose Šiauliuose koncertavusi atlikėja neslėpė savo jaudulio ir publikos prašė negailėti plojimų. Autoriaus nuotr.
Rolandas Kazlas žiūroves apdalijo į renginį atvežtais žaliais gvazdikais. „Jie dar neprinokę”, - juokavo aktorius. Autorės nuotr.