„Buvo daug dėdės nuotraukų, bet kai 1944 metais liepos 1 dieną išvažiavome iš Lietuvos, jos ir dingo, - sako pulkininko leitenanto Vaclovo Griganavičiaus sūnėnas. - Liko tik tiek. Dar kelias nuotraukas turi sesuo Kaune...“
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Šiaulių „Aušros” muziejaus Chaimo Frenkelio viloje žurnalistas, kolekcininkas, Lietuvos ir Baltijos valstybių apdovanojimų ekspertas Vilius Kavaliauskas pristo savo knygą „Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918-1940)” miesto visuomenei ir kavalierių palikuonims. Knygos pristatyme ir Vasario 16-osios minėjime dalyvaus ir Šiaulių miesto garbės pilietis gydytojas Albertas Griganavičius - Vyčio Kryžiaus kavalieriaus Generalinio štabo pulkininko Vaclovo Griganavičiaus sūnėnas.
Nors tik iki šešerių metukų Albertui Griganavičiui teko laimė bendrauti su dėde Vaclovu, tačiau tie pora metų paliko neišdildomą įspūdį visam gyvenimui.
- Senelis Antanas Griganavičius, buvęs knygnešys, ūkininkas iš Riklikų kaimo Kavarsko valsčiuje, su žmona Anastazija turėjo penkis sūnus ir dvi dukteris.
Vyriausiasis sūnus Antanas žuvo I pasauliniame kare tarnaudamas rusų armijoje, antrasis mano tėvas Juozapas irgi tarnavo rusų kariuomenėje tame kare, paskui buvo ūkininkas netoli tėvų - Svirnuose, trečiasis - Vaclovas, ketvirtasis Vincas buvo rusų karininkas, bet sovietų Rusijoje, kur 1938 metais buvo sušaudytas, jauniausias sūnus Stanislovas, atsargos jaunesnysis leitenantas, perėmė tėvų ūkį Riklikuose.
Dukra Petrutė, ištekėjusi už ūkininko Purtiko iš Veprių valsčiaus, su savo šeima buvo išvežta 1941 metais į Sibirą ir liko gyventi Altajuje su vaikais. Teta Ona, ištekėjusi už turtingo ūkininko Kraujelio Ukmergės apskrityje, buvo su vyru plėšikų nužudyta.
- Taigi karinę karjerą padarė tik jūsų dėdė Vaclovas.
- Taip, bet ne iš karto. Dėdė Vaclovas, gimęs 1891 metais, kažkiek laiko mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, bet vėliau išstojo (matyt, neturėjo tam potraukio) ir pradėjo mokytis Kazanės universitete farmacijos. Provizoriaus padėjėjo egzaminus išlaikęs 1912 metais ėjo tarnauti į rusų kariuomenę - iš pradžių buvo eilinis, 1915 metais gavo praporščiko laipsnį. Ar 1914 metais karo veiksmuose dalyvavo - nežinau, bet 1915 metais buvo paskirtas į artilerijos brigadą jau vyresniuoju karininku, vėliau buvo pasiųstas į orlaivių būrį, kur baigė artilerijos žvalgų kursus.
1917 metų gruodį dėdė buvo paleistas į atsargą, o kai Rusijoje prasidėjo lietuvių karių sąjūdis, jis buvo suimtas, kol paskui kažkaip per Vokietiją sugrįžo į Lietuvą ir 1919-aisiais savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. Kurį laiką buvo jaunesnysis karininkas artilerijos kuopoje, vėliau - diviziono vadas, baterijos vadas. 1919 metais dėdė Vaclovas, jau kapitonas, dalyvavo kautynėse su lenkais - buvo net patekęs į nelaisvę.
1922 metais dėdė Vaclovas baigė Lietuvos aukštuosius karininkų kursus, mokėsi ir Prahos karo akademijoje. 1923 metais pakeltas į majorus ir paskirtas į Vyriausiojo štabo Mobilizacijos skyrių, 1925 metais jis - jau pulkininkas letenantas - buvo paskirtas Generalinio štabo Mobilizacijos skyriaus viršininku.
Paskui kelerius metus dėdė Vaclovas buvo IV Mindaugo pulko vadu, divizijos štabo viršininkas. Ir vėl grįžo dirbti Generalinio štabo Mobilizacijos skyriaus viršininku, kol 1938 metais išėjo į atsargą turėdamas generalinio štabo pulkininko laipsnį.
- Kokius apdovanojimus yra gavęs Vaclovas Griganavičius?
- Turėjo daug apdovanojimų. Rusų kariuomenėje dėdė buvo apdovanotas Šventojo Stanislovo II ir III laipsnio ordinais, Šventosios Anos II ir III laipsnio ordinais, Šventojo Vladimiro IV laipsnio ordinu, kareivišku Šventojo Georgijaus IV laipsnio kryžiumi ir Šventojo Georgijaus IV laipsnio medaliu.
O Lietuvos kariuomenėje, be Vyčio Kryžiaus, III lapsnio ordinu, kurį gavo 1927 metais už stropiai atliktas pareigas Generaliniame štabe, jis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinu, DLK Gedimino III laipsnio ordinu, Nepriklausomybės medaliu, ugniagesių „Artimui pagalbon” II laipsnio kryžiumi, Latvijos medaliu, Čekoslovakijos ordinais, Belgijos karo kryžiumi ir kitais.
Turėjo dėdė Vaclovas gana daug apdovanojimų ir be paminėtųjų, bet po jo mirties šiuos apdovanojimus, atitekusius dėdei Stasiui, kai mes traukėmės iš namų, teko užkasti ir kažkas svetimas juos surado.
- Ką jūsų dėdė veikė išėjęs į atsargą?
- Dėdė Vaclovas buvo nevedęs, kol dirbo Generaliniame štabe, gyveno Kaune - turėjo medinį dviejų aukštų namą su dideliu sodu gražiame pušyne. Tačiau dar tarnaudamas kartu su mano tėvu buvo pirkę iš Svirnų dvaro 54 hektarus žemės. Dėdė, aišku, patikėjo visus žemės reikalus tvarkyti mano tėvui, bet išėjęs į atsargą apsigyveno pas mus ir pradėjo statyti savo žemės dalyje namą - netoli vieškelio. Apsigyveno jame dar nespėjęs pabaigti - įsirengė virtuvę, du kambariukus.
Nors tuo metu buvau mažas, labai gerai atsimenu tuos laikus. Aš buvau šeimoje jauniausias iš penkių vaikų - kaip ir vienas tarp suaugusiųjų, tai geriausias mano draugas buvo dėdė Vaclovas. Kur jis eis, kur neis vis mane pasiima: eina maudytis į upę - pasiima, eina grybauti - pasiima, eina pasivaikščioti - pasiima...
Labai daug ko mane dėdė išmokė. Prisirenkame krepšiuką grybų, dėdė pakabina jį medyje ir mes einame prie Šventosios maudytis, o prie upės paima mane už pažastų ir kad mes į vandenį. „Kitaip tu neišmoksi plaukti“, - sako ir pats iš paskos šoka. Ir išmokau - o kur dėsies...
Mokė medžius, paukščius pažinti, orientuotis miške - einam atgal nuo upės, tai liepia man ieškoti, kur krepšiukas pakabintas. Daug ko išmokė - atrodo, dalykai kasdieniški, bet jis skatino domėtis aplinka. Taip man tas kraštas pasidarė labai artimas: ir tas miškas, ir ta upė.
Dėdė Vaclovas buvo šviesus žmogus - turėjo daug žurnalų, daug knygų - ir karinių, ir istorinių, ir rusų kalba išleistų. Aš jau buvau pramokęs kiek skaityti, tai, būdavo, pasigaunu iš jo „Savanorių žygius” raudonais viršeliais ir nors vakaras, saulė leidžiasi, o vis negaliu atsitraukti: taip įdomu. Be to, ir pats rašydavo į karinius žurnalus kažkokiais teorijos klausimais (buvo dėstęs karininkų kursuose). O kai dėdė sėsdavo rašyti, tai jau su sviediniu nepažaisi net ir kitame kambaryje - reikalaudavo ramybės.
Dėdė buvo labai linksmas, labai malonus žmogus - mėgo su žmonėmis pabendrauti, pajuokauti, bet nebuvo mėgėjas pasakoti apie save ir savo apdovanojimus kam nors rodyti. Šunį turėjo Mopsą, manau, senbernarų veislės, dažnai jį vedžiodavosi.
Paliko dėdė Vaclovas man labai šviesų įspūdį.
- Išėjęs į atsargą jūsų dėdė gana greit mirė.
- Kai atėjo rusai, dėdė pasidarė labai keistas, mano nuomone, - nekalbus, jau mažai bendraudavo su manimi, dažnai eidavo į miestelį (du kilometrai tebuvo iki Kavarsko). Mano brolis yra sakęs, kad jį kviesdavosi rusų valdžios atstovai - reikalavo eiti tarnauti į rusų kariuomenę, bet dėdė atsisakė. Nežinau, ar jam grasino, bet dėdė pareidavo labai nekalbus, susimąstęs.
Paskui dėdė labai staiga susirgo - ar jam koks infarktas buvo, ar kas - ir tik dvi dienas pasirgęs numirė 1940 metų rugsėjo 30 dieną. (Apskritai, manau, kad į atsargą jis išėjo dėl sveikatos: buvo pilnokas žmogus, nors jo broliai - ir mano tėvelis, ir dėdė Stasys - buvo padžiūvę visą gyvenimą. Matyt, dėdė Vaclovas turėjo problemų dėl širdies.)
Aš buvau labai nelaimingas, kad manęs nesivežė į dėdės laidotuves - laidojo jį Kavarsko kapinėse prie senelių Antano ir Anastazijos Griganavičių. Kiek prisimenu: juodais rūbais aprengtas jis buvo pašarvotas savo name ir apsuptas tik giminių...
Albertas Griganavičius: „Nors dėdė Vaclovas mirė, kai buvau šešerių, jis man paliko labai šviesų įspūdį“.
Tado JUODŽIUKYNO nuotr.
