Į pluoštą šiandienos klausimų ryžosi atsakyti Šiaulių rajono Policijos komisariato viršininkas Ričardas Šiumberevičius. Žinia, policininkai – liaudis rimta. Gal todėl per beveik pustrečių rubrikos „Blic interviu” gyvavimo metų tai tik pirmas uniformuotas pašnekovas, pasirengęs atsakyti į ne visada rimtus, kartais – net su „dvigubu dugnu” interviu klausimus... Aplodismentai už drąsą!
- Šių metų gegužę, pradedant eiti Šiaulių rajono Policijos komisariato viršininko pareigas, ankstesnysis vadovas V. Komas jums įteikė Angelo sargo statulėlę. Kaip dažnai savo darbe jaučiate Angelo sargo globą?
- Jaučiu. Juk mes ir patys tarsi angelai sargai, ir jeigu nebūtų tos pagalbos, žemiškieji angelai sargai turbūt nesijaustų taip tvirtai.
- Liaudyje paplitęs posakis, jog aukštos pareigos „gadina” žmones. Kaip atrodo, ar jus labai sugadino naujos pareigos?
- Manau, kad ne. Nes pradėjau darbuotis nuo pačio žemiausiojo lygmens (sakykime taip) – policininko stažuotojo. Mačiau visokių situacijų ir visokių darbų ragavau. Todėl manau, kad manęs naujos pareigos tikrai nesugadino.
- Jūsų žmona – pedagogė, jūs pats – kolektyvo vadovas. Ar po darbų grįžus namo, iš inercijos, neimate vadovauti šeimynai, o žmona – mokyti?
- Iš tikrųjų visko būna. Žmona dažnai sako: „Tu viršininkas darbe. O namuose tu - tėtis, pagalbininkas... Taigi greitai „pastato į rėmus”.
- Natūralus klausimas: kas einasi lengviau: ar vadovauti komisariatui, ar... savo žmonai?
- Žinokit, kad gal vis dėlto lengviau vadovauti komisariatui...
- Auginate sūnų ir dvi dukras. Ar norėtumėte, kad kuris iš vaikų vėliau rinktųsi jūsų profesiją?
- Spręsti jiems. Širdyje kirba - norėčiau, kad kažkuris pasuktų mano pėdomis, bet vis dėlto rinktis turi jie.
- Viename iš interviu kalbėjote, jog išgirdus patriotines, Sąjūdžio laikų dainas, kūnu perbėga šiurpuliukai... O pats ar dažnai užtraukiate dainą?
- Nedažnai, nes man labiau patinka muzikos klausytis. Manau, kad kitiems – irgi (šypsosi).
- Pakalbėkime apie uniformą. Berods E. M. Remarkas rašė, jog duok žmogui šautuvą ir liepk jam nušauti kitą žmogų – jis nė už ką nesutiks. Tačiau apvilk karine uniforma ir jis tai padarys be didesnių sentimentų... Kažkada kartu su kitais mokykloje išsireikalavote, kad nebereikėtų vilkėti uniformų, bet pasirinkote profesiją...
- Buvo toks laikmetis, o ir uniformos skirtingos – tą reikėtų pabrėžti. Savo tarnybos neįsivaizduojame be uniformų. O mokykloje uniformos asocijavosi su kitais dalykais... Šiaip ar taip baigdamas mokyklą dar nežinojau, kuo būsiu. Išėjo, kaip išėjo. Dabar vilkiu uniformą ir tuo didžiuojuosi.
- Kaip pasielgtumėte, jei į jūsų mobilųjį paskambintų telefoninis sukčius?
- Pasikalbėčiau su juo, tačiau pabaiga šio pokalbio aiški...
- Įsivaizduokite situaciją: mėnesiui reikia išvykti į komandiruotę, į kitą miestą, ir nuomotis butą. Paskambinus pagal skelbimus paaiškėjo, jog galimi keturi variantai, tačiau bet kuriuo atveju reikės gyventi po vienu stogu su šeimininkais: su teoristu arba su gėjumi, arba su recidyvistu, arba su narkomanu. Kurį variantą pasirinksite?
- Ar galima nė vieno nesirinkti? Išvardijote tokią publiką, kad... Geriau permiegočiau studentų bendrabutyje (juokiamės abu).
- Kaip jus pravardžiuodavo mokykloje?
- Rička. Bet tai ne pravardė – vardo trumpinys. O pravardės kaip ir neturėjau...
- Ar kada esate laimėjęs loterijoje?
- Laimėjimai labai „mizerni” - net laimėjimais nevadinčiau. Teisybės dėlei reikėtų pripažinti, jog nedaug ir telošiu...
- Kokias žmonių savybes vertinate labiausiai?
- Nuoširdumą, paprastumą ir sąžiningumą.
- Turite žmoną, vadinasi, neišvengiamai turite ir uošvę. Šiuolaikiniame folklore uošvė – visokių linksmų istorijų bei anekdotų personažas. Ar pavyko „sustyguoti” santykius su savo uošve?
- Taip, sklando anekdotai ir manoma, jog žentas apie uošvienę nekalbės nieko gero... Tačiau apie savo uošvienę šito pasakyti negalėčiau. Gyvenimas taip susiklostė, kad nebuvo su ja nei konfliktų, nei kitokių nemalonių situacijų.
- Pratęskime šneką apie moteris. Kaip atrodo, ar pasaulyje yra raganų?
- Manau, kad taip.
- Pabandykite apibrėžti, kas jums reiškia sąvoka „ideali moteris”?
- Visų pirma – gera vaikų mama (žiūriu per šeimyninio žmogaus prizmę). Supratinga, gera, išsilavinusi.
- O jūs pats ar esate geras žmogus?
- Geras klausimas... Aš manau, kad taip. Kodėl šitaip galvoju? Atsakyti sunku. Tiesiog dabar per kelias sekundes apžvelgęs savo gyvenimą, matau, jog nesu padaręs nieko, dėl ko reikėtų labai gailėtis, arba kiti žmonės galėtų tvirtinti, jog, va, šitas žmogus pridarė tiek daug blogybių ir yra blogas.
- Su kuo, jūsų manymu, galima būtų palyginti žmogaus gyvenimą? Taip? Poema? Drama? Anekdotas?..
- (Ilgoka pauzė.) Palikote gerą klausimą desertui... Net arbatos nebesinori gerti, kol neatsakiau. Manyčiau, kad gyvenimas – tai nuolatinis ėjimas į savęs pažinimą. (Tai, kas man dabar atėjo į galvą.)
- Kokią įdomiausią, keisčiausią arba originaliausią dovaną esate gavęs?
- Nuo bendradarbių išleistuvių proga dovanų gavau kanceliarinius reikmenis. Man labai patiko ant reikmenų dėžutės užrašyti žodžiai: „Sėkmė dažniausiai aplanko tuos, kurie mato iššūkį ir veikia”.
Policijos komisariato viršininką kamantinėjo Romualdas BALIUTAVIČIUS, pašnekovą fotoblykste akino Vadimas SIMUTKINAS
Gimtuosiuose Šiauliuose koncertavusi atlikėja neslėpė savo jaudulio ir publikos prašė negailėti plojimų. Autoriaus nuotr.
Rolandas Kazlas žiūroves apdalijo į renginį atvežtais žaliais gvazdikais. „Jie dar neprinokę”, - juokavo aktorius. Autorės nuotr.