Dailininkas Sigitas Prancuitis apie Barboros Žagarietės paveikslą: „Dabar ši beatifikuojamoji kaip ir saugo mano kūrybinę dirbtuvę“. 1
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Kaip ir dera, per adventą šiaulietis menininkas Sigitas Prancuitis savo dirbtuvėje susikaupęs tapo „Sušalusį paukštį“, o nuo sienų į besidarbuojantį dailininką romiai žvelgia jo nutapytų šventųjų akys.
Tiesa, tik dviejų, nors Sigitas Prancuitis yra tokių paveikslų nutapęs daugiau nei kas kitas Šiauliuose, o gal ir šalyje. Todėl prieškalėdinis interviu prasidėjo būtent nuo šių paveikslų.
- Dirbtuvėje kabo dviejų šventųjų paveikslai - Barboros Žagarietės ir Juozapo Alsėdiškio, kiti šventieji stelažuose, nes tie darbai labai didelių formatų.
Na, Barbora Žagarietė – dar nėra paskelbta šventąja, bet vis tiek pernai jos portretą nutapiau. Kadangi nėra jokio jos autentiško paveikslo, tai pats parinkau medžiagos ir dirbdamas rėmiausi savo fantazija – fone nutapiau Žagarės peizažą su bažnytėle, kur jos palaikai buvo, ir nakties dangų. Tai ir gavosi tame dangaus šviesulių fone ji lyg su aureole. Dabar ši beatifikuojamoji kaip ir saugo mano kūrybinę dirbtuvę.
O Juozapas Alsėdiškis – 1986-ųjų darbas: kai pavyko pamatyti labai gražią senųjų tautodailininkų išdrožtą medinę skulptūrėlę, tai pagal ją pabandžiau padaryti šį paveikslą.
Juk liaudies menu aš domėjausi visą laiką ir nuo pat pirmojo kurso dėstytojas Valius mus mokė dirbti pagal liaudies meno kūrinius – skulptūras, raižinius. Gal nuo to ir tas susidomėjimas – daug esu nutapęs, išraižęs grafikos darbų.
Dukros Agnės nuomonė: „Manau, kad tėčio tikėjimas, kuris, žinau, yra labai gilus, yra jo paveiksluose: savo tikėjimą jis išreiškia ne žodžiais, o potėpiais ir spalvomis drobėse. Tėčio maldos – jo darbai“.
- Tikriausiai esate visus Lietuvoje žinomus šventuosius nutapęs?
- Ne visų šventųjų – štai paties populiariausio šventojo Kazimiero nesu nutapęs.
Ir Sigito nenutapiau – net nežinau, ar toks šventasis apskritai yra. O štai šventąjį Antaną (toks mano antrasis vardas ir toks mano amžinatilsi tėvo vardas) esu nutapęs ir mamai atidavęs – kabo jie jos namuose. Savo namuose jokių šventųjų nesu pasikabinęs ir iš viso ten mano darbų mažai – kabo tik draugų darbai.
Šventųjų į save panašių taip pat nesu tapęs (daug kas sako, kad, girdi, esu iš akies luptas Leonardas da Vinčis). Kodėl? Nesu šventas - esu daug nuodėmių esu pridaręs savo laiku: buvo jaunystėje visokių paklydimų ir nuodėmių. Tačiau čia išpažinties nesulauksite.
Tapydavau įvairiai: ir pagal namuose sukauptą šiokią tokią šventųjų skulptūrų kolekciją, ir pagal nuotraukas iš „Lietuvių liaudies meno“ serijos, kur net du tomai skirti liaudies skulptūrai, ir pagal pleneruose, į kuriuos vykdavau su vaikais iš dailės mokyklos kaip mokytojas, pamatytas. Kad ir tas šventasis Juozapas – jis per praktiką Alsėdžiuose pamatytas.
Ne tik pats tapiau, bet ir vaikams duodavau užduotis tapyti, nors anais laikais tai nelabai rekomenduojama būdavo, bet pasiteisindavome: tai juk liaudies menas.
Ypač toji tapyba suaktyvėjo 1986-1990 metais – buvo didelis tuomet tautinis pakilimas, susidomėjimas šventaisiais, kunigaikščiais, apskritai Lietuvos istorija.
- Kada šventųjų paveikslus pradėjote eksponuoti parodose?
- Parodose savo tapytus šventuosius galėjau parodyti tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Iki tol jie buvo vien dirbtuvėse - čia visi norintys ateidavo pasižiūrėti. Nors vienos šventųjų paveikslų parodos niekada nedariau – eksponuodavau su kitais savo darbais.
Didelis mėgėjas liaudies skulptūrėlių ir apskritai liaudies meno buvo amžinatilsi Eduardas Juchnevičius, kuris ir pats turėjo didelę šventųjų kolekciją, Eleonora Eglė Prėskienienė, kuri labai daug mano darbų buvo įsigijusi.
Taip, šventųjų paveikslai buvo labai populiarūs – žmonės labai noriai įsigydavo šventuosius Jurgius, Juozapus, Agotas, pietas...
O bažnyčioms šventųjų netapiau – neturiu kontakto su jų veikėjais, ir pagal užsakymą - ne. Tiesa, Šventojo Ignaco Lojolos bažnyčioje esu surengęs savo darbų parodą vien iš šventųjų paveikslų (vieną bažnyčia ten net įsigijo) ir visi einantys pasimelsti būtinai pro tuos šventuosius praeidavo. Bet tai buvo seniai.
Dabar šventuosius tapau tik atsikvėpimui – šiaip užsiimu modernesnėmis technikomis: asambliažais, objektais. Ir, žinoma, tapau, bet jau kitos formos atsiranda. Nors... net šventojo Juozapo Alsėdiškio paveikslo principas tas pats – konstruktyvizmas.
- Gal dabar per adventą, prieš Kalėdas vėl šventuosius tapote?
- Nepasakyčiau, kad prieš Kalėdas man kiltų noras pradėti tapyti kokių šventųjų paveikslus. Šiemet nutapiau tokį mažučiuką kalėdinių miniatiūrų parodai, bet nelabai šventą, ir nelabai kalėdišką. Tiesiog dirbu, kaip moku. Visada su dideliu noru tapyčiau vien tik didelius paveikslus, bet kad tokiems mano dirbtuvė per maža. Jei kas užsakytų, tai tikrai tokių padaryčiau.
- Jūs laukiate Kalėdų Senelio?
- Tai yra, ko laukiu iš Kalėdų Senio? Man neseniai suėjo 65 metai, tai tik sveikatos prašysiu, nes šiemet teko labai smarkiai sirgti: net iki Klaipėdos ligoninės buvau atsidūręs, kai čia manęs nebesuremontavo. Kai sveikatos yra, tai viskas gerai - ir nuotaika, ir kūryba.
Dar norėčiau, kad kiti metai nebūtų tokie, kaip šie, nes šiemet labai artimų draugų mirė - Eduardas Juchnevičius, Vladas Mikalauskas, kitų netekčių buvo.
Nors kita vertus, ir visai gerų dalykų šiemet buvo: 65-mečio proga gavau galimybę iš labai arti pamatyti Mirej Matjė ir sudalyvauti jos koncerte. Tai man labai malonus dalykas, nes mėgstu prancūzų estradą – Editą Piaf, Yvą Montaną. Ir aišku, ne todėl, kad mano pavardė Prancuitis.
Dukros Agnės nuomonė: „Kiek tėtis yra prancūzas sunku pasakyti, nes jis yra šimtaprocentinis lietuvis ir patriotas. Tačiau turiu pripažinti, kad man augant, o ir dabar mūsų namuose visada skambėjo prancūziška muzika – nė viena šventė be jos nepraėjo.
Be to, namuose yra labai daug knygų, albumų ir kitokių leidinių apie prancūzų meną ir Prancūziją.
Tėčio kūryba labai subtili ir joje galima įžvelgti net prancūziškų motyvų“.
O todėl, kad priklausote prancūzų tapybos mokyklai?
Kas sakė, kad priklausau ir prancūzų tapybos mokyklai? Aš?! Prancūzų tapyboje – koloristika, spalvų šėlsmas, o mano darbuose, pažiūrėkite. to nėra.
Nors... Juk yra Kamilis Koro, kurio paveiksluose irgi nėra spalvų žaismo. Ir kai kurių kitų prancūzų dailininkų darbuose tik pilkos spalvos, bet kiek juose niuansų, kurie sudaro tokią nuotaiką, kurią aš net nežinau kaip įvardyti.
Ai, apskritai menas – nepaaiškinamas dalykas. Jei būtų paaiškinamas – visi menininkai būtų.
O štai ir Paryžiuje nesu buvęs, nors visada svajojau pabūti. Tik į Prancūziją buvau įvažiavęs – visai netikėtai su autobusiuku „Latvija“.
Kaip „įvažiavęs“? Jau nepriklausomybės laikais, 1992 metais, važiavome į Olandiją. Važiavome, važiavome ir įvažiavome – staiga pamatėme prancūziškus užrašus... Na ir ką, pasukome atgal į Olandiją, į Eten Leurą. Taigi tiek Prancūzijoje ir pabuvau...
Bet savo mėgstamą prancūzų dainininkę Editą Piaf („Rožinis gyvenimas“) nutapiau, Mirej Matjė „Paryžiaus tango“ pradėjau. Na, ir Vytautui Kernagiui, ir Sigitui Gedai atminti paveikslus padariau. Jie irgi prie šventųjų.
Dukros Agnės nuomonė: „Mirej Matjė koncertas buvo mano dovana dovana tėčio gimtadienio proga ir tėčiui, ir mamai, nes jie abu visą gyvenimą mėgaujasi ta muzika – savo jaunystės muzika. Labai gerai prisimenu, kaip aš, penkiametė, su tėčiu ėjome pirkti paskutinės Mirej Matjė plokštelės (po to parduotuvė išvis užsidarė), todėl pamaniau, kad šis koncertas bus puiki dovana abiem.
Ir iš tiesų – koncerte gavęs Mirej Matjė autografą tėtis jautėsi labai pamalonintas“.
- Jūsų tokia graži barzda... Gal per Kalėdas pats dalysite dovanas vaikams?
- Aš anūkę Augustę turiu, tai per kiekvienas Kalėdas pats esu Kalėdų Senelis – seniai tam esu pasiruošęs: užsidedu kaukę su ilga nosimi, kitokią barzdą prisidedu.
Iš pradžių anūkė manęs net nepažindavo ir labai patenkinta būdavo, kad ją Kalėdų Senelis aplanko. Tačiau dabar ji jau ketvirtoje klasėje, tai ir Senelis jai - tik atrakcija. Bet vis tiek priperku jai dovanų. Tik kokios jos šiemet bus – nesakysiu, nes jau ir taip per daug pripasakojau.
O šiaip visiems tiesiog padarome gražią vakarienę prie eglutės.
Gimtuosiuose Šiauliuose koncertavusi atlikėja neslėpė savo jaudulio ir publikos prašė negailėti plojimų. Autoriaus nuotr.
Rolandas Kazlas žiūroves apdalijo į renginį atvežtais žaliais gvazdikais. „Jie dar neprinokę”, - juokavo aktorius. Autorės nuotr.