Trylika klausimų Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stoties vyriausiajai gydytojai Eugenijai Kukaitienei
- Kam esate „skolinga” už savo vardą?
- Tėvai parinko... O kodėl – niekada nesidomėjau. Eugenija esu, ir gana.
- Ko jums trūksta iki visiškos laimės?
- Manau, jog esu laiminga ir nieko man netrūksta (juokiasi). Esu optimistė, ir man visados gerai.
- Gal turite ir galite papasakoti savo mėgstamiausią anekdotą?
- Man galvoje anekdotai nelabai užsilaiko. Mėgstu paklausyti, ir laikraščiuose perskaitau visus anekdotus, bet... per vieną ausį įėjo, per kitą – išėjo. „Neužfiksuoju”.
- Koks yra pats didžiausias jūsų trūkumas?
- (Juokiasi) Per daug šneku. Ir per garsiai. Vyras sako: „Aš ir „grabe” apsiversiu girdėdamas tavo balsą!” Toks mano darbas: daug kalbėti. Nežinau, kokie tie trūkumai... Svetimi geriau mato.
- Jūsų pats didžiausias laimėjimas loterijoje?
- Du litai. Nieko nesu laimėjusi jokioje loterijoje. Bilietų jau ir nebeperku, nes man nesiseka. Na, nebent pardavėja įsiūlo... O jeigu laimėčiau milijoną, investuočiau į vaikus ir anūkus, į jų išsilavinimą.
- Kaip dažnai tenka eiti per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui?
- Na, jau, neinu. Tikrai palaukiu. Ir prie krepšio nešioju prisegus atšvaitą (rodo). Turiu ir kitą - lipinamą ant rankos. Labiausiai piktina žmonės vaikštantys be atšvaitų, ypač kai vakarais važiuoju į komandiruotes.
- Kur, tamsta, jautiesi drąsiau: namuose ar jausdama po kojomis valdiškas grindis?
- Drąsiau? Kaip suprasti tą drąsumą... Visur jaučiuosi vienodai. Aš visur esu vadovas. Darbe, kur reikia, viską patvarkau, o ko neišmanau – nesikišu. Ir namuose. Man nėra skirtumo.
- Ar kada nors teko susidurti su nepaaiškinamais (anomaliais) reiškiniais?
- Ne. Aš jais netikiu. Esu realistė: kol pati nepamatysiu, niekas neišmuš iš vėžių. Taip, kol nepamatysiu, neišgirsiu pati, niekada nepatikėsiu. Haliucinacijos dar nepuola (juokiasi). Galiu išklausyti žmogų, kuris visa tai mato arba girdi, bet kol „nepačiupinėsiu”...
- Kuri vyrų savybė labiausiai erzina?
- Sakyčiau, nevalyvumas, apsileidimas, tas faktas, kad vyrai nekreipia į save dėmesio. Būna grubūs ir nemandagūs arba pernelyg savimi pasitikintys, arogantiški. Jei į kabinetą užeina vyras, ieškantis darbo, ir visą laiką kramto gumą, tai nežinau...
- Koks yra jūsų mėgstamiausias priežodis?
- „Bijai vilko – neik į mišką”. Tenka nebijoti, rizikuoti ir daryti. Jeigu ne – niekada nieko nenuveiksi.
- Ar kada nors pačiai teko naudotis greitosios medicinos pagalbos paslaugomis?
- Ne. Greitojoje darbą pradėjau nuo felčerės (baigiau seserų mokyklą su raudonu diplomu) ir dirbau iki instituto. Po to - vėl... Bet pačiai naudotis šios tarnybos paslaugomis neteko.
- Jeigu reikėtų rinktis: įdomų, bet du kartus mažiau apmokamą darbą ir visiškai neįdomų, bet gerai apmokamą – koks gi būtų pasirinkimas?
- Pinigai žmogui - aktualu ir svarbu. Žiūrint, kiek neįdomus? Jeigu šlykštus ir negalėčiau jo dirbti – kas kita, bet jeigu atitiktų mano sugebėjimus – kodėl ne? Šiaip labiau mėgstu įdomų darbą. Pinigai niekada nebuvo svarbiausia: kiek turiu, tiek man jų gana.
- Dirbate darbą, kuriame dažnai tenka susidurti su mirtimi... Kas yra gyvenimas: drama, poezija ar anekdotas?
- Sakyčiau, poezija, kur telpa ir dramos... Kasdien tenka susidurti su ligoniais: žmonės nebrangina nei sveikatos (kol ją turi), nei gyvenimo – to blyksnio. Esame keleiviai, ir kai susiduriame su mirtimi, pamatome, koks trapus gyvenimas, kiek be reikalo plėšomės, riejamės, ir t. t. Kai atsiduri ant bedugnės krašto, pamatai, kad visa tai yra niekai. Gyvenimas nėra anekdotas: jeigu gimei, turi vertinti šitą dovaną. Štai chirurgas operavo 27 metų žmogų, kuriam nustatytas 4 stadijos žarnyno vėžys... Todėl reikia tinkamai pasinaudoti kiekviena minute ir nepamiršti, jog nesi čia amžinas...
Pašnekovei į akis blyksėjo ir galvą kvaršino Romualdas BALIUTAVIČIUS
