Romualdas BALIUTAVIČIUS

Nieko nenustebinsime pasakę, jog garuoja tokios lakios medžiagos kaip etilo spiritas, eteris, benzinas, acetonas... Pasirodo, tam tikromis sąlygomis per labai trumpą  laiką gali išgaruoti kone visa tona briketų! Sakote, prasimanymas? Nieko panašaus! Tai gali patvirtinti pensininkas, Klaipėdos gatvės gyventojas Edmundas Kačiušis, nusipirkęs 4 tonas briketų, o vakarop pastebėjęs kad beveik tona jų kažkur dingo – nugaravo? O gal ir visai nebuvo...

Jo papasakota istorija prasidėjo, kai žmogus rado skelbimą, jog UAB „Linginta”  parduoda bruketus, ir telefonai nurodyti: imk ir skambink. Paėmė  ir paskambino. Už toną briketų paprašė 240 litų.  „Daug ar mažai, bet kūrenti reikės”, - pagalvojo žmogus ir sutarė, kad briketus – 4 tonas - jam atveš.

Atvežė po dviejų savaičių. Sumokėjo E. Kačiušis 960 litų ir atsisveikino. Netrukus širdį suspaudė įtarimas: ar tikrai kiekviename iš 4 maišų yra po toną briketų, kaip sakyta? Nes prieš  metus viena firma jau bandė pensininką „apsverti”. Išsitraukė tada žmogus senas geras ūkiškas svarstykles, praardė maišą ir per kelis kartus pasvėrė pirkinį, rezultatus kruopščiai išvedžiodamas užrašų knygelėje. Pamatęs, jog pirmame maiše beveik dviejų šimtų kilogramų trūksta, čiupo telefoną ir  pranešė „Lingintai”: „Ką darysime?” Balsas ragelyje patikino, kad atvažiuos mašina ir maišus su briketais pasiims. „Palaukite, - paprieštaravo briketų pirkėjas. - Jau talkon sukviečiau žmones, be to, briketai man reikalingi, siūlau arba papildyti iki trūkstamo svorio arba tą skirtumą kompensuoti pinigais. Taip bus geriau”. Sutarė: E. Kačiušis viską pasvers, paskambins, pasakys, kiek trūksta, o tada atgaus permokėtus pinigus arba jam firma atveš trūkstamą kiekį. Plušo žmogelis ilgai,  ardydamas cukraus maišus, į kuriuos buvo supakuotas kuras, kol pasvėrė visus briketus, o rezultatus užsirašė popieriuje. Paaiškėjo, jog trūksta nemažai – 718 kilogramų! Vietoje 4 tonų jam atvežė tik 3282 kilogramus briketų.

„Vakare firmai paskambino dukra, nes aš pats buvau stipriai susinervinęs”, - pasakoja E. Kačiušis. - „Ar jūsų svarstyklės sertifikuotos?” - išgirdusi klausimą. Suprask, ar jos teisingai rodo? „Dėl kokių 50 kilogramų nieko nebūčiau net sakęs, bet dabar...” - skėsčioja rankomis žmogelis. Ir iš tiesų bevežant paslaptingai „nugaravo” beveik tona kietojo kuro. Anaiptol ne menkniekis.

Šiaip ar taip, firmos atstovas pažadėjo E. Kačiušiui atvažiuoti pats kitą rytą ir išsiaiškinti. Tačiau neatvažiavo. Ir nepaskambino. Nei tą, nei sekančią dieną... Pasiėmęs svarstykles ir vieną „nekalibruotą” cukraus maišą su užrašu „Nordic Sugar”, kuriame kažkodėl buvo sukrauti briketai, jis atvažiavo į „Šiaulių naujienas”.

Skambiname firmai ir klausiame, kodėl trūko briketų maišuose ir kada vis dėlto „lakiųjų briketų” klausimą ketinama išspręsti.

Po neilgų  derybų sužinome, su kuo kalbamės: „Ramona Kivilienė. Tai mano vyro firma. Kiek žinau, jie susitarė”.

Paaiškiname, jog tikrai buvo susitarta, tačiau kaip sakoma panašiais atvejais, „sena ir garbinga” firma nerado reikalo atvažiuoti arba bent paskambinti klientui.

„Ir neatvažiuos, nes dabar pats krovimas, - paaiškino balsas ragelyje. - Pats darbymetis. Tegul jis paskambina mano vyriškiui ir susitars”.

Atsargiai primename, jog žmogus, tiksliau - jo dukra, jau skambino ir susitarė. Tad dar vienas papildomas skambinimas kaži ar ką pakeistų. O be to, daug gražiau, kai firma pati rūpinasi savo klientais, o ne klientai „gaudo” už skvernų firmos vadovus.

„Mano vyras sakė: kai krausime Šiauliuose, iškart ir atvešime. Normaliai šnekėjosi”, - paaiškino R. Kivilienė.

Į klausimą, kodėl taip netiksliai yra sveriami briketai, pašnekovė teigė: „Todėl kad čia iš tikrųjų yra toninio maišo kaina“. Paprašyta paaiškinti, koks svorio vienetas yra ”toninis maišas”, ji atsakė: „Mes jį prikrauname pilną, o kaupo uždėti tikrai negalime. Taip? Tai va.”

Priminėme, kad vis tik reikėtų aiškiau formuluoti tokias tik siauram ratui težinomas sąvokas, kaip „toninis maišas”. Juk tai ne kilogramas, ne centneris, apie kuriuos girdėjo kiekvienas pradinukas. O ir svoris gaunasi labai neapibrėžtas: tarkime, tilpo 800 kilogramų, gerai papurtei – dar pusšimtį sukrovei... O kiek krauti – sprendžia kraunantysis. Juk tokie, atsiprašant, matavimo vienetai vargu ar naudingi pirkėjui, skatina nesusipratimus ir tai įrodo aprašytasis atvejis. Pagaliau galima atvežus pasverti prie kliento su vadinamuoju pakabinamuoju dinamometru (panašiu, tik mažesniu prietaisu žvejai sveria pagautą laimikį). E. Kačiušis turėjo kuo pasverti atvežtus briketus, bet kas paneigs, jog daugelis klientų linkę pasitikėti firma?

„Jeigu kyla konfliktas su žmogumi, mes nebesiginčijame dėl tų kilogramų”, - kalbėjo R. Kivilienė.

Gražu, bet ar nereikėtų žmonėms geriau išaiškinti skirtumą? Juk dėl neaiškios kiekio formuluotės ir kilo nesusipratimas.

„Čia galima sutikti. Nors mums buvo paprasčiau taip skelbimą įdėti”, - sakė pašnekovė.

Ar galima tikėtis, jog problema artimiausiu metu bus išspręsta, o klientas atgaus arba trūkstamus briketus, arba permokėtus pinigus?

„Aš irgi tikiuosi. Tikrai nedažnai kyla konfliktai. Juk jie kalbėjosi telefonu, ginčijosi, susitarė, kad atvešime likusius briketus. Kai mums skambina, visada pasakome, kad tai vienos tonos maišo kaina”, - tikino R. Kivilienė.

Štai ir viskas. Anot pašnekovės, taip buvę paprasčiau skelbimą įdėti. Jie, girdi, visada pasako (prieš ar po pirkimo?). O klientas? Jis palauks: firmai dabar pats darbymetis...

P. S.

Paskambinome Vidai Balčiūnienei, Lietuvos metrologijos inspekcijos Šiaulių  apskrities skyriaus viršininkei ir pasidomėjome, ar yra toks sisteminis (arba nesisteminis) svorio vienetas, kaip „toninis maišas”.

„Pirmąsyk girdžiu, - nustebo V. Balčiūnienė. - Maišas skirtas biriam produktui – cukrui - netinka briketams, kurių, priklausomai nuo padėties, galima pakrauti daugiau arba mažiau. Fasuojančioms įmonėms nustatomos leistinos svėrimo paklaidos, tačiau briketų svoris turi būti matuojamas bei nurodomas ant maišų tonomis arba kilogramais”.