Romualdas BALIUTAVIČIUS

Keisti daugeliui įprastus, nusistovėjusius pavadinimus ar vietovardžius – labai subtilus dalykas, kur dera gerai pasverti visus už ir prieš  bei rasti argumentuotą, daugeliui priimtiną sprendimą. Jau ir anksčiau pasitaikydavo neatitikimų tarp oficialaus pavadinimo ir to, kuris būdavo vartojamas kasdienėje šnekoje. Taip anuomet eidavome ne į K. Poželos kultūros ir poilsio parką, bet tiesiog „į parką”, kartais dėl didesnio aiškumo dar jį padalydami į Senąjį ir Naująjį. O dažnas vyresnės kartos šiaulietis dirbo ne „Elnyje”, bet bendriniu terminu tapusiame „Frenkelyje”, ir t. t.  Tokių pavyzdžių esama ir daugiau. Sužinoję, jog ketinama pervadinti Kaštonų alėją ir miesto parką, kreipėmės į dizainerį, miesto įdomiosios istorijos žinovą Vilių Puroną. Ką jis mano apie šitokius skubotus nusistovėjusių vietovardžių kaitaliojimus.

„Tiesą sakant, nežinau, iš kur pūstelėjo problema, - teigia Vilius Puronas. - Pasirodo, kai kam panūdo pakeisti Kaštonų alėjos pavadinimą į Zubovų alėją, taip pat ir Didždvario parką pervadinti Zubovų parku. Neklausinėkit - kodėl ir kas. Pats dar ne kažką žinau. Panašu, kad tai skubota muziejininkų iniciatyva. Būdamas Miesto įvaizdžio komisijos narys sulaukiau skambučio iš Vardyno komisijos - girdi, jau darome apklausą ir t. t.”

V. Puronas neslepia, jog nuo pat pradžių jam ši idėja pasirodžiusi abejotina. Kodėl?

„Kažkiek racijos tame ketinime yra, - tęsia V. Puronas. - Atkūrus nepriklausomą valstybę ar ne 1919 metais grafai Zubovai šį parką padovanojo miestui. Tačiau noras suteikti parkui senąjį pavadinimą nėra visai tikslus istoriškai...

Žodis „Didždvaris” tiesiogiai susijęs su mūsų miesto susikūrimu. Juk tuomet Šiauliai buvo 1/12 visos Žemaitijos dalis, milžiniškas dvaras kartu su kitomis ekonomijomis Lietuvos-Lenkijos karalystėje turėjęs išlaikyti karališkuosius rūmus.

Tas dvaras ir lėmė Šiaulių miesto atsiradimą. Čia buvo visa ekonomijos valdžia, čia būdavo suvežama duoklė valstybei, pastatyta milžiniška bažnyčia, šalia įsikūrė turgus... Visa tai skatino miesto augimą. 1769 metų sukilėlių bylose jau randame Didždvario vardą, beje, lietuvišką. Iki tol dvaras vadinosi įvairiai, taip pat ir - „Dvor ego korolevskoj mošči”.

Ar neoficialiuose dokumentuose Didždvaris nuo seno buvo vadinamas taip, o ne kitaip?

V. Puronas: „1550-1591 metais Šiauliai susirgo didybės manija. Vienu metu Šiauliai vadinosi Didžiasiais Šiauliais, čia buvo Didieji teismo rūmai, iš  Šiaulių vedė Didysis kelias į Kražius, atsirado Didžioji Šeduvos gatvė ir pan. Galima tik spėti, jog tada atsirado ir Didždvario pavadinimas”.

Anot jo, senovėje Didžvaris turėjo dar ir gynybinę funkciją. Yra išlikęs Stepono Batoro perspėjimas, draudžiantis gadinti šio dvaro gynybinę  tvorą. Taip pat dvaras minimas sąsajoje su G. Oginskio apiplėšimu. Ir jeigu dabar važiuotume Dvaro gatve, matytume, jog parkas kyla aukštyn. Todėl, kad tais laikais ši gatvė buvo tik gynybinis griovys.

„Į valdžią atėjus carienei Jekaterinai II, ji miestą su visu dvaru konfiskavo, o vėliau padovanojo Platonui Zubovui. Ačiū Dievui, kad P. Zubovas ilgai po to negyveno: jis kartu su Jekaterina buvo numatęs Lietuvos genocidą, bet mirė nespėjęs įgyvendinti planų, o dvaras (Didždvaris) pateko į geras giminaičių rankas, beje, irgi Zubovų”, - pasakoja V. Puronas.

Šitie Zubovai, anot pašnekovo, ir paliko mums gerus prisiminimus. Tačiau jų valdymas - tik šimtmečio dalis, fragmentas - toli gražu apimantis ne visą Didždvario egzistavimo laiką.

„Zubovai buvo šviesios asmenybės, nors jeigu reikėtų advokatauti, rasčiau ir prieš juos visokių „kabliukų”, kaip antai: jie išlaikė tremtyje atsidūrusį Leniną ir „Iskrą” platino, ir kt. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad Zubovai buvo Rusijos imperijos žmonės... O jų išsibarstę milžiniški dvarai niekad nebūdavo perleidžiami lietuviams... Šneku negerai, nors apie juos esu geros numonės”, - teigia V. Puronas.

Pašnekovo nuomone, Zubovai nemažai prisidėjo ir prie lietuvybės išsaugojimo, padėdavo knygnešiams. O pasak legendos, bene labiausiai išgarsėjo po to, kai po 1863 metų sukilimo į Šiaulius atvažiavo gubernatorius. Visa vietinė grietinėlė laukė traukinio. Išlipęs gubernatorius priėjo, paplojo Zubovui per petį ir tarė: „Tai jūs – grafas? Patarčiau jums pasisemti daugiau rusiškos dvasios”. Netaręs nė žodžio grafas Zubovas apsisuko, sėdo į vieną iš laukusių karietų ir išvažiavo. Susirinkusieji buvo priblokšti...

„1918 metais atkūrus nepriklausomą valstybę, dvarus imta parceliuoti, dalyti. Grafai Zubovai rado garbingą išeitį: jie savo dvarą padovanojo miestui. Kurį laiką iš inercijos parkas dar buvo vadinamas grafų Zubovų parku. Nors daug kas ir toliau jį vadino Didždvario parku. O koks gi tuo metu buvo jo oficialus pavadinimas – dabar nepasakyčiau.

Vėliau, berods 1934 metais, buvo nuversti senieji Didždvario vartai, beje, išlikę dailininko G. Bagdonavičiaus piešinyje. Jie tuomet taip ir vadinosi - Didždvario”, - teigia miesto įdomiosios istorijos žinovas.

Pokario metais Didždvario parką imta vadinti Senuoju parku, nes naujajai valdžiai tiek Didždvaris, tie ir Zubovai nebuvo prie širdies. Senasis pavadinimas parkui sugrįžo tik kartu su atgauta Nepriklausomybe.

„Didždvaris buvo vienas ir pirmųjų lietuviškų vietovardžių, - reziumuoja V. Puronas. - Antra,  tai tiesiogiai susiję su miesto įkūrimu. Todėl net didžiai gerbdamas Zubovų atminimą siūlau palikti ir nekeisti bene per 4 šimtmečius į miesto istoriją įaugusį vietovardį – ir garbingą, ir istoriškai neklaidinantį”.

Pasak V. Purono, Zubovo žmonos dėka atsiradusi Didždvario gimnazija turėtų  teisę vadintis jos vardu. Tačiau tokia mokykla jau yra Ginkūnuose. Mieste yra Zubovo gatvė. Taigi, šios giminės atmintis mūsų mieste kaip ir įamžinta...