Mykolas DEIKUS

Aplinkos ministerijos nusamdyti specialistai patvirtino, kad bendrovės „Rėkyva“ kasamas durpynas neigiamai veikia ir ežerą, ir greta esantį durpyną. Jau ir be apokaliptinio scenarijaus ežeras pamažu išteka per durpyną nuvestu kanalu. Tik visa tai nutylima Aplinkos ministerijos išplatintame pranešime spaudai, kuriame netiesiogiai ginama danų valdoma bendrovė.

Vos ne trys šimtai procentų  pelno. Lyginant su tuo, kiek sumokama valstybei už bendrovės „Rėkyva“ iškastą kubinį metrą durpių, ir uždirbama durpes parduodant eiliniame prekybos centre. Durpių iškasama tūkstančiai kubinių metrų. Tačiau Lietuvoje parduodama vos keli procentai durpių – likusios išvežamos į įvairias Europos šalis. Tai liudija ir danų valdomos bendrovės padaliniai, išsibarstę po visą Europą, ir Valstybės kontrolės išvados, kurių atkakliai nemato šalies valdžia.

Valstybei per metus sumokama vos pora šimtų tūkstančių litų. Todėl Geologijos ir geografijos instituto mokslininkai skaičiuoja, jog prireiktų tris šimtus metų eksploatuoti durpyną, kad už gautus pinigus būtų galima kompensuoti gamtai padarytą žalą, siekiančią 60 milijonų litų.

Vakar Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamente „nusileido“ Aplinkos ministerijos siųstas desantas. Tačiau ne ežerą ir draustinį ginti, o įtikinti žiniasklaidą, kad bendrovės „Rėkyva“ veikla nedaro jokios žalos nei ežerui, nei Rėkyvos draustiniui, įrašytam į „Natura 2000“ sąrašą. Pats ministras, vos kojas ministerijoje apšilęs, „Natura 2000“ teritoriją susiaurino – išbraukė durpyną. Kitaip tariant, atidavė danų valdomos bendrovės „Rėkyva“ traktorių vikšrams.

Tačiau mokslininkai nebūtų  mokslininkais – ne itin patikimi „desantininkai“. Kiek cinišku pavadinimu „Ar šiemet išnyks jau 80 metų „nykstantis“ Rėkyvos ežeras?“ spaudos konferencijos metu susidarė įspūdis, kad reikalai pakrypo neplanuota linkme.

Abejones turėjo išsklaidyti bendrovės „Senasis ežerėlis“ direktorius Audrys Balevičius ir Žemės ūkio universitete dirbantis doc. dr. Antanas Ciūnys – mokslo pasaulyje gerai žinomas ežerų specialistas.

A. Ciūnys iš karto prabilo, kad į „komercinius“ durpyno reikalus nesigilino, o tik įvertino tris pastarąjį dešimtmetį atliktas studijas, iš kurių rimčiausia ir plačiausia – Geologijos ir geografijos instituto mokslininkų. Būtent šios grupės, kuriai priklausė apie dvi dešimtis mokslininkų, studijoje ir kalbama apie durpyno kasybos keliamus pavojus – gaisrus, žalą gamtai, išsiskiriančius didžiulius nitratų kiekius, nutekančius upėmis ir kt. Nors verslininkas A. Balevičius ir mėgino cituoti „Rėkyvai“ palankesnes išvadas, įtikinėjo, kad ežerą reikia palikti numirti – virsti pelke. „Ežeras iš visų galų žudomas ir yra beveik nužudytas“, - sakė A. Balevičius

Tačiau ežerą galima išsaugoti ir durpyną plėsti į ežerą. Tai yra, durpes kasti iš ežero.

Anot A. Ciūnio, reikėtų  sustoti ir leisti ežerui gyvuoti. Norint išsaugoti ežerą galima iškasti sapropelį, dumblą, apsaugoti krantus nuo juos plaunančių bangų, gyventojų poveikio ir dešimties kilometrų spinduliu išsaugoti pelkes. Bet tam reikalingas politinis sprendimas.

Beje, A. Ciūnys, diskutuodamas su atvykusiais ežero gynėjais, pasiūlė naują idėją  - iškasus durpes durpyno vietoje įrengti naują didelį ežerą, kuris būtų kiek žemiau Rėkyvos ežero.

A. Ciūnys pripažino, kad durpyno sausinimas „neduoda naudos“ nei ežerui, nei draustiniui – naikina pelkę. Kadangi durpynas sausėja, didėja gaisrų pavojus. Anot mokslininko, vasaros metu, per karščius, iš durpių dulkių susidaro tikras sprogstantis mišinys.

Dėl durpyno eksploatacijos ežeras gauna mažiau vandens. Paaiškėjo, kad Rėkyvos ežero vandens perteklius papildo ne tik Prūdelį ir Talšą. Padidėjus vandens lygiui su ežeru susisiekiančiu durpyno grioviu vanduo išteka į durpyną. Dar Geologijos ir geografijos instituto mokslininkai siūlė užtvenkti kanalus, kad iš durpyno neištekėtų vanduo. Tokios idėjos, žinoma neparankios bendrovei „Rėkyva“, kuri stengiasi nusausinti teritoriją.

Matyt, dėl to, kad mokslininkai pasakė per daug, netrukus Aplinkos ministerija išplatino pranešimą  spaudai, kuriame neliko jokių aštrių kampų ir keletą  kartų įtikinėjama, jog durpynas „reikšmingos“ įtakos nedaro. Nors, kaip prisipažino patys mokslininkai, į durpyną jie „nesigilino“.

„Svetimi jie, jiems neskauda taip, kaip šiauliečiams“, - išgirdęs siūlymą numarinti Rėkyvos ežerą sakė Šiaulių savivaldybės Aplinkos skyriaus vedėjas Romaldas Šemeta, vienas iš atkakliausių ežero gynėjų.

R. Šemeta sako, kad bendrovės  „Rėkyva“ pažadėtas atlikti monitoringas – yra pirmas žingsnis ir drauge egzistuojančios problemos pripažinimas. Tačiau išsamius atsakymus gali duoti tik poveikio aplinkai vertinimas, kurio dabar kratosi bendrovė „Rėkyva“ ir ko nereikalauja Aplinkos ministerija.

Remdamasi Aplinkos ministerijos specialistų argumentais poveikio aplinkai vertinimo pasigedo ir tyrimą atlikusi Specialiųjų tyrimų tarnyba, kuri net rekomendavo nubausti atsakingus specialistus. Tačiau STT išvados – kaip į vandenį.

Savivaldybės Aplinkos skyriaus vedėjas R. Šemeta mano, jog poveikio aplinkai vertinimas atsakytų  į daugelį klausimų, tačiau įtaria, jog gali paaiškėti, kad durpes kasančiai bendrovei gali tekti atlikti papildomų darbų.