Gana paprastas, tačiau gardus ir sotus visų žemaičių mėgstamas patiekalas - „kleckai”. 

Romualdas BALIUTAVIČIUS

Norėdami patirti nepatirta ir pamatyti tai, kas neregėta, žmonės keliauja tūkstančius kilometrų. Paradoksas - kartais tikrai neprasti dalykai slypi visai šalia, pašonėje. Išgirdę, kaip viena rajono ūkininkė bando atkurti ir lankytojams bei visokiems edukaciniams užsiėmimams pritaikyti trobesius, puoselėja lietuvių liaudies tradicijas bei kulinarinį paveldą, panorome susitikti. Pusvalandis kelionės automobiliu, ir štai jau regime atvertas trobos duris bei mus pasitinkančią, plačiai besišypsančią šeimininkę Birutę Peledienę.

Nedidelė ekskursija po valdas: lauke tvarkingai išrikiuoti medžio suolai – čia dažnos ekskursijos moksleivių, čia jie klausosi apie senovines lietuvių  šventes, papročius, patiekalus. Pati B. Peledienė – šiaulietė, ir visą šį ūkį įsigijo, matyt, vidinio balso vedama. Trobesius ir kas aplink juos stengdamasi pritaikyti švietėjiškai veiklai. Tiesą sakant, darbams ir galo nesimato. Štai ir mums lankantis meistras iš Dzūkijos lipdė didžiulį senovinį „pečių”. Pasak ūkininkės, tokių meistrų, mokančių mūryti senovines krosnis, Lietuvoje tik vienetai belikę... Čia ir vieta sudėti malkoms, ir „pečius“, kuriame tilps šešios skardos su kepamais patiekalais, ir krosnis viralui virti, ir rūkykla... Jau aplink renčiamas ir pastatas, kuriame stovės tas „pečius” dėl savo dydžio spėjęs gauti „krematoriumo” pravardę.

Taip, dažnai tenka girdėti apie liūdną kaimo žmonių padėtį: nėra darbų, plinta girtuokliavimas ir pan. B. Peledienė - gyvas pavyzdys, kad turint noro ir truputėlį fantazijos, dargi neišvaizdžiai kaimo trobai galima suteikti antrą gyvenimą, tuo pačiu ir džiaugsmo - sau ir kitiems. Ir ne tik. Pasak šeimininkės, dažnas solidus svečias išvyksta iš čia stebėdamasis, jog paprasti lietuviški valgiai gali būti tokie skanūs ir skalsūs. Atvykę moksleiviai čia turi galimybę pamatyti ir prisiliesti prie senųjų amatų, patys formuoti ir kepti „pečiuje” bandeles ir kt.

Mūsų apsilankymo tikslas buvo iš arčiau susipažinti su nepelnytai pamirštamu lietuviškuoju kulinariniu paveldu. Nors gal taip sakyti ir nederėtų: kulinarinį paveldą reikėtų aprašinėti knygose, daugelyje tomų. Teisingiau būtų sakyti, jog atvykome tik prisiliesti – t. y. trumpai, nedidelei pažinčiai.

 

D. Mockevičienė (kairėje) ir B. Peledienė didelį dėmesį skiria nacionalinių papročių bei kulinarinio paveldo propagavimui. 

 

B. Peledienei talkina Danutė Mockevičienė - čia gimusi ir augusi šio kaimo gyventoja, neabejinga  lietuviškų tradicijų skleidimui.

„Dažnas barščius priskiria rusų arba ukrainiečių virtuvei („boršč”), nors šis valgis Lietuvoje verdamas nuo seno, - pasakoja B. Peledienė. - Dar daugiau, barščiai nuo senovės verdami mūsų ir kaime, dargi galima kalbėti apie atskirą jų varitetą. „Aušros” muziejaus archyvinėje etnografinės ekspedicijos medžiagoje, surinktoje 1936 metais, minima, kad jau nuo seno šio kaimo gyventojai virdavo barščius ir juos valgydavo 3 dienas iš eilės, po 3 kartus kiekvieną dieną”. Pasirodo, tokio keisto papročio šaknys paprastos – per darbymetį nebūdavo kada sukiotis aplink puodus – virdavo „atsargai”. Ir tik ketvirtą dieną barščius keisdavo šiupinys.

„Prisimenu, mano močiutė barščiams virti naudodavo avieną. Būtinai avieną, o ne ką kita. Valgydavome karštus, nes sriubai šąlant, burnoje imdavo „veltis” lajus. Ir dabar laikome pulką avių. Atvykę latviai valgė, stebėjosi ir klausė, kodėl verdame tokius brangius barščius?” - šypsosi D. Mockevičienė.

Svetingos šeimininkės pasakoja apie perspektyvas, kurios atsivers sumūrijus naują krosnį  ir pastačius patalpas. O mes tuo metu ragaujame barščius: šaukštas po šaukšto, kol pasimato dubenėlio dugnas. Gardu! Prašome papasakoti, kaip tokius išsivirti?

„Burokėlius išverdu iš anksto, - dalijasi patirtimi D. Mockevičienė. - Tada į skystimą  įmetu keletą juodos naminės duonos plutų – kad rūgtų. Po kelių dienų burokėliai įrūgsta – be acto ir jokios chemijos – savo pačių sultyse. Pasirodžiusios putos nugriebiamos. Vėliau, verdant sriubą, tas rūgštaus skonio skystimas naudojamas mėsos sultiniui parūgštinti. Mėsai baigiant virti dedamos pjaustytos bulvės, morkos, svieste kepintas svogūnas, česnakas. Paskiausiai – čiobreliai”.

Taip vadinasi kitas atneštas patiekalas. „Nuo pat vaikystės nesu girdėjusi juos vadinant virtinukais, virtiniais ar pan. - tęsia D. Mockevičienė. - „Kleckus”  virdavo su lašinių įdaru. Juos būdavo priimta valgyti su raugintais kopūstais. Atnešdavo ant stalo puodynę „kleckų” („kleckus” su lašinių įdaru vadindavo „lašiniuočiais”), dubenį raugintų kopūstų - iš miško parėję vyrai norėdavo stipriai pavalgyti. O močiutė dar ir grietinės ant stalo padėdavo.

Tokie pat „kleckai”  su varškės įdaru vadinosi varškėčiais. Yra ir „tarpinis” variantas – pusvarškėčiai, kai dalis varškės būdavo pakeičiama rūkytais pjaustytais lašinukais. Abiem atvejais kartu patiekdavo tirpintų lašinių (spirgučių) ir „smetonės” - grietinės. O kad patiekalas neatšaltų iki susirinks šeimyna, „kleckus” kišdavo po „pečiumi”.

Anot pašnekovių, tešla daroma iš miltų, vandens ir druskos. Minkoma, kol nebelimpa prie rankų.  Į varškę įmušamas kiaušinis, dedama druskos. Tešlos gabaliukai išplojami, dedama įdaro, perlenkiama ir kraštai užlankstomi. Belieka išvirti. Per Šeštines reikėdavo suvalgyti kiekvienam po šešis „kleckus”, per Sekmines – po septynis, o per Devintines – po devynis, tačiau, anot moterų, šitiek įveikdavo retas vyras...

„Mano vaikystėje į varškę dėdavo peletrūno,  tačiau dabar vaikai ir anūkai jo nemėgsta. Priprato prie „plastmasinių” gėrimų ir skonių – nieko kito neįduosi”, - teigia D. Mockevičienė.

 

 

Atvykusiems svečiams viskas turi priminti praėjusio amžiaus pirmosios pusės šio krašto žmonių gyvenimą.  

 

Prieš gerą pusšimtį  metų šio krašto žmonės linksmindavosi kiek kitaip, negu mes. Štai 1957 metais susituokė vienos iš mūsų pašnekovių teta. „Visas kaimas tada atėjo ir atsinešė kas sūrio, kas sviesto, kas kumpį, kas dešrų, kas pyrago... Nebuvo madinga neštis butelius arba dovanas. Gerdavę naminį miežių alų. Tik vėliau tapo įprasta į vestuves nusinešti ir butelaitį degtinės. Tokiai didelei progai pirkdavo pusę litro, o visais kitais atvejais užtekdavę ir perpus mažesnio - „piemenuko”.

Pasirodo, ir lauke galima sau pasidaryti „atrakciją”. Moterys pasakoja, kaip laužavietėje ant žarijų kepama silkė. Silkė išskrodžiama, išimami viduriai (nelupama, su galva!) ir mirkoma vandenyje per naktį. Rytą, prieš kepant, silkė gerai suvyniojama į laikraštį ir vėl pamerkiama į vandenį, kad permirktų laikraštis. Po to suvyniota į laikraštį silkutė dedama ant žarijų ir kepama retsykiais apverčiant, kol popierius ima įgauti rudą spalvą. Paprastai tai nutinka po 10-15  minučių, kai silkė jau būna iškepusi. Čia daug kas priklauso nuo malkų, nuo vėjo stiprumo. Belieka nuimti popierių, nulupti odelę, pasičiupti bulvių ar duonos, ir mėgautis balta, skania kepta žuvimi.

Pasak jų, šis „negudrus”  valgis labai sužavėjo kažkada į kaimą pasisvečiuoti užsukusius turistus užsieniečius. O žiemą silkutė kepama ant žarijų, „pečiuje“.

„Pavalgę šio krašto žmonės dažniausiai gerdavo žolelių arbatą, - teigia šeimininkės, ant stalo dėdamos medų ir gardžiai kvepiančių žolelių užpilą: mėtos, katžolės, čiobreliai... - Per šienapjūtę vyrams nešdavome pietus į lauką. O jie, išeidami su dalgiais anksti rytą, nešdavosi ąsočius su šaltu šulinio vandeniu, kuriame įmestos kelios riekės juodos duonos – toks gėrimas geriausiai malšina troškulį”.

Prieskonių žolynus moterys auginasi pačios, nes šalia laukų su augančiomis kultūromis ne ką tepasirinksi - dažnai viskas aplink būna apipurkšta chemikalais ir praradę natūralų kvapą.

O ką šiame krašte priimta valgyti per didžiąsias šventes, tarkime, per Kalėdas?

„Labai dažnai kepame kiaulės kumpį (visą). Kaip tai daroma? Žinoma, reikalingas šviežias (nerūkytas) kumpis, kuris savo galutinį pavidalą įgauna kone po savaitės. Pirmiausia kumpis užmerkiamas į sūrymą („rasalą”). Tai vanduo, kuriame nuvirinami prieskoniai – pipirai, lauro lapai... ir labai daug druskos. Tada „rasalas” atvėsinamas ir į jį dedamas kumpis. Jeigu po kurio laiko sūrymas ima drumstis arba atrodo nebešvarus, jis iš karto pakeičiamas kitu. Mirkoma ne mažiau kaip 4 paras. Tada kumpis suvyniojamas į foliją ir iš vakaro pašaunamas į „pečių”. Kepa per visą naktį, ligi ryto. Pasak B. Peledienės, anksčiau kumpį suvyniodavo į drobę ir vis palaistydavo, kad neimtų degti. O jeigu kas, pervyniodavo į kitą. „Tai šventinis valgis, kurį pasigaminti galėdavo, deja, ne visi”, - sako ji. Šventėms taip pat kepdavo ir obuoliais kimštą žąsį.

Priemonės tautiniam paveldui išsaugoti darbščios ir sumanios ūkininkės namuose tik įsibėgėja. Daug dar visko čia planuojama padaryti... Viena aišku, grįžę iš tolimų kraštų ir pasakodami susirinkusiesiems apie kokio egzotiško patiekalo valgymo ritualą, vis dėlto neturėtume pamiršti ir to, kas sava. Ilgus amžius gyvuojanti lietuviška virtuvė turi daugybę iš dalies arba visiškai pamirštų unikalių patiekalų, kurie, štai tokių entuziasčių, kaip mūsų pašnekovės dėka gali priversti ir užklydusius užsieniečius, ir mus pačius išsižioti iš nuostabos. 

 

Didžiulį „pečių” mūrija vienas iš nedaug belikusių šio amato žinovų  – meistras iš Dzūkijos.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.