Daugiabučio kieme mirštančiam žmogui greitosios medicinos pagalbos stoties ekipažas niekuo nebepadėjo, nors ligonį be perstojo reanimavo žmonės.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Zita KATKIENĖ
„Jis turi atsigauti”, - tokio įsitikinimo vedinas kiekvienas, kuris daro viską, kad atgaivintų mirštantį žmogų. Taip jautėsi ir šiauliškis Henrikas, kuriam praėjusį penktadienį teko gaivinti mirštantį žmogų Gegužių gatvės daugiabučio namo kieme. Buvo iškviesta ir greitoji medicinos pagalba, tačiau jaunas, vos 45-erių metų žmogus, užgeso. „Ar tikrai medikai sąžiningai atliko paskutinę pareigą žmogui, kurio gyvenimas vos įpusėjo?  - klausia šiaulietis „Šiaulių naujienų” redakcijoje. Ypač apmaudu, kad stengėsi visi, bet padėti žmogui nepavyko.

Pasijuto labai blogai

Šokas penktadienio popietę ištiko ne tik Henriku prisistačiusį šiaulietį, bet ir didžiulį būrį žmonių, susirinkusių Gegužių gatvės 61 namo kieme. Apie 15 val. vienos įmonės autobusiukas parvežė iš darbo įmonės darbuotojus. Tad visi čia pat ir išlipo. Pro autobusiuko duris lipdamas 45-erių metų vyras, pasak įvykio liudininkų, ištarė: „O.... kaip man blogai”, - įterpdamas necenzūrinį žodį.

Blogumu pasiskundęs žmogus toli ir nenuėjo. Netrukus jis sukniubo čia pat kieme.

„Aš buvau visai atsitiktinis žmogus - ėjau pro šalį, - pasakoja Henrikas, nusprendęs nepraeiti, kai žmogui reikia pagalbos.

„Aš dariau dirbtinį kvėpavimą, o Algis įpūtimus. Žiūrėjome pulsą - tikrai dar buvo, todėl stengėmės nepalikti žmogaus likimo valiai”, - pasakoja Henrikas.

Aplinkui stovėjo nemažai žmonių, viena moteris - bendradarbė, iškvietė greitąją medicinos pagalbą.

„Man atrodė, jog greitoji galėtų atvažiuoti greičiau. Pikta buvę ir dėl to, kad kiemas, kuriame gaivinamas mirštantis žmogus - priešais vaistinę ir Šeimos gydytojų centrą. „Juk medikai pro langą  mato, kad žmogui reikia pagalbos, bet nė vienas neatskubėjo padėti”.

Atvažiavus greitosios medicinos pagalbos ekipažui, Henriko įsitikinimu, žmogų dar buvo galima gaivinti, bet medikai neskubėjo - kažką matavo, tikrino, ir tik tada, kai žmogus pradėjo mėlynuoti,  tęsė dirbtinį kvėpavimą. „Tada dar įsikėlė į greitosios medicinos pagalbos automobilį, užsidarė ir dar apie pusę valandos kažką darė. Bet vėliau pasakė, kad žmogaus išgelbėti nepavyko.

„Aš galiu patvirtinti, kad nepersistengė atlikdami paskutiniąją pareigą žmogui, kurio gyvybė kybojo ant plauko”, - piktinasi šiaulietis.

Svarbi kiekviena gyvybė

Penktadienio iškvietimas į Gegužių gatvės kiemą Greitosios medicinos pagalbos stoties vyriausiajai gydytojai Eugenijai Kukaitienei puikiai žinomas. Į šį iškvietimą važiavo Gegužių gatvės gale esančios Greitosios medicinos pagalbos stoties Dainų pastotės brigada.

„Brigadai atvykus, žmogus buvo gaivinamas”, - teigia vyriausioji gydytoja.

Medikai nedelsdami ėmėsi darbo. „Jie nustatė, kad žmogus jau yra miręs, tačiau nenuleido rankų. Ypač dėl to, kad visą laiką žmogui buvo atliekamas dirbtinis kvėpavimas. Tad medikai tęsė reanimacinę pagalbą:  atliko širdies defibriliaciją, nors širdies kardiograma nerodė jokių gyvybės požymių.

Ligonis, pasak E. Kukaitienės, buvo įkeltas į Greitosios medicinos pagalbos stoties automobilį. „Žmogus buvo be spaudimo, be pulso, bet jam dar buvo leidžiami vaistai, kurie nepadėjo”, - tikina medikė.

Nors greitosios medicinos pagalbos automobiliu žmonės į teismo medicininės ekspertizės morgą nevežami, tačiau šis žmogus buvo nuvežtas. „Mes nevežame tik tuo atveju, kai matome, kad mirtis smurtinė ir būtina policijos apžiūra”, - paaiškina E. Kukaitienė. „Tuo atveju, kai žmogus jau būna įkeltas į Greitosios medicinos pagalbos stoties automobilį ir miršta, kūnas neiškeliamas ir ant sniego neguldomas”, - sako E. Kukaitienė. Juolab, anot medikės, kad aplinkui mirusiojo kūną visada būriuojasi žmonės, apžiūrinėja, baiminasi, kad po antklode nebūtų artimas ar pažįstamas, dangsto žmogų.

Ūmios mirtys - ne kasdienybė

Greitosios medicinos pagalbos stoties medikams dažnai tenka reanimuoti mirštantįjį. Nors tai, pasak E. Kukaitienės, tikrai - ne kasdienybė. Per metus nepavyksta išgelbėti apie dešimties-penkiolikos šiauliečių. Ypač buvę apmaudu, kai laiptinėje kaimynai pastebėjo sukniubusį žmogų ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą. 62-ejų metų vyras grįžo namo iš poliklinikos, kur jam buvo atlikta širdies kardiograma, kiti tyrimai bei skirtas ambulatorinis gydymas ir išrašytas nedarbingumo lapelis. Deja, akivaizdu, jog žmogui reikėjo rimtesnės pagalbos, jei jis nespėjo atrankinti namų durų. Nespėjo jam padėti ir Greitosios medikai.

Dažniausiai netikėtos ir ūmios mirtys, pasak E. Kukaitienės, užklumpa neblaivius žmones. Vienas pargriuvęs gatvėje, kitas - sėdėdamas prie stalo. Atgaivinti mirštantįjį dažniausiai pasiseka tuomet, kai žmogus sąmonės netenka tada, kai gydytojas yra šalia. „Žmogus tik ką kalbėjo ir staiga neteko sąmonės. Tuomet medikų teikiama reanimacinė pagalba būna efektyvi, nes greitai pavyksta užvesti širdį”, - sako medikė. Deja, gamta negailestinga: jei keturias minutes galvos smegenys išbūna be deguonies, žmogus žūva.
Reanimuoti turi mokėti kiekvienas
Paklaustas, ar į Šiaulių apskrities ligoninės Kardiologinės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių greitosios medicinos pagalbos medikai atveža ligonių, išplėštų iš mirties gniaužtų, skyriaus vedėjas Viktoras Skromovas patikino, jog per metus maždaug penki žmonės atvežami atgaivinti iš klinikinės mirties. Pasak mediko, yra buvę ir taip, kai šis nuopelnas tenka artimiesiems, nes dirbtinis kvėpavimas buvo atliktas labai profesionaliai ir pradėtas laiku.

„Nuo klinikinės mirties iki žmogaus biologinės mirties trunka tik 5-10 minučių”, - teigia medikas. Svarbu ir tai, kokio amžiaus žmogus. Anot V. Skromovo, jaunas žmogus daug sunkiau adaptuojasi prie hipoksijos, tad ir be deguonies išgyvena trumpiau. Vyresnių žmonių smegenys labiau įpratusios, tad ir didesnė tikimybė, jog išgyvens, kai pirmoji pagalba suteikiama laiku ir efektyviai.

Deja, pasak reanimatologo, patys žmonės labai retai pirmąją pagalbą suteikia efektyviai. O ir požiūris mūsuose keistas - daug dažniau aplink mirštantįjį gatvėje susirinkę žmonės ne patys skuba padėti, bet labiau linkę komentuoti ir patarinėti tam, kuris gavina mirštantįjį. O ypač, jei dirba medikas.

Lankydamasis užsienio šalyse V. Skromovas pastebėjo, jog dažnoje išsivysčiusioje šalyje net prekybos centruose yra įrengtos vietos, kur galima teikti pirmąją pagalbą. Yra ir automatiniai defibriliatoriai, kuriais dauguma žmonių moka naudotis.

„Pas mus per televiziją reikėtų reklamuoti ne higieninius įklotus, bet mokyti pirmosios pagalbos”, - sako V. Skromovas ir teigia, kad mokytis gaivinti žmogų reikia nuolat. Juk mūsuose to mokosi kiekvienas vairuotojas, deja, avarijos akivaizdoje nėra kam suteikti pirmąją pagalba - laukiama greitosios medicinos pagalbos darbuotojų.

Net ir medikai, kurie baigė pirmosios pagalbos kursą, kiekvienais metais atnaujina bei įtvirtina žinias. Tad kitos profesijos žmogui to mokymo reikėtų daug daugiau.

Deja, būna atvejų, kai net ir profesionalas žmogui nepadės. Ypač, kai sveikatos problemos susijusios su pagrindiniu organu - širdimi. Retai pavyksta išgelbėti žmogų, kuriam išsivysto vainikinės arterijos kairiosios kraujagyslės susiaurėjimas. Žmogus jokios klinikos nejaučia, tad ir sveikata nesirūpina. O staiga ima ir numiršta, nes kraujagyslė, susiaurėjusi prie pat širdies, užsikemša. Ir tokių atvejų, kai padėti žmogui neįmanoma - nemažai. Tačiau artimiesiems su tuo sunku susitaikyti. Nes netikėta mirtis - ypač skaudi.