Zita KATKIENĖ
Jauna moteris, vos sulaukusi aštuoniolikos - jau mama. Ir tai dar ne viskas. Mergina neturi gimdytojų, kurie pasirūpintų ja ir jos vaikeliu. Atvirkščiai, gimdytojų gyvenamoje pastogėje kiekvienas litas – ne tik išsigelbėjimas nuo alkio, bet ir... galimybė tęsti nesibaigiantį „balių“. Tad apie paramą savo sunkiai besiverčiančiai dukrai ir kalbos negali būti.
Tačiau pasaulis – ne be gerų žmonių. Atvirkščiai – gerumo ratas tik plečiasi. Vieni suteikia pastogę, kiti rūpinasi gerove, treti net pinigais aprūpina. Tačiau jaunos moters gyvenimas negerėja, ji toliau klimpsta į vargą. Dažnam atrodo, jog tai dėl to, kad jaunas žmogus nemoka tvarkyti savo gyvenimo. Kad tai ta kategorija žmonių, kuriems viskas slysta iš rankų – ne tik laimė, bet ir pinigai. Net ir daiktai, drabužiai, kuriuos dovanoja geri žmonės, ilgam neužsilieka.
Tačiau lazda visada turi du galus. Sunku patikėti, tačiau labiau įsigilinus į likimo ir artimųjų nuskriaustos merginos gyvenimą, paaiškėja kuriozinė tiesa – pakilti iš skurdo nepavyksta ne dėl to, kad jauna moteris nepajėgia pati tvarkyti savo gyvenimo. Nepavyksta ir dėl to, kad ja naudojasi tariami jos padėjėjai ir draugai... Kaip ir kitų gerumu, kurie naiviai tiki tiesiantys pagalbos ranką.
Iš valdiškų globos namų į gyvenimą išėjusiam žmogui nemažai padeda pati valstybė. Jam skiriama per devynis tūkstančius litų siekianti pašalpa įsikurti, kuri savarankišką gyvenimą pradedančiam žmogui ypač praverčia. Juolab, kad pinigai ir skiriami ne kam kitam, bet remontui ar baldams pirkti.
Deja, įkurtuvės neįvyksta nei tais metais, nei antraisiais po to, kai našlaitis palieka valdiškus globos namus ir valstybė jam suteikia pašalpą. Paaiškėja, kad tos pašalpos našlaitė net akyse dar nematė – socialinė darbuotoja seife tebelaiko kvitą, suteikiantį teisę iš nurodyto banko paimti pašalpą, tačiau jos taip ir nepaima.
Nors valdiškuose namuose užaugusiam vaikui skiriama vienkartinė pašalpa gyvenamajam namui, butui ar kokiai kitai patalpai įsigyti, tačiau akivaizdu, jog jis įpirktų šiandien tik... šuns būdą. Nes už 9227 litus šiandien neįmanoma įsigyti jokio nekilnojamojo turto. Tačiau šią įsikūrimo pašalpą būtina paimti iki 25-erių metų. Paramos ir labdaros fondo savanorė pastebi, jog dažnas taip ir nespėja, nes nekilnojamojo turto jis neįperka už tokią sumą, o kai neturi kur gyventi, niekas jam neleidžia ir baldų ar kompiuterio pirkti.
Naudojasi našlaičiais, o ypač turinčiais silpną proto negalią, dar ir tie, kurie siūlo labai palankius greituosius kreditus. Pasinaudoja dažniausiai ne jie patys, bet žmonės, kurie tam tikrą laiką tampa tų našlaičių „draugais“. Paramos ir labdaros fondo savanorei tenka stebėtis, kad ne vienas proto negalią turintis našlaitis turi ne vieną „greitąjį“ kreditą. Kaip žmogus įrodys, kad ne jis paėmė tuos pinigus iš banko, jei buvo pasinaudota jo asmens dokumentais?...
Pagaliau, kas nuo pačios savęs apgins našlaitę, kuri dėl silpno protinio atsilikimo yra neįgali? Nei Europos Sąjunga, nei valstybė, nei Savivaldybė nesaugoja merginų nuo... lėtinės motinystės. Mergina, kuriai pagalbos ranką tiesė ne tik paramos ir labdaros fondas, bet ir dauguma miesto gyventojų, su Kūdikių namų pagalba augina septynių mėnesių sūnų ir šiuo metu... laukiasi.
Kas šiandien gali pasakyti, ar sprendimas psichikos problemų turinčią moterį sterilizuoti – humaniškas žingsnis? Juolab, kad niekas nežino, ar jos įsčiose nenešiojamas antras Enšteinas, Čiurlionis... Gyvenimas rodo, jog daug didesnė tikimybė, kad gims dar vienas specialiosios mokyklos auklėtinis, dar vienas pagalbos prašytojas...
Deja, daugėja gretos tų, kurie patys ne tik nenori, bet ir nepajėgia tvarkytis savo gyvenimo. Daugėja, nes šie žmonės menkai riboja dauginimosi galimybės. Ir tai suprantama, nes kontraceptinės piliulės – brangios. „Man dvi tabletes gydytoja davė – išgėriau, bet vis tiek laukiuosi“, - pasakoja jauna mama, per vienerius metus pastojusi antrą kartą, tačiau mažai suprantanti, kiek vargo laukia, kol tie vaikai užaugs, kol išleis juos į mokslus ir sukurs savo gyvenimus.
Tie žmonės, kurie patys nepatyrė rūpesčio ir dėmesio, nepatyrė mamos meilės, vargu ar mokės juos dalinti kitiems. Vargu ar bus šalia, kai vaikas žengs pirmąjį žingsnį. Ypač tada, kai vaikas – jau Kūdikių namuose, kuriuose geriausiu atveju augs iki vienerių metukų, jei tik mama parašė prašymą prižiūrėti kūdikį, kol galimybės leis pačiai jį auginti. Tačiau greičiausiai ten ir liks, nes kai jam bus vieneri, mamai jau artės laikas supti antrą sūnų ar dukterį.
Deja, nėra piliulių nei nuo norėjimo gauti paramą, nei nuo tų padėjėjų, kurie ranką tiesia tik tam, kad pasinaudotų menkai savimi pasirūpinti galinčiu žmogumi. Ir nebus, jei pati valstybė ir toliau sudarys sąlygas ne tik tyčiotis, bet ir naudotis tais, kurie dėl negalios savimi nepajėgia pasirūpinti ir tampa įkaitais. Keisčiausia, jog neretai – tokių pačių kaip patys: nesugebančių pasirūpinti savimi, bet mokančių pasinaudoti kitų naivumu, patiklumu, nesusivokimu.
Gimtuosiuose Šiauliuose koncertavusi atlikėja neslėpė savo jaudulio ir publikos prašė negailėti plojimų. Autoriaus nuotr.
Rolandas Kazlas žiūroves apdalijo į renginį atvežtais žaliais gvazdikais. „Jie dar neprinokę”, - juokavo aktorius. Autorės nuotr.