Ričardas JAKUTIS

Rugsėjis. Dar jauti vasarišką saulės šilumą, tačiau į nugarą  jau alsuoja ruduo. Poetai vaizdžiai pasakytų, jog laikas tiesiog sustingo įstrigęs tarp vasaros laisvės ir nerimastingo rudens laukimo. Ar galima įsimylėti rudenį? Sako, reikia jį prisijaukinti. Keistas žodis „prisijaukinti“. It kokį šunį. Kuo gražus ruduo? Bent man - jaukiomis rudens popietėmis. Spintoje jau ieškai megztinio, arčiau kabini ir lietpaltį. Keista jausti rudenį ir laukti spalvotų lapų šlamesio po kojomis, kai dienomis vis dar norisi porcijos ledų. Nemieli pesimistai, kurie tesugeba visur tvirtinti, girdi, trumpėja dienos, artinasi lietūs, ciklonai ir anticiklonai... Nors šiaip jau rugsėjis – neteisingas mėnuo. Devintasis metų mėnuo, nors lotyniškas pavadinimas September – septintas. Tiesa, šiauliečiams tai šventinis mėnuo – miestas švęs gimtadienį. Šį mėnesį dar galėtume pavadinti žinių ir mokslo mėnesiu (rugsėjo 1-oji - Mokslo ir žinių diena, o rugsėjo 8-oji, gal mažai kam ir žinoma, - Tarptautinė raštingumo diena).

Jei sugebėsi pamilti rudenį, nebus baisi lapkričio depresija. Tik išmok rudenį  mylėti tikrai, o ne apsimestinai ir virkauti kaip samdyti raudotojai prie karsto: graudumas nuo jų sklinda, bet jų viduje –  jokio jausmo…

Rudenį  prasideda ir kažkoks veiksmas. Vasarą nieko nevyko. Laikas stovėjo. Net stebėjais - nejau nieko nevyksta. Bet jei būtų vykę, negi valdžios žmonės atostogautų?

Deja, rudenį  išryškėja vienatvė. Viengungių skundai vienodi: „Užeinu į kambarį. Matau – guli dulkės ant sofos, guli dulkės ant televizoriaus, guli dulkės ant spintelės. Stoviu ir galvoju: „Kam čia man stovėti, eisiu ir taip pat pagulėsiu“.

7 milijardai žmonių. Beveik, jei neklystu. Nejau įmanoma būti vienam? Pasirodo, įmanoma ir daug žmonių pasaulyje kenčia nuo vienatvės. Imk ir sukviesk visus į vieną vietą, kad rastų bendraminčių. ,,Bet aš esu čia vienas. Aš norėčiau būt su jais / kartu ant vandens. Bet niekas šiame krašte / manęs nepažįsta,“ – rašė Vytautas Mačernis. Eilutės, rašytos paskutinį jo gyvenimo mėnesį – 1944-ųjų spalį. Filosofiškai galima pasakyti, jog vienatvė reikalinga, kad galėtum prisiminti laimingas praeities dienas, kai buvai ne vienas. Visgi daugybė žmonių vienatvės akimirkomis palūžta, juk ir V. Mačernis savo laiškuose rašė: ,,Aš esu kaip įtempta styga, kuri nuo mažiausio prisilietimo virpa. Ir kartais norėtųs, kad ji trūktų. Trūktų, ir viskas pasibaigtų“.

Antra vertus, vienatvėje galima įžvelgti ir gero. Likę vieni mes labiau pasineriame į egzistencijos gelmes, analizuojame savo elgesį, nuotaikų  kaitą, labiau pastebime aplinkos grožį ar atšiaurumą. Vienatvė žmoguje pabudina atidų visuomenės ir įvairiausių gamtos formų bei atspalvių stebėtoją. Taigi galima sakyti, kad žmonės vienatvėje lengviausiai gali atrasti save, sparčiau kilti tobulumo laiptais. Vienatvėje gali rasti tai, ko draugų būry beveik nėra. Girdėjau klausimą „Ką daryti, kai jautiesi beprotiškai vienišas?” Nustebino atsakymas: „Pakeisk vienišumą vienatve”.

O jei apie gyvenimą dviese, tai ir čia būna, jog jauti - esi vienas, t. y. vienišas. Visiems aišku, kad patvariausia yra dviejų panašių žmonių sąjunga, kai jie panašūs ir psichologiškai, ir fiziniai vienodo patrauklumo. Užtikau psichologų pamokymus, kaip sužinoti, ar tinkate vienas kitam. Reikia apskaičiuoti savo ir partnerio patrauklumo indeksą. Skaičiuoti reikia pradėti nuo 5 balų - tai bazinis patrauklumo rodiklis. Pirmiausiai reikia prieiti prie veidrodžio ir atidžiai nužvelgti save nuo galvos iki kojų. Jei jūsų svoris yra didesnis ar mažesnis nei norma, atimkite iš bazinio skaičiaus vieną balą. Jei ūgis neatitinka normos (vyrams - 170-190 cm, moterims - 160-180 cm) - atimkite dar vieną balą. Toliau imkitės veido. Jei veidas dėl kažkokių priežasčių (pvz., pigmentinių dėmių, ryškaus neproporcingumo) yra nepatrauklus, atimkite vieną balą. Jei nepatrauklūs bruožai yra mažiau pastebimi, pavyzdžiui, jūsų akys pernelyg mažos ar nosis per didelė, atimkite pusę balo. Savaime suprantama, kad objektyviai įvertinti šiuos duomenis sudėtinga, vis dėlto pasistenkite būti kuo sąžiningesni. Kitas vertinimo parametras - fizinė sveikata. Jei turite daugiau nei du chroniškus negalavimus, atimkite vieną balą.

Dabar ištirkite savo partnerį. Idealiu atveju gauti duomenys turi sutapti: pavyzdžiui, jis surinko tris balus, jūs - taip pat. Dėl ko buvo atimti tie balai, nėra svarbu. Pavyzdžiui, jūs balus praradote dėl per didelio svorio, o ji - dėl per mažo ūgio. Tai neturi reikšmės, svarbiausia, kad sutaptų galutinis surinktų balų skaičius.

Ar galima skaičiais įvertinti, ko reikia, kad du žmonės gyventų ilgai ir laimingai? Pasirodo, galima. Jei bučiuositės keturis kartus per dieną, vienas kitą apkabinsite, jei tris kartus per savaitę pasidžiaugsite kūniškais malonumais ir jei bent kartą per metus kartu atostogausite užsienyje, jūsų bendras gyvenimas bus ilgas ir laimingas. Užtikau duomenis, kad vedybinis gyvenimas sėkmingiausias, kai tuokiasi 31 metų vyras ir 2 metais 3 mėnesiais už jį jaunesnė moteris. Taip pat nustatyta, kad gyvenantys ilgai ir laimingai dažniausiai susipažįsta per draugus, o savo santykius įteisina po 3,5 metų trukusios draugystės (bent man šis laikas atrodo per ilgas). Geriausia, kai pirmas vaikas gimsta praėjus 2 metams ir 2 mėnesiams po vedybų. Kad romantikos kibirkštėlė santykiuose išliktų ilgą laiką, rekomenduojama du kartus per mėnesį romantiškai pavakarieniauti restorane. Be to, net ir darbo metu reikėtų tris kartus susiskambinti, apsikeisti tekstiniais pranešimais arba elektroniniais laiškais. Vyras savo moteriai turėtų nepamiršti pakartoti, jog ji unikali ir nepakartojama. Moterys irgi turėtų gražių ir šiltų žodžių rasti savo antrai puse. Net nežinau, kokie tai žodžiai turėtų būti, bet moterys juos žino. Džiaugsmas, jei su mylima moterim gali sulaukti senatvės. Todėl tuos žmones, kurie iki senatvės gyveno kartu, iškart atpažinsi. Kur tik gali, jie visad stengiasi būti vienas arčiau kito, net parduotuvėje vienas perka, o piniginę atsidaro kitas.

O jei dar apie vienatvę, tai geriausias vienatvės lakmusas – provincija. Ten suvoki ar esi vienišas, ar – ne. Šiauliai tam tinkamas miestas. Kažkuris iš didžiųjų pasakė: „Kai nemyli nieko - tai vienišumas, kai myli visus - tai šventumas, kai myli tik save - tai vienatvė“. Tiesa, vienišumo nesidaliji su niekuo.

Mes esame ta karta, kurios širdies ritmas priklauso nuo vardo, kuris pasirodo telefono ekrane.

- Tarp jūsų  kažkas yra?

- Mandagumas, bl.

- Žinai, ištryniau jį iš kontaktų, išsiregistravau iš visų tinklapių, kur jis būna, pasikeičiau numerį. Manau taip bus lengviau…  Jei visai nebebendrausim.

- O tai kad jūs vienoje gatvėje gyvenat, tai jau visai nesvarbu?

Rugsėjo tyla kviečia susikaupti, medituoti ir pakalbėti, pavyzdžiui, apie šventumą. Rugsėjį daugelio keliai suks į Šiluvą, kur bus minimas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo jubiliejus. 1457 metais dvarininkas Petras Gedgaudas Šiluvoje pastatė pirmą katalikų bažnyčią ir iš Vilniaus parvežė Marijos paveikslą. Manoma, kad tokį paveikslą yra nutapęs evangelistas Lukas. Tai buvusi to kūrinio kopija, į Lietuvą atkeliavusi iš Romos. Netrukus Šiluvos bajorai pradėjo važiuoti studijuoti į Vokietiją. Ten mokydamiesi perėmė protestantizmą ir grįžo namo jau kalvinistai, todėl nugriovė katalikų bažnyčią ir už pusantro kilometro pastatė savąją. Iš pirmosios Šiluvos šventovės teliko plikas laukas ir akmuo. Prabėgo daug metų. Vieną kartą, 1608-aisiais, piemenys ant to akmens pamatė stovinčią ir verkiančią gražią šviesią moterį su kūdikėliu ant kairės rankos. Vaikai išsigando ir pasikvietė kalvinistų katekizmo mokytoją. Tas atbėgęs irgi tą patį pamatė. Mokytojas paklausė, ko moteris verkia. Ši atsakė, jog čia buvo garbinamas jos sūnus, o dabar tik ariama ir sėjama. Viena seniausių Šiluvos gyventojų tuomet prisiminė čia buvus bažnyčią ir Marijos paveikslą joje. Buvusios bažnyčios vietoje po akmeniu buvo rasta skrynia, o joje - sulankstytas Marijos paveikslas ir dokumentai, pagal kuriuos anuomet dvarininkas Gedgaudas skyrė katalikams žemės. Marijos pasirodymo vietoje kunigas Simonas Giedraitis pastatė nedidelę koplytėlę, kuri išstovėjo iki 1912 metų. XX amžiaus pradžioje kun. Marcelinas Jurgaitis pasikvietė iš Paryžiaus garsų architektą Antaną Vivulskį, kuris suprojektavo dabartinę koplyčią, o jos kertinį akmenį 1912-ųjų liepos 2 d. pašventino prelatas Maironis.

Šiluva šiandien vienoje gretoje rašoma su stebuklingomis pasaulio vietomis Fatima ir Lurdu. 2000 metais Lietuvoje pasirodė prancūzų autoriaus Renė Laurentino knygelė „Bernadetos gyvenimas“ (iš prancūzų kalbos vertė Vaclovas Šiugždinis, V., Aidai), kurią šviesios atminties rašytojas Gintaras Beresnevičius pavadino knyga – iššūkiu, knyga – smūgiu. Kas toji Bernadeta Subiru? Tai keturiolikmetė mergaitė, kuriai 1858 metų vasario 11 d. Lurdo mieste Prancūzijos pietuose pasirodė Jėzaus motina Marija. Bernadeta Mariją regėjusi ir su ja bendravusi net 18 kartų. Marija paraginusi Bernadetą tam tikroje vietoje kasti žemę, kur ištryškęs šventas šaltinis, kurio vanduo išgydęs daugybę ligonių. Garsas apie stebuklų vietą netruko paplisti po visą pasaulį. Iki šiol maldininkai traukia į Lurdą, kur pastatyta didelė puošni bazilika. Čia kiekvienas gauna didžiulę dvasios atgaivą. Yra įrengtos sveikatos maudyklės. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę ten apsilanko nemažai maldininkų ir iš Lietuvos. Lauktuvių parveža šventojo šaltinio vandens. O Bernadeta Subiru buvo labai ligota. Ji tapo vienuole. Mirė 1879 metais, būdama tik 35-erių. 1933 metais Popiežius Pijus XI paskelbė ją šventąja.

Kiekvienas pamąstys, jog knyga apie tokią mergaitę ir Lurdo įvykius turi būti prikimšta stebuklų aprašymų. Bet Renė Laurentino knygoje to visiškai nerasime. Knyga pritaikyta mūsų visuomenei – racionaliai, tik faktus pripažįstančiai. Panašu į žurnalistinį tyrimą ar net mokslinį veikalą. Bet būtent toks Lurdo ir Bernardetos pristatymas pataiko sielon. Knygoje gausu policijos apklausų protokolų, Bernardeta atsilaiko prieš mokytų teologų peršamą dogminę-ikonografinę nuorodą (girdi, Marija turi atrodyti taip, o ne kitaip). Ir štai tos tiesos paprastume imi ir viskuo patiki, nors šiaip jau stebuklais nėra lengva tikėti. Toks ir šventumas turėtų būti – atskirtas nuo demonstratyvaus šventumo.

Mus anksti palikusiam dailininkui Raimundui Sližiui esu sakęs, jog jo nutapyti šventieji Petras ir Povilas, bent man, įsimintiniausi, tikroviškiausi ir gražiausi iš visų matytų šių šventųjų portretų. O ne vieną paveikslą, vaizduojantį šiuos didžiuosius apaštalus, esame matę, kad ir garsiojo El Greko. Raimundo Sližio šventieji Petras ir Povilas – du storuliukai margais marškiniais, su kelnes laikančiomis petnešomis gulintys pievoje. Abu linksmi, margi marškiniai susilieja su gėlėta pieva. Gal jie po dienos darbų, gal atvyko į kaimą atostogauti. Matyt, puikūs vyrai, nes antraip dailininkas po paveikslu nerašytų „Šv. Petras ir šv. Povilas“.

Tokį  pat įspūdį paliko ir du neseniai regėti šiauliečio grafiko Vaidoto Janulio darbai „Kančia“ ir „Paskutinė vakarienė“. Pirmajame kabantis arnotas sugrąžina į seną jaunystės bažnytėlę. Atsiduri, atrodo, Tėvo Stanislovo Paberžėje surinktų bažnytinių rūbų muziejuje. Gi „Paskutinėje vakarienėje“ kasdienis apaštalų valgis – žuvys. O gal čia pačios žuvys simbolizuoja apaštalus (paveiksle daugiau nieko nėra – tik lėkštė ir žuvys), juk jie buvo žvejai. Netikėtas ir originalus Paskutinės vakarienės perteikimas.

Prieš  keletą dienų manęs paklausė, kas gero vyksta kultūrinėje Šiaulių erdvėje. Tikrai, kas? Koršunovas spektaklio nerodo, Urmanavičiūtė nedainuoja... Per miesto dienas linksmins Vudis. „Geriau jau jokio meno, nei…“ – vos nepakartojau žodžių, kuriuos „ištransliavo“ į eterį viena gerbiama žurnalistė. Bet sulaikiau liežuvį už dantų. Neseniai „Bernardinų“ tinklapyje užtikau Gitanos Gugevičiūtės tekstą apie kultūrą, kuriame ji primena kažkurios tai Sankt Peterburgo teatrologės nuogąstavimą: „Amžinas klausimas: kodėl šiame mieste niekas niekam nereikalingas? Niekam nieko nereikia? Tai ne pinigų klausimas, o dvasinio provincialumo, baimės, kompleksų, tariamo akademizmo ir „nusėdusio“ ritmo problema.“ Tenka pripažinti, kad tokia retorika – kodėl niekam nieko nereikia dažnai girdima ir Šiauliuose. Todėl dar norisi pacituoti tuose pat „Bernardinuose“ pateiktus žymaus valdymo teorijos pradininko H. Emersono pasvarstymus: „Kuo skiriasi gyva nuo negyvo? Visa, kas reaguoja į skatinimą, yra gyva“.

Plungėje, pernai besididžiavusioje Lietuvos kultūros sostinės titulu, kultūros centro patalpos priglaudė pigių drabužių išpardavėjus.

Nors kodėl apie viską pesimistiškai? Juk štai šiauliečiai gali pasidžiaugti ansamblio „Ars vivo“ gimimu, kuriam vadovauja Sigitas Vaičiulionis. Klausiausi ir nustebintas skambesio darna drąsiai galiu pasakyti – kolektyvo laukia graži ateitis. 

Į elektroninį paštą gavau laišką: „Parašykite apie laimę“. Ką šiandien galima parašyti apie laimę? Laimingas žmogus šiandien atrodo įtartinai. Girdėjau, reikėtų įvesti laimės mokestį. Kuo laimingesnis jautiesi, tuo daugiau turi mokėti. Reikės kas mėnesį atvykti į mokesčių inspekciją pasirodyti. Jie iš veido nustatys kokiai sumai esi laimingas ir mokestį arba pakels arba sumažins. Aišku, nereikės mokesčių mokėti jei esi vienas iš tų, kurie tokius mokesčius sugalvoja ir patvirtina.

Mes nebūsime laimingi kol politikai ir pasipūtę verslininkai parkuos automobilius neįgaliesiems skirtose vietose, kol senukai pyktį lies mitinguose, o ne šokiuose kam virš šešiasdešimt, kol neleisime žmonėms uždirbti ir jie turės nusikalsti, kol mūsų turtuoliai puikuosis prabangiais žaisliukais, o netaps dosniais gerų darbų mecenatais (tiesa, labdaros akcijos lyg ir vyksta, bet kol kas, atrodo, jos tik dėl pasidemonstravimo, o ne iš širdies)... Daug galima vardinti. Nors jeigu apie laimę rimtai, tai džiugu, kad į klausimą „Ar tu laimingas?“, atsakymas beveik negalvojus būna „Taip“. Reiškia, dar ne viskas prarasta. Mano vaikystės laikais dažnai girdėdavau posakį „Gimęs po nelaiminga žvaigžde“. O juk šiandien šio posakio nebesigirdi. Bet visgi, kas ta laimė? Atsakyčiau trumpai. Mano manymu, laimė tai yra kažko siekimas.

O baigsiu vėl apie vienišius. Sako, rudenį jiems sunkiausia. Todėl net vienas mūsų literatūros klasikas apie tai pagalvojo ir visus ragino rudenį į poras. Pagalvojo apie tai ir švenčių kalendorių sudarinėtojai, nusprendę pagyvinti vienišiams tą sunkųjį periodą. Lapkričio 25-oji - šv. Kotrynos diena, kuri drauge laikoma ir Senbernių diena. Senoji lietuvių išmintis byloja, kad nevedusieji jau šv. Kotrynos dienos išvakarėse pradėdavę pasninkauti ir melstis prašydami, kad gautų gerą žmoną. Šv. Ambraziejaus diena - gruodžio 7-oji (tiesa, tai jau žiemos pradžia, bet vis tiek šios šventės arti viena kitos) – Senmergių diena. Tuomet pasninkauja ir maldomis Viešpatį apipila pagyvenusios panelės. Taigi senbernius ir senmerges Aukščiausiasis priiminėja rudens ir žiemos sandūroje – labai jau tam pritaikytu metų laiku. Tad keista, kad vienišiai tokių švenčių nežino. Nesužinos ir liks vieniši...