Jau pusantros savaitės mudu su vyru nesikalbame. Tai yra, jis bandė kelis kartus užmegzti kontaktą, bet man tai jau nė motais: grįžusi į namus tuoj sėdu prie kompiuteriuko ir bendrauju su savo virtualiais draugais, bendrauju...

Ir iki tiek nusibendravau, kad net katė ėmė manęs vengti: jai įpilu iš pakelio katiniškų džiūvėsėlių, sau atsiplėšiu pakelį sausainių  ir žiūrėdama į ekraną dar garsiai pareiškiu:

- Nėra ko čia persivalgyti...

Rainė pauosto džiūvėsėlius ir šonais, šonais iškiūtina į svetainę, ant sofos, prie vyro. Jis ją dar bent paglosto, o man nėr kada.

Pati suprantu: jau viskas - mane kompiuteris įtraukė, jau nebegaliu be jo. Sakau sau: tuoj išjungsiu jį ir niekada, niekada...

Išjungiu ir tuoj pradedu jo ilgėtis. Puolu iš pradžių į virtuvę, užkaičiu vandenį - užsiplikysiu nervus raminančios arbatos. Bet bjaurybė virdulys kaista kaista ir vis neužverda.

Dar labiau susinervinu, pripuolu prie kompiuterio, įsijungiu - na, tik minutėlei, kol vanduo užvirs. Ir viskas. Nebeatpuolu. Ir vanduo užverda, ir atšąla, ir miego nebesinori, tik rankos virpa nuo nemiegotos nakties.

Dar namie kaip namie - ten tik vyras dantimis griežia, su manimi nesikalba, katė nuo manęs sprunka, bet darbe tai jau kas kita.

Pati jaučiu, kad bendradarbių vengiu, kad tik skubu, tik skubu savo darbus padaryti, kad tik greičiau namo, kad tik greičiau prie savo kompiuterio, kad tik greičiau...

Net pietauti nebeišeinu, kavą  plempiu litrais, kad iki vakaro tai, ką būtinai reikia, padaryčiau, kad nė minutės po darbo neužsilikčiau. Sijonas jau nežinia ant ko laikosi. Bet ir tai man nesvarbu...

Dar gerai, kad paskutiniu metu su bosu nesiduriu, nes jau ir kalbėti pradedu kažkaip keistai.

Kurią čia dieną  įpuolė pas mane vyriausioji buhalterė - tokia išraudusi, susinervinusi, pasišiaušusi, ir kad pradės piktintis: ji žinanti, kad seną krieną auditorių Augustiną ant jos užsiundė, ji žinanti, kas po ja kasasi, ir ji neleisianti, kad kas jos gerą vardą terštų, jos karjerą griautų...

Ir visa tai ji man skyrė, bet aš žiūriu į ją kaip per stiklą, suprantu, kad ji pyktį ant manęs lieja, nes ant boso nedrįsta, ir nei šio nei iš to kad leptelsiu:

- Wow! Kokios emocijos...

Ir kad ištempsiu lūpas nuo ausies iki ausies (čia vietoj kompiuterinės šypsenėlės  „juokiuosi”). Vyriausioji tik žvilgtelėjo į mane, tik aiktelėjo ir išlėkė kažką panosėje bambėdama.

Matyt, sekretorei Reginai išlėkusi dar pasiskundė - toji skambina man, kavos kartu išgerti kviečia. Atsakau telefonu: „Ne, nėr kada...” ir dešiniu smiliumi ant stalo piešiu kreivas šypsenėles...

Po kiek laiko Regina pati atėjo kavos puodeliais nešina - neįsižeidė dėl mano nedraugiškumo, nes baisiai pasiplepėti norėjo.

Sako, tu čia sėdi užsidariusi, su niekuo nebendrauji, tai tikriausiai dar nežinai, kas čia darosi. Nežinau, atsakau ir mintyse priduriu, kad ir nenoriu žinoti.

Bet Regina jau nebegali visko savyje laikyti, tad ir prapliumpa. Pasirodo, bosas įsimylėjo. Ir atrodo, šįkart rimtai. Nes jau kuris laikas ratais ne apie kokią firmos jauniklę vaikšto, valandų valandas kabinete šalia stovi, o apie keturiasdešimt dvejų metų moteriškę, kuri jau keleri metai čia dirba...

Aš, aišku, nustebau, kad ne su naująja blondine apskaitininke romaną tęsia, todėl akis išsproginau (tikrąja to žodžio reikšme).

Regina akivaizdžiai laukė  kitokios mano reakcijos: gal aikčiojimo, gal klausimų lavinos, gal pasipiktinimo, tad po minutėlės pauzės paklausė:

- Ir kaip tau tai patinka?

- Patinka, šypsenėlė, - atsakiau mechaniškai kaip ir į feisbuko draugo įkyriai brukamą  nuorodą, dėl kurios man nei šilta, nei šalta, bet kad tik jos daugiau nematyčiau. - It’s very beautiful! Trys šypsenėlės...

- Kokios dar „šypsenėlės”? - nustebo Regina. - Tu ką čia?..

- Negi jau ir pajuokauti negalima? - skubiai atsakiau vargais negalais prisivertusi neišdarinėti grimasų.

- Keista tu šiandien, - pasakė  Regina ir nepatenkinta išėjo.

Aš palinkau prie klaviatūros - reikėjo skubėti šiandienos darbus atlikti, ir pajutau, kad sukasi galva. Gal ne tiek sukasi, kiek joje kažkas zvimbia ir pulsuoja. Nuo kavos, pagalvojau.

Bet tai buvo ne nuo kavos. Kai po darbo kaip kulka nulėkiau pas uošvį į slaugos namus, viena iš slaugytojų susirūpino manimi:

- Susirgote?

Aš tik gūžtelėjau pečiais - lyg ir ne. Bet važiuodama namų link pajutau, kad visas kūnas apsunkęs, o vokai pasidarė visai nebepaklusnūs. Rodės, tuoj tuoj užmigsiu...

Kaip įvažiavau į kiemą, kaip įsispraudžiau tarp kaimynų mašinų, nebeprisimenu. Prisimenu tik, kad išlipau iš mašinos visa sušalusi, nutirpusiomis kojomis jau visai tamsoje.

Taip, moteriške, nusprendžiau lipdama laiptais, bus tau naktimis nebemiegoti - nebe jaunystė...

Lilitė