Perskaičiau dienraštyje „Šiaulių naujienos” Zitos Katkienės straipsnį „Iš lošimų liūno - grąžinęs skolas” ir nusprendžiau pasidalyti ir savo mintimis. Aš taip pat esu anoniminis lošėjas, tik gyvenu ir drauge su likimo draugais lošimo aistrą stengiuosi įveikti Kaune. Stebiu bei domiuosi ir šiauliečių grupės „AL Šiauliai” veikla, kurios nario troškimas įveikti potraukį lošti ir buvo aprašytas straipsnyje.
Mane suglumino publikacijoje minėtos homeopatės „pranašystė”, jog jos pacientas lošti mes tik tuomet, kai atiduos paskutinę skolą. Deja, tai - klaidinga iliuzija, nes ir grąžinęs skolas žmogus vėl gali pradėti lošti. Taip nutiko ir man, todėl noriu, kad visi suprastų, kad nepavyks mesti lošti drauge su paskutine grąžinta skola. Tai, kartoju, tik graži iliuzija, kuri neišsipildys, jei pats žmogus ir toliau to nesieks.
Taip, skolos, kreditorių skambučiai ar laiškai varo į neviltį, kai grąžinti reikia daug pinigų, o iš kur žmogui juos paimti, kai viskas arba beveik viskas pralošta. Tad ir galvoja lošėjas apie vienintelę jam „realią” galimybę gauti pinigų - išlošti stambią sumą. Ir vėl bėga į lošimo namus gaudyti dar vienos iliuzijos - išlošti labai daug. Deja, rezultatas - dar didesnės skolos, o užburtas ratas, į kurį pateko lošėjas pirmą kartą sėsdamas prie žaidimų automato ar kazino ruletės, įsisuka vis didesniu greičiu.
Deja, greita ir lengva galimybė grąžinti skolas žmogaus, priklausomo nuo azartinių lošimų, neišgelbėja. Tik sukuriama apgaulinga savijauta. Ypač kai kas nors - tėvai, turtingas giminaitis ar dar koks „geradaris” - pasiūlo galimybę grąžinti visas lošėjo skolas, kad tik šis liautųsi švaistęs pinigus ir kankinęs artimuosius. Ši žinia lošėjui suteikia nuostabų jausmą: nebeturiu skolų, nebijau kreditorių, nebijau atsiliepti telefonu... Taigi nebeturiu jokių bėdų, nes jos lengvai vienu turtingo dėdės gestu išspręstos. Tai, patikėkite, sukuria tokią palengvėjimo būseną, kuri yra labai maloni.
Deja, priklausomam nuo lošimo žmogui pasąmonėje susikuria mintis: šį kartą išsisukau, man pasisekė, aš esu dėkingas „geradariams”. Taip greitai ir lengvai išspręsta pagrindinė problema padeda lošėjui greičiau pamiršti, kad jis yra nepriklausomas nuo azartinių lošimų. O tai reiškia, kad jis niekada daugiau negalės kontroliuoti lošimo proceso, kad jis nesugebės sustoti...
Vienintelė išeitis - pripažinti, kad esi priklausomas nuo azartinių lošimų, ir išmokti gyventi nelošiant, vengiant bet kokių situacijų, minčių, kurios gali priminti azartinius lošimus. Tad ir tą raktų pakabutį su kortų malkos vaizdu, kurį straipsnio herojus Andrius dar saugoja, kol bus sugrąžinta paskutinė jo skola, primygtinai patariu išmesti.
Taigi pirmiausia reikia nustoti lošti. Ir tik tada savomis jėgomis, pagal savo išgales grąžinti skolas.
Literatūroje teigiama, jog kompulsyvus lošimas nėra finansinė problema. Tai pirmiausia psichologinė problema. Žmogus, sergantis lošimo liga, susiduria su įvairiomis problemomis, kurios iš pirmo žvilgsnio jam atrodo neįveikiamos. Jam juk kyla ne tik finansinių, tačiau ir darbo, asmeninių, teisinių problemų. Kompulsyvus lošėjas praranda draugus, jį atstumia artimieji. Nors finansiniai sunkumai kelia didžiausią susirūpinimą, tačiau juos įveikti yra lengviausia. Kompulsyviam lošėjui prisijungus prie anoniminių lošėjų ir nustojus lošti, pajamos paprastai didėja, nes nebelieka galimybės išleisti gaunamų, uždirbtų pajamų lošimui. Tokiu būdu galima ne tik sumažinti, tačiau ir išspręsti savo finansines problemas. Anoniminių lošėjų grupės nariai suprato, kad geriausias būdas įveikti dėl lošimo kilusius finansinius sunkumus, yra sunkus darbas, taigi skolos turi būti grąžinamos iš savo uždirbamų pinigų. Ne tik pinigų skolinimasis, bet ir jų skolinimas yra žalingas tam, kuris nori įveikti lošimo aistrą, todėl taip neturėtų būti elgiamasi.
Sunkiausia, kaip minėjau, ne skolas grąžinti. Sunkiausia kompulsyviam lošėjui - pačiam pakeisti savo charakterio savybes. Dauguma anoniminių lošėjų narių būtent tai laiko didžiausiu išbandymu, su kuriuo būtina pradėti dirbti nedelsiant ir šį darbą tęsti visą gyvenimą.
