Ričardas JAKUTIS

Vienas rusų  humoristas pasakojo, kaip nuvykęs koncertuoti į kažkurį  Sibiro miestą taksi iš oro uosto vykdamas į viešbutį, vairuotojo paklausė, ar jau ir juos pasiekė krizė. Vairuotojas kiek pamąstė ir atsakė:

- Ne, - bet tuoj pridūrė, - dar ir gerbūvis mūsų nebuvo pasiekęs.

Pamenate, pas mus buvo tokios parduotuvės „Taupa“. Kai daugelio finansinė  padėtis ėmė gerėti, jos išnyko, nes dargi apsipirkti tokioje parduotuvėje buvo tapę nepatogu, girdi, ji skirta vargšams, o tokie lietuviai nenori būti. Bet nori nenori, o tenka. Ar šiais metais jūs vartojate ir perkate daugiau nei pernai? 87,2 proc. atsakė, jog perka ir vartoja mažiau. Neseniai vienoje televizijos laidoje restoranų darbuotojai skundėsi lankytojų jų įstaigose sumažėjimu. Taip pat laidoje kalbėję didžiųjų prekybos centrų atstovai pateikė duomenis, jog kruopas, makaronus, miltus žmonės perka kaip ir pirkę, veik nesumažėjo duonos, pieno, žuvies, mėsos gaminių pirkimas, bet ženkliai mažiau beperkamos konservuotos daržovės, uogienės, kompotai, vaisvandeniai, ypač smuko prekybos centruose gaminamų salotų pirkimas. Išvada – gaminti maistą, konservuoti daržoves, virti uogienes, net kepti sausainius, tepti tortus daugelis ėmė namuose, t. y. žmonės „grįžo“ į namus.

Iš dienraščio „Lietuvos aidas“, 1930 m vasario 6 dienos numerio: „Užpernai šiame dienraštyje (1928 m. „L. A.“ nr. 200) vedamuoju buvo padėtas straipsnis „Prabangos vėžys“. Jame buvo pacituotos didelio nusistebėjimo mintys vieno žymaus „daug mačiusio ir gerai pažįstančio Europos didžiausius centrus“ asmens. „Aš stebiuosi, kaip prabanga jūsų dar nesubankrutino“, sakė jis. Čia suminėjo moterų šilkines sukneles, tualetus, brangius kailinius ne sulig savo kepure, baliukus ir balius su vis užsieniniais dalykais ir t. t. Svečias dar daug kalbėjo, kaip taupiai gyvena daug turtingesnės tautos ir kaip mums reikia mokytis taupumo. Sunku jam buvo prieštarauti. Taip. Tikra tiesa buvo pasakyta ir užpernai ir šiandien taip pat galima pasakyti. Ir man teko šen ten užsieny būti. Pavyzdžiui, teatruose ir gatvėse vasaros metu neteko tokių brangių išdarkytų suknelių matyti, kaip Kaune dažnai matyti. Visur vis kukliau, paprasčiau, gal ir padoriau. O pas mus visi madas gaudo, „garbes varinėja“: čia vardinės, susipažinimai, vizitai, revizitai, Velykos, Kalėdos, baliai, kortavimai ir kiti galai. Tai iš tikro tatai yra mūsų tautos vėžys, kurs ėda mūsų uždarbį, mūsų taupmenas ir sveikatą. Visoks taupumo pavyzdys turėtų eiti nuo viršaus. Kitaip neįmanoma mokyti tautą taupumo ir paprastumo privačiame ir viešame gyvenime. Kur tik yra daug prabangos, ten lygiagrečiai yra ir daug skurdo. Taip ir pas mus. Dėl to kartais vienas luomas ima neapkęsti kito. Apskritai Lietuvoj žmonės daugiau valgo ir geria, kaip kur kitur. Ir daugiau atsitinka ligų nuo nesveiko valgymo arba nuo persivalgymo. Amerikoje gydytojams rugiapjūtė būna po švenčių, ypač tuoj pat po Velykų, nes daugybė žmonių ten suserga nuo persivalgymo ir nusigėrimo. „Nėra tikresnio požymio blogo miesto sutvarkymo, kaip gausumas juose advokatų ir gydytojų“, sako Platonas. Pas mus tai kaip tik matoma. Prieš karą Kaune buvo 8 vaistinės ir 50 gydytojų. Dabar 20 vaistinių ir 160 gydytojų, o žmonių sveikatingumas nepadidėjo ir mirtingumas, anot d-ro K. Griniaus, nė kiek nesumažėjo. Daug prabangos matome gydytojų, bankininkų, advokatų ir notarų gyvenime, nes į jų rankas suplaukia daug pinigo. Pinigo mėtymas yra ir kortomis lošimas. Štai neseniai vienas dvarininkas lietuvis, rodos, susipratęs tautietis, vienu vakaru pralošė 9000 litų, kuriuos gavo už visus tą dieną parduotus savo dvaro vieną vasarą užaugintus kviečius! Kitu metu per tris vakarus vėl 17 000 Lt. Panašiai kaip lenkų dvarininkai praleisdavo ir dvarus, ir miškus. Prekybos ir pramonės rūmų pirmininkas p. Dobkevičius minėjo, kad mes iš užsienio prekių perkamės už 300 milijonų. Vien bostonams ir šilkams išleidžiame kasmet 60 milijonų litų, o kiek kitų prekių ir medžiagų, kur galėtume vien savais gaminiais apsieiti. Apie 150 milijonų galėtų likti krašte. Dėl to prabangos vėžys dar vis tebeėda mus. Vis dėlto pagaliau didelių autoritetų palankumu ir parama ši tautos liga galėtų būti pradėta sėkmingai gydyti.“

Ir turtuoliai taupo. Štai nuo liepos 27-osios Jungtinės Karalystės monarchė  Elizabeth II daugiau nei dviem mėnesiams savo pagrindinę rezidenciją užleido turistams. Bakingamo rūmus, esančius pačioje centrinio Londono širdyje, užplūdo dešimtys tūkstančių lankytojų iš viso pasaulio. Tiesa, už teisę apžiūrėti net devyniolika salių, išpuoštų auksu ir nukabinėtų Rembrandto, Rubenso ir Canaletto paveikslais, turistai turi pakloti gana solidžią sumą. Bilietas suaugusiajam kainuoja daugiau nei 30 svarų sterlingų (daugiau kaip 120 litų), o keturių asmenų šeimai – 80 svarų (daugiau kaip 320 litų).

Liepos pradžioje monarchės vyriausiasis iždininkas šalies parlamentui pateikė oficialią metinę karalienės ir jos šeimos narių išlaidų suvestinę. Skaičiai vaizdžiai įrodo: nuo pat ekonominės ir finansų krizės pradžios 84-erių Elizabeth II bei jos aplinka rimtai susiveržė diržus. Griežto taupymo režimą prižiūri pati monarchijos galva, beje, niekada nemėgusi be reikalo švaistytis valstybės pinigais. Tarp Bakingamo rūmų darbuotojų jau senokai sklando pasakojimai apie karalienę ir jos vyrą princą Philipą, rūmų koridoriuose vakarais išjunginėjančius nereikalingą apšvietimą.

Skaičiau, kad turtingojo pasaulio pusryčiai: kava, sultys ir skrebutis pabrango 25 proc. Pasirodo, pastarosiomis dienomis netylančios kalbos apie problemas kviečių rinkose užkėlė šios maisto žaliavos kainas į beveik dviejų metų aukštumas. Tačiau brangsta ne tik kviečiai ar iš jų gaminami skrebučiai - į viršų kyla ir kiti klasikinius pusryčius sudarantys produktai, tokie kaip apelsinų sultys ar kava. Sausros ir gaisrai Rusijoje, kuri yra ketvirta pagal dydį pasaulio kviečių eksportuotoja, jau sunaikino apie penktadalį šiemetinio šalies derliaus. Nuo birželio pabaigos kviečiai pabrango daugiau kaip dvigubai. Sausra kamuoja ir kitus didžiuosius grūdų augintojus, tokius kaip Kazachstanas ar Ukraina. Kanada kenčia dėl per didelio lietaus kiekio. Tuo metu apelsinų sulčių kainą didina tropinių audrų tikimybė, kavos pupelės dėl prasto derliaus kainuoja daugiausiai per 13 metų.

O kaip Lietuvoje? Kiek lietuviai norėtų uždirbti? Pasirodo, net tyrimas atliktas. Pusė jame dalyvavusiųjų teigia, kad norėtų gauti 1000–2000 litų algos per mėnesį, 25 proc. respondentų norėtų uždirbti bent jau apie 1000 litų. Beveik 20 proc. respondentų svajonių atlyginimas būtų 2000–3000 litų per mėnesį, o vos keli procentai asmenų įvardijo, kad norėtų gauti nuo 3000 litų ir daugiau.            „Pinigai nėra viskas, tačiau geriau būti turtingam, negu sveikam. Juk užėję į mėsininko krautuvę neimsite girtis: „Pažiūrėkite, kaip puikiai aš įdegiau, be to, aš niekada nepasigaunu slogos!“ Už tai jums mėsos niekas neatpjaus (nebent mėsininkas visiškas kvailys). Turtas geriau nei skurdas, jau vien dėl finansinių priežasčių. Tiesa, laimės už tai nenusipirksi. Prisiminkime skruzdę ir žiogą. Žiogas visą vasarą grojo, o skruzdė liejo prakaitą ir taupė. Atėjus žiemai, žiogas neturėjo nė skatiko, tačiau skruzdė ėmė skųstis skausmais krūtinėje“. (W. Allenas)

Liepos –  rugpjūčio sandūroje draugai pakvietė į Jūrmalą  pasižiūrėti ir pasiklausyti estrados atlikėjų konkurso „Naujoji banga“. Konkursas kaip konkursas, bet visi tomis dienomis vienas kito klausinėjo: „Ar jau matėte atvykusio pasižiūrėti festivalio Romano Abramovičiaus jachtą?“ Išties – gal 50 metrų ilgio, 6 aukštų laivelis.

Užtikau apklausą, kurioje buvo apklausti 733 multimilijonieriai. Per apklausą respondentų  buvo paprašyta išvardyti 30 veiksnių, kurie, jų nuomone, turėjo didžiausios įtakos jų pasiekimams. Apibendrinus duomenis - svarbiausių veiksnių pirmas penketukas atrodė taip (skliausteliuose nurodytas respondentų procentas, kurie įvardijo šį veiksnį): sąžiningas elgesys su kitais žmonėmis (57 proc.), savidisciplina (57 proc.), mokėjimas sutarti su žmonėmis (56 proc.), gyvenimo draugas ar draugė, kurie tave supranta ir palaiko (49 proc.), gebėjimas dirbti labiau atsidavus nei kiti žmonės (47 proc.). Nežinau, ar dėl šių veiksnių multimilijonieriumi tapo Romanas Abramovičius, bet štai bemaž įspūdingiausią pasaulyje jachtą turi.

Minėtą  apklausą organizavusieji sako, jog sužinoję jos rezultatus dauguma žmonių tokiems teiginiams prieštarauja: „Nesąmonė  - sėkmę lemia visai kiti dalykai: reikia turėti pradinį kapitalą, turtingus gimines, naudingas pažintis ir dar sugebėti lipti per kitų galvas!?“ Pasirodo, jeigu taip manote, jūs patenkate į tą grupę žmonių, kurie tiki, kad sėkmės formulė yra Turėti - Daryti - Būti: jei turėčiau (pradinį kapitalą, įtakingus draugus, gerų idėjų, t. t.) - tuomet daryčiau (kurčiau verslą, investuočiau, gaminčiau, užpatentuočiau, t. t.) - o tada ir būčiau (turtingas, laimingas, sėkmingas, mylimas, t. t.), bet kadangi viso to neturiu, tai ir nesu toks, koks norėčiau būti. O tai yra didžiausias visų laikų mitas: viskas apversta aukštyn kojomis. Tikrovėje viskas vyksta priešingai: pirmiausia turi būti (pasitikintis savimi, atsakingas, ambicingas, atkaklus, t. t.), tuomet darysi (kursi, tobulėsi, rizikuosi, judėsi į priekį, t. t.) ir galų gale turėsi (aukštus rezultatus, pasisekimą, gerovę, pripažinimą, t. t.).

Kodėl ir kaip atsiranda krizės? Atsiranda iš mūsų egoizmo, kai pradedame pernelyg daug vartoti. Visa gamta, išskyrus žmogų, suvartoja tiktai tiek, kiek būtina egzistavimui palaikyti. Tam, kad pasaulyje būtų pusiausvyra, mes turime sėkmę ir nesėkmę, juoda ir balta, teigiama ir neigiama, minus ir plius. Be žmogaus ego, visos gamtos jėgos išlaiko pusiausvyrą, sudarydamos vieną bendrą sistemą ir tik žmogus trikdo jų harmoniją. Gamtoje viskas tarpusavyje susiję ir siekia išlaikyti tą pusiausvyrą, tiek vidinę, tiek ir su aplinka. Vidiniams ryšiams iširus, viskas ima žlugti.

Krizė  krize, bet švęsti, atrodo, neatprasime. Ir pirkti. Ar tuštesni pasidarė  mūsų namų šaldytuvai? Atveri šaldytuvo dureles po šeštos vakaro, o ten tuščia ir eini miegoti nevalgęs. Gi dažnai mūsų butuose net keli šaldytuvai. Kam tas antras reikalingas?! O ar nebuvo tau, mielas skaitytojau, taip, kad nusiperki kokį nors daiktą, o vėliau graužies, girdi, kam man jo reikėjo, kur jį padėti, juk ne vieną panašų jau turiu? Trečiadienis, pats darbo laikas, vidurdienis, „Akropolis“, mašinos nėra kur pastatyti. „Tiketa“ bilietų kasa, kelių metrų eilė. Vidutiniška vieno žmogaus „stavkė“ kasininkei - 200-300 litų. Vyksta akcija – 30 proc. stipriesiems gėrimams. Ne vienas dėžėmis tempia. O dėl šventimų, sako, šventė pavykusi, jei ryte tavo mobiliajame telefone reikia įvesti PUK kodą. O kolektyve kažkas negerai, jei po pobūvio lieka degtinės. Viskas likę kaip ir ne krizės metais. Tad dėl ko skųstis? Nejau tik todėl, kad būna kartais – ne ta diena, ne ta vieta, ne ta degtinė, ne tie žmonės...

Lietuviai dažnai taupo ne ten kur reikėtų. Pavyzdžiui, Jūrmalos pliaže retas nuomojasi patogius gultus, bet vargingai tempia su savimi į paplūdimį maišą su paklotu. Maistui taupo ne mažiau valgydami, bet rinkdamiesi gerus produktus, o prisiperka daug visokiausio E šlamšto.

Krizė, bet vis dar gyvos reklamos. Net jų konkursai vyksta. Skaičiau, kad Anglijos televizijoje laimėjo štai toks vienos alaus rūšies reklaminis klipas: jo pradžioje mes atsiduriame stebuklingoje pasakoje, kurioje mergaitė eina palei upę, pastebi rupūžę, atsargiai paima ją į rankas, bučiuoja ir rupūžė virsta nuostabiu vaikinu. Bet istorija nesibaigia: jaunuolis susižavėjęs žvelgia į merginą, prisitraukia ją, pabučiuoja ir... ši virsta alaus buteliu, kuriuo jaunuolis pergalingai mosikuoja ore.

Kavinių  savininkams pasiūlyčiau tokį užrašą: „Sapaliojimais apie krizę sotus nebūsi. Dienos pietūs pas mus tik 8 litai“. 

Pasaulyje siaučianti finansinė krizė vienaip ar kitaip paveikia visus: milijardieriai tampa milijonieriais, viduriniojoje klasėje plinta vegetarizmas, daugėja piliečių, kurie šiame pasaulyje nebeturi ką prarasti. Lietuvoje - geriausias būstas tampa palapinė, nes jeigu kas, tai susipakavai ir išvažiavai į Angliją. Belieka džiaugtis gerosiomis krizės ypatybėmis. Pirmiausia daugybė žmonių, patyrę sukrėtimų, pradės vadovautis savo galva, išsivaduos iš inercijos srauto ir susimąstys, ko iš tikro jiems reikia šiame pasaulyje. Mažiau pirksime visokio blizgančio šlamšto, vadinasi – mažiau šiukšlinsime. Ir kas svarbiausia – sulėtės gyvenimo tempas, daugeliui nebereikės taip skubėti, lėčiau slinks laikas – jo turėsime daugiau. O vis šaukti „Krizė! Krizė!“ nevertėtų, nes šaukimu išeiti iš krizės nepavyks, o tik dar labiau bus bloginama situacija, nes dabar pusė pasaulio ekonomikos paremta vien lūkesčiais, tad pakilus lūkesčiams ir padėtis kiek stabilizuosis. Įsiminė pasiūlymas svarstymuose, kaip išgyventi krizę. O tas pasiūlymas – siūti šunims švarkelius ar megzti jiems megztukus. Sako, paklausa didžiulė. 

Skaudžiausia, kai sutaupytus pinigus prarandi. Man gaila žmonių, kurie juos atiduoda telefoniniams sukčiams. Juk šiaip jau tai geri, patiklūs žmonės. Todėl norėčiau įsivaizduoti štai tokią situaciją. Moteriai telefonu sako: „Jūsų sūnus padarė avariją ir sugadino svetimą automobilį.“ Moteris: „Aš pasirengusi atlyginti žalą. Kiek? Penki tūkstančiai litų? Gal tiek ir surinksiu? Kur susitinkam?“ Sukčiai pasisiūlo: „Galime ir pas jus į namus ateiti.“ Moteris: „Ne, verčiau susitikime vidurnaktį kapinėse.“ Nors A. Šopenhaueris jau yra pasakęs, jog jokie pinigai nebūna taip gerai panaudoti, kaip tie, kuriuos mums nusuko: už juos įsigyjame išminties.

O doram žmogui visados - sunkmetis. Girdėjau taiklų pašmaikštavimą, jog vertėtų paklausti pačių politikų, kaip jie supranta krizę, kokie esminiai krizės (ekonominės, politinės, socialinės) bruožai rodo ją esant ir nykstant, nes apie nykimą jie sako. Krizė, kuri, anot jų, tarsi jau eina prie pabaigos, tačiau ekonomika nesukelia jokių džiaugsmo emocijų. Socialiniame gyvenime stabilios vienintelės tendencijos - nedarbas ir emigracija iš Lietuvos. Psichologiškai kraštas neria į nepasitikėjimo ir baimės dėl ateities liūną. Atrodo, ta skelbiama krizės pabaiga turėtų asocijuotis su juodojo humoro pavyzdžiu: liga eina prie pabaigos ir jau labai greitai ji visiškai pasibaigs. Bet nepasakyta, kaip pasibaigs – pasveikimu ar mirtimi.

Aišku, pabaigoje anekdotas. Nebe naujas, bet vis tiek.

Turčius prieš  mirtį paprašė visus jo turtus drauge sudėti į karstą. Guli jis karste, o šalia kalnas aukso, prabangūs daiktai. Atėjusieji žiūri ir stebėdamiesi pavydi: „Štai kaip žmonės gyvena“.

Reziumė: laimingus žmones įtikinti, kad jie nelaimingi - sunku. Bet nelaimingus įtikinti, kad jie laimingi – dar sunkiau.

Artėja Rugsėjo 1-oji. Reikėtų rašyti apie šią džiaugsmingą šventę, bet rašau apie taupymą. Bet kaip kitaip, kai sužinai, kad šiais metais rugsėjį į mokyklas ateis 22 tūkst. mažiau moksleivių, o į auditorijas 5 tūkst. mažiau studentų.