Pirmadienį po darbo nuvažiavau į slaugos namus aplankyti uošvio. Nieko gero - veidas jau visai be išraiškos, net graudu...
Sėdau į savo prikaitusią mašinytę - važiuosiu namo, o čia kondicionierius jau nebeveikia. Prasidariau visus langus ir šiaip ne taip grįžau namo.
Lipu laiptais ir svajoju: pirmiausia pulsiu į dušą, paskui išgersiu du didelius puodelius arbatos, o jau tada vakarienei ruošiu troškinį.
Deja, deja, jau prieškambaryje pamačiau, kad mano svajonėms nelemta išsipildyti: nuo virtuvės svetainės link - riebaluoti pėdsakai, o po kojomis gurgžda...
Įpuolu į virtuvę, o ten dar dar labiau gurgžda ir kažkokia riebaluota šliūžė prie šaldytuvo. Pasižiūriu šaldytuve, paskui šiukšliadėžėje - taip ir yra: salotinės šukės ir burokėlių salotų liekanos...
Patikrinau grindis - mažosios stiklo šukelės likusios: vadinasi, negana, kad ponulis sudaužė salotinę, tai dar ir patingėjo visas šukes sušluoti - tik didžiąsias surinko...
Pajutau, kad kunkuliuoju kaip ugnikalnis, tuoj tuoj prasiveršiu ugnine lava. Tad išgėriau stiklinę šilto vandens iš čiaupo ir giliai atsikvėpusi pradėjau virtuvę tvarkyti...
Kiek palengvėjo, bet neilgam - salotinių daužytojas teikėsi atšlepsėti aliejuotomis šlepetėmis ir suraukęs nosį pasidomėti:
- Tai vakarienė bus ar ne? Galų gale?
Aš tik krūptelėjau, pažiūrėjau į naujus riebaluotus pėdsakus ant ką tik išvalytų grindų ir labai trumpai pasakiau, kur vakarienė.
Vyras iškart man tris žodžius, bet jau ne apie vakarienę, o apie mano personą, tada aš - jam šešis, jis man - dvidešimt, aš jam - vėl kelis, o jis - jau visą šimtą...
Žodžiu, gavosi baisus skandalas ir prie visų atidarytų langų. Aš jau nieko nebesakiau ir ne todėl, kad neturėjau ko pasakyti, bet tik todėl, kad nebeturėjau progos įsiterpti.
Galop viskas baigėsi: aš šmurkštelėjau pro vyrą ir nulėkusi į miegamąjį užsirakinau, o vyras tikriausiai grįžo atgal prie televizoriaus. Bent taip įtariu, nes nieko nemačiau: iš pradžių kiek paverkiau, o paskui skersa ant lovos užmigau.
Prabudau kokią trečią nakties, baisiai skaudėjo nugulėtą sprandą, maudė net kairiąją ausį, tad net galų gale užsivilkusi naktinius nebegalėjau sudėti bluosto.
Nusprendžiau pažiūrėti, kaip laikosi Rainiukė, nes ji jau kelinta diena lakė tik vandenį ir į jokius skanėstus nenorėjo net pažiūrėti, todėl visai sulyso vargšelė, kailis stovėjo piestu...
Ir dėl to buvo kaltas mano niekšelis vyras, nes penktadienį kartu su nelaimėle Rainiuke nusiaubė šaldytuvą, kol aš prekinausi prekybos centre. Naktį abiem pasidarė bloga, ir tik keturios mezimo tabletės vyrui padėjo, o katytei juk aš negalėjau niekuo padėti...
Kaip supratau ji gydėsi pati, o aš tegalėjau jai tik paglostyti kailiuką.
Keista, bet vyras ant manęs už tai labai supyko: jam pasirodė, kad aš per daug dėmesio skiriu katei, o ne jam - dar didesniam ligoniui, ir apkaltino mane, kad aš esanti kalta dėl jųdviejų persiryjimo: jei būčiau paruošusi laiku vakarienę, tai nieko panašaus nebūtų įvykę...
Tąkart aš nutylėjau, bet dabar, ko gero, būčiau užsišaukusi...
Rainiukės ieškoti nereikėjo - ji jau trynėsi man apie kojas aukštai pakėlusi uodegą ir akimis hipnotizavo eiti į virtuvę. Nuėjome, aš išgėriau du puodelius arbatos, katė iššlavė savo dubenėlį džiūvėsėlių.
Sprandas ir kairioji galvos pusė skaudėjo nežmoniškai - supratau, kad jų nenugulėjau, mane paprasčiausiai perpūtė skersvėjis. Vonioje vata užsikimšau ausį, prieškambaryje susiradau vilnonį šaliką ir apsukau apie kaklą. Kažkodėl grįždama į virtuvę dar nugriebiau nuo spintelės vyro nešiojamąjį kompiuteriuką.
Gal kad norėjosi su kažkuo pasikalbėti, išsipasakoti. Negi kalbėsiuos su Raine? Įsijungiau skaipą, bet ir vėl išjungiau - juk Londone tik nakties pradžia. Tada prisijungiau prie savo pašto, ir jame nebuvo nieko gero, tik keliasdešimt pažįstamų žmonių pasiūlymų prisijungti prie feisbuko.
Ir aš prisijungiau. Iš pradžių paklaidžiojau šei bei ten, paskui lyg ir suvokiau, kaip ir ką daryti. Ir prasidėjo: užgriuvo lavina norinčių draugauti, lavina norinčių bendrauti - pasirodė, ne aš viena naktinėju...
Laikas bėgo nepastebimai, Rainiukė patenkinta gulėjo man ant kelių ir minkė letenėlėmis šlaunį, persuktas sprandas ir pulsuojanti ausis užsimiršo.
Kai mergaičiukė iš Panamos (tai supratau peržiūrėjusi jos profilį) pareiškė norą su manimi bendrauti ir aš svarsčiau, kokia kalba toje šalyje šnekama - ispaniškai ar portugališkai, virtuvėje pasirodė jau nusiprausęs, nusiskutęs mano vyras. Jis piktai dėbtelėjo į kompiuteriuką, bet nieko nesakęs įsijungė kavos aparatą.
Supratau, prasideda nekalbadienis, o gal ir nekalbasavaitė. Bet man buvo į tai nusispjauti - dabar aš turėjau krūvą virtualių draugų, kuriems irgi buvo į mane nusispjauti, kaip ir man į juos. Todėl kuo ramiausiai mergaičiukei atsakiau: „Hello! I'm very...“, ir, tik kai iš Panamos sulaukiau atsakomosios tirados, susivokiau - jau turėčiau būti kelyje į darbą...
Iš namų išlėkiau kaip per gaisrą, darbe skuodžiau užmiršusi sveikintis, kol pripuoliau prie kompiuterio. Tuoj įvedžiau savo pašto adresą, slaptažodį „kateRaine“ ir užmiršau viską pasaulyje: tuoj tuoj sužinosiu, kiek dar yra norinčių su manimi draugauti...
Lilitė
