Ričardas JAKUTIS

Amerikoje atliktas tyrimas skelbia neįtikėtinus rezultatus – daugiau nei du trečdaliai amerikiečių 2009 m. neišnaudojo jiems skirtų metinių  atostogų. Tai aiškinama baime prarasti darbo vietą, nes apklaustieji sakė jaučia darbdavių spaudimą būti pasiekiamais 24 val. per parą. Visą pasaulį apskriejusi ekonominė krizė ne tik sumažino amerikiečių bankų sąskaitas, bet ir paveikė vasaros atostogų planus. Žmonės baiminasi, kad jiems poilsiaujant, darbdaviai juos pakeis kitais, kurie gali atlikti jų darbus efektyviau. Panaši atostogų statistika ir kitose šalyse:  22 proc. prancūzų, 24 proc. vokiečių ir net 92 proc. japonų atsisako dalies metinių atostogų. O juk taisyklė turėtų būti tokia: „Jeigu norite jaustis reikalingi, tegul poilsis tampa Jūsų tikslu.“

Lietuvoje viskas panašiai. Skaičiau, kad net ketvirtadalis lietuvių atsisako bent dalies atostogų, nes mano, jog jiems reikia dirbti. Dažnai kelionių  ar kitais laisvalaikio malonumais nemoka džiaugtis net ir jauni žmonės dėl juos užvaldžiusio pragmatiško požiūrio į gyvenimą. Tiesa, kaip byloja statistika, praėjusiais metais dauguma mūsų atsisakė dalies savo atostogų malonumų dėl finansinės krizės negailestingos rykštės. Todėl ir moksleiviams teko praleisti atostogas daugiabučių namų kiemuose. Nors bent man visame tame patinka pamąstymas, jog mes neturime atostogų džiaugsmo filosofijos.

Taip - šiandien daug yra ir tokių, kuriems atostogauti reikia prisiversti. Ypač verslininkai bijo sustoti, kad kiti nepralenktų, kad ko nepražiopsotų, kad nebesukaups tiek, kiek norėtų. Ir nesustojama, ir vis kartojama, kad laikas – pinigai. Bet yra ir kitas posakis, kad nepakeičiamų nėra. Nereikia įsivaizduoti, jog jūs esate pasaulio laikytojai. Pasaulis yra daugiau negu kasdienis šurmulys, o neišlįsdami iš to šurmulio mes prarandame mums dovanotą laiką. Prisiminkime, kad Evangelijos aprašymuose Jėzus niekur neskuba. Atrodytų, jog į Jeruzalę jis turėtų skubėti, o viskas priešingai – kalbasi su žvejais, pasakoja įvairiausias istorijas, užsibūna muitininkų namuose, pamedituoja ir vienas. Kaip kažkuris iš teologų yra pasakęs, „Jis nevartoja gyvenimo, o tiesiog gyvena“. „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“ (Mk 6, 31a) – liepė Kristus savo mokiniams. Mintis viena – ilsėtis būtina, o atostogos skirtos atostogauti. Be to, atostogos turi turėti kelionę.

Nebepamenu kur, bet buvau užtikęs apklausą apie didžiausius žmogaus malonumus. Respondentai pirmą vietą skyrė aistringai meilei, antrą – džiaugsmui dėl tirpstančių kilogramų, trečią – trokštamo daikto įsigijimui ir ketvirtą – atostogoms. Dėl pirmosios ir antrosios vietų gal ir neginčyčiau, bet štai trečiąją su ketvirtąja, mano galva, vertėtų sukeisti.

Psichologai atkreipia dėmesį, kad labiausiai mums reikia įdomių atostogų tuomet, kai mūsų paprastas gyvenimo būdas sukelia mums daug streso. Aišku, išrankiesiems atostogų mėgėjams masinis turizmas jau seniai yra atgyvena. Viešbučiai panašūs, grupinis slankiojimas iš vienos vietos į kitą malonumo irgi nesuteikia. Tiesa, man paminklai patinka, nors girdėjau ne vieną svarstant, ar gali būti žavus žiopsojimas į paminklus. Estetai teigia, jog masinis turizmas padaro daug žalos tų šalių gyventojams. Pirmiausia kenčia jų autentiška kultūra, nes dažniausiai ji adaptuojama ir pritaikoma tipiniam (daugiaserijiniam) turistui. Bet tai jau kita tema.

Vasara baigiasi. Ar jau atostogavote? Ne. Nenusiminkite. Dabar, o dar rugsėjį  ir net spalį tinkamiausias laikas atostogoms. Praeityje sovietmečio metai, kai partija ir vyriausybė buvo įdiegusi normą, jog atostogoms ir kelionėms skirta vasara, o rudenį ar žiemą atostogauja vakarietiškomis bacilomis apsikrėtę arba tiesiog kvailiai.

Bičiulis teigia, jog žiūrėdamas TV kelionių laidas jis pabuvoja visame pasaulyje. Sutinku, jog mažajame ekrane gali išvysti labai įdomių laidų apie keliones, reportažų iš tolimiausių pasaulio kampelių, tačiau tų laidų uždavinys, mano galva, turi būti paraginimas keliauti. O ypač malonu, kai regime reportažus iš jau mūsų aplankytų šalių, tuomet galime besti pirštu ekrano pusėn ir oriai tarti: „Ir aš ta alėja vaikščiojau!“

Sėdintys prie televizorių ir tik laidose apie keliones „nusikeliantys“  į įvairius pasaulio kampelius žmonės nepajus to apsilankymo svečioje šalyje malonumo, bet, aišku, jų nevargins kai kurie kelionėse pasitaikantys sunkumai ar tiesiog kelionių paradoksai. Gyvenimo taisyklė – jei paskutinę minutę susikrovę lagaminą ir vėluodami į stotį užsisakote taksi, šis ilgai neatvyksta. Bet, ačiū Dievui, paskutinę akimirką spėjate ir pajudate į Vilniaus, Kauno ar Rygos oro uostą, jei pasirinkote kelionę lėktuvu. Oro uoste irgi atrodo, jog jums kažkas tarsi specialiai trukdo. Nesvarbu, pro kurias duris į oro uostą įeinate, vis vien jūsų lėktuvo keleiviai registruojami priešingame salės gale. Pranešimai garsiakalbiu yra aiškiai girdimi, išskyrus tuos, kurie informuoja apie jūsų lėktuvo skrydį. Pakilus keleiviams siūloma kavos. Žinokite, kad čia irgi egzistuoja taisyklė – kai tik paimate į rankas puodelį, lėktuvą tučtuojau pradeda kratyti. Paskui paskelbiamas laivo vado pranešimas – ir nesvarbu, kur jūs atsisėsite, laivo vado žadėtas stulbinantis vaizdas visada bus matomas pro iliuminatorius priešingoje pusėje.

Keliones autobusais kažkada apsunkindavo sienos. Dabar tai praeityje, tačiau ilgai dar prisiminsime keliones iš Rytų į Vakarus žlugus socializmui. Tūkstančiai lietuvių pradinį kapitalą, kartais menkutį ir, kaip vėliau paaiškėjo, nesuteikusį didesnių galimybių, susikrovė su maišais prekių klajodami tarp Lietuvos, Rusijos, Lenkijos, Turkijos ir pan. Šiandien tai atrodo tarsi siaubingas sapnas, bet prieš penkiolika metų žmonės su prekių maišais autobuse prie Lazdijų pasienio posto praleisdavo po dvi savaites. Tuos laikus šiandien mena nebent šalia Lazdijų ar Leipalingio iškilę triaukščiai muitininkų nameliai, kai kurie panašūs į nedideles bažnyčias. Nors kas dėl minėtų lietuvių prekijų, tai, kas mane labai nustebino, tokių rasime ir pasaulyje, neragavusiame socializmo. Štai keliesi keltu, tarkime, iš Doverio terminalo Anglijoje į Kalė uostą Prancūzijoje. Tarp keliautojų ne tik vilkikų vairuotojai, turistinių autobusų keleiviai, bet ir paprasti britai, sugundyti toli gražu ne provincialaus Kalė grožybių. Beje, tarp jų katedra, kurioje susituokė jaunas karininkas de Golis, neoklasicistinė rotušė, prieš kurią stovi Rodeno šedevras „Kalė miestiečiai“, kolona, pastatyta karaliui Liudvikui XVIII, grįžtančiam iš tremties po Napoleono nuvertimo, ir žvejų miestelis. Ko traukia į Prancūziją britai? Ogi nusipirkti gero ir pigesnio vyno, šampano, sūrio, skalbiamųjų miltelių, o kur dar keltuose esančios parduotuvės, kuriose galima įsigyti stipriųjų gėrimų tris kartus mažesne kaina negu Anglijoje. Viskas panašu į mainus ant karalienės Luizos tilto tarp Sovietsko ir Panemunės, tik žmonės, keliaujantys į Kalė, atrodo sotesni ir apsirengę geriau.

Bet kalbėkime apie atostogas. Įsivaizduoti idealias atostogas – sudėtingas dalykas. Sudėtinga, nes atostogų pramonės pasiūla didžiulė. Su kuo jums siejasi žodis „atostogos“? Tiesiog pasvajokite ir tas svajones užsirašykite. Psichologai aiškina, kad kai jau turite savo „svajonių atostogų“ vaizdą, juo remdamasis atsakykite sau į klausimą – kodėl būtent tokios atostogos dabar man atrodo pačios tikriausios? Ar dėl to, ką nuveiktumėte? (Sutvarkysiu apleistą sodą, aplankysiu šalį, į kurią planavau nuvykti jau keletą metų, pailsėsiu voliodamasis pliaže...). Ar dėl to, ką patirtumėte? (Savo rankomis sodinsiu medžius, vaikščiojau po tūkstančio metų senumo šventyklas ir muziejus su nuostabiais meno kūriniais, nardysiu jūros gelmėse ir iš arti pamatysiu povandeninį pasaulį…). O gal dėl to, kad galėtumėte vienaip ar kitaip pasijusti? (Atsipalaiduosiu, pamiršiu rūpesčius, „pasikrausiu“ energijos, nusiteiksiu darbui…) Aišku, tokie planai gerai, bet yra ir kitas dalykas – galimybės. Todėl puikus pasiūlymas atostogų planą sudaryti netinkamų variantų atmetimo būdu. Taip iškart galima atmesti savaitės ar dviejų poilsio „Royal Villa“ apartamentuose Grand Resort Lagonissi kurorte šalia Atėnų, kur viena nakvynė kainuoja 50 000 dolerių. Tiesa, turint galvoje, kad komforto pakete už šią sumą yra ir asmeninis pianistas, galima būtų pasvarstyti... Be to, gal ir ne visiems, bet daugumai tenka atmesti keliones į Kapri, Palmą Majorką, po to į Monaką, dar po to į Japoniją ar Pietų Afrikos Respubliką pažiūrėti garsiųjų Namibijos kopų ar į Fidži salą... 

Dabar pažiūrėkime, kas mums tinkama. Už keletą šimtų litų dvi savaites galima gerti degtinę vadinamojoje kaimo turizmo sodyboje kur nors Aukštaitijos lygumose ar kalvotoje Žemaitijoje. Galima palakstyti išnuomotu keturračiu, paplaukyti baidarėmis, nuvažiuoti į kokį muzikos festivalį prie ežero ir ten gerti alų...

Jei ir tai mums netinka, o normaliam žmogui ir turėtų netikti, reikia atrasti vidury tarp prabangaus poilsio (nes krizė) ir įdomaus poilsio. Juk iš tikrųjų geram poilsiui reikia ne taip jau daug – pakeisti žiūrėjimo kampą, kad vietos, kuriomis keliauji metų metus, taptų iš naujo gražios.

Lietuviui, sako, nedaug reikia. Kad tik būtų vanduo, saulė, smėlis, medžių  ir pievų kvapas. Daug praranda tie, kurie, pavyzdžiui, į  Palangą, rieda nuosavais automobiliais. Palangoje turi spręsti kur tą automobilį pastatyti, o dar tas smagumas kelionėje sutikti žmones, išsikalbėti, kad ir autobuse greta sėdint, ir išgirsti jų gyvenimo istorijas. Štai drauge važiavusi panelė papasakojo šokanti viename pajūrio naktiniame klube, kur įėjimas kainuoja šimtinę, o lankytojų nestinga. Sakė, net gavusi pasiūlymą pasimylėti už penkis tūkstančius litų, bet atsisakė. „Vis tiek tuos pinigus išleisčiau, o turėčiau peržengti ribą“. Nesakysiu, patikėjau ja ar ne. Bet čia jau mano sugedimo laipsnis. Tiesa, dar neaišku, kuo patikėti – ar kad nesimylėjo, ar kad kas tiek siūlė.

Taip, taip, tekstas apie atostogas būtų nepilnas, jei nepaminėtume Palangos. Tituluotą vasaros sostinę galima arba mylėti, arba labai smarkiai jos nekęsti. Kitų jausmų čia nepridėsi. Turiu pasakyti, kad šiuo metu manyje siaučia jie abu. Palanga prarado tobulą jaukaus, nepretenzingo kurorto įvaizdį. Gaila tų senųjų simpatiškų medinukų bei smetoninių dviaukščių aptrupėjusiu tinku, įspraustų tarp modernių eklektiškos architektūros pastatų. Unikalus lėtapėdis tautinis kurortas liks tik prisiminimuose, tokį egzotišką kampelį gal būtų išlaikęs pirmasis Palangos burmistras dr. Jonas Šliūpas, jei iš 1933 metų būtų persikėlęs į mūsų neramias dienas. Buvo inteligentas.

Pagrindinė  Palangos gatvė pavadinta Vytauto vardu, nes didysis kunigaikštis būtent Palangoje gimęs. Nors kalbant apie Palangą, reikia kalbėti ne apie Vytauto, bet apie J. Basanavičiaus gatvę. Tiesa, anksčiau ši gatvė buvo vadinama Tiškevičiaus gatve ar bulvaru. 1923 m. vasarą Palangą aplankė Dr. Jonas Basanavičius. Pagerbdami tautos patriarchą, palangiškiai Tiškevičiaus bulvarą pavadino J. Basanavičiaus vardu. Šiandien tiesiog sunku įsivaizduoti Palangą be šios gatvės. Nė vienas poilsiautojas jos neaplenkia, nes paprasčiausiai jos ir neišvengsi - ji veda prie tilto į jūrą. Kažkada hipių „basankės“ vardu pakrikštyta gatvė, o neseniai atnaujinta ir pompastiškai atidaryta, tampa naujosios Lietuvos simboliu. Ji yra tarsi mūsų dabartinio gyvenimo vitrina. Joje telpa visi: nuo Seimo narių, pramogų ir sporto „žvaigždžių“, iki už sunkiai sukrapštytus litus atvykusių poilsiautojų. Tautiečiai čia rodo viską, ką gali ir ką turi: storą piniginę, ilgas kojas, geriausius rūbus, didelį pilvą, savo „antrąją pusę“ ir, be abejo, tuštybę. Nors kartais nebesupranti, ar dar Lietuvoje esi. Rusiška muzika, ukrainietiška, armėniška virtuvės, kažkoks indėnas su plunksnomis. O ko tik čia nerasi?! Iš pigaus gintaro pagamintų vienkartinių karolių, daugybę kiniškų žaisliukų ir niekučių, banalių ant sienos kabinamų paveiksliukų, įvairiausių užkandžių (cukraus vata, ledai, virti kukurūzai, keptos bulvės, kukurūzų spragėsiai, rūkyta žuvis, kebabai!). Jei daktaras Jonas Basanavičius užsuktų į savo vardo gatvę, numirtų iš gėdos.

Kavines, restoranus, barus Palangoje drįsčiau vadinti vienu vardu „kabakai“, nes jie panašūs vienas į kitą kaip du vandens lašai. Analogiški (negrabaus maketavimo, pigios spaudos, dažnai net ir su klaidom) meniu, neoriginalus interjeras, alus po 7 ar 8 litus už puslitrio bokalą ir klasikiniai patiekalai: banalūs šaltibarščiai, sunkiai virškinami cepelinai, „firminis“ kepsnys, tautiniu patiekalu tapusi pica ir kava juoda/balta/espresso/cappuccino/airiška. 

Draugai grįžo iš Akapulkos. Jūs laimingi – sakau jiems - pailsėjote ir, aišku, esate pilni įspūdžių. O jie – nieko gero, Akapulka tik daug kartų padidinta Palanga.

O kaip norėtųsi, kad Palanga taptų širdžiai mielas kampelis poilsiui, kur pušys, daug jų, pušų ir pušelių, ir ančių Rąžės vandeny, nuostabiai gaivus oras, laukinė ir drauge sutvarkyta gamta, džiovinamos žuvys, tabaluojančios žemyn galva nedidukų namukų kiemuose ir net languose, publika ne per snobiška ir ne pernelyg primityvi ar priekabiaujanti. Norėtųsi, kad Palanga būtų vidurys, toks tarpas tarp miesto ir kaimo, jūros bei pušų šlamesio ir kopų tylumos. Ar tada kas paprieštarautų, kad tai nėra vienas iš gražiausių Lietuvos kampelių? Pajunti, kad tikrai atostogauji. Sakysite, kad tai neįmanomas potyris? Gal ir taip, bet juk pasvajoti galima.

Jei reikėtų rinkti geriausią kelionių knygą, neabejodamas rinkčiausi Jurgos Ivanauskaitės straipsnių ir esė rinkinį „Kelionių alchemija“. Knyga sudaryta iš trijų dalių. Pirmojoje dalyje – „Kelionė po pasaulį“ – pateikiami įspūdžiai iš Egipto, Peru ir Venecijos. Antrojoje – „Pastabos ant bilietų skiaučių“ – pikantiškos, komiškos kelionių detalės, įvairiausi nuotykiai, kartkartėmis sugrįžtant ir į Lietuvą, su pasvarstymais apie lietuviškąjį elitą ir apie tai, jog pas mus, galimas dalykas, yra atskridusių ateivių. Trečiojoje dalyje – „Kelionės į save“ – rašoma, jog keliaudami mes ne tik susipažįstame su pasauliu ir atrandame dar nematytus kampelius, bet taip pat įžengiame į paslėptas savo sielos vietoves ar net jos užkaborius. Atostogos, kelionės – poilsis sielai. Kurlink kreipti sielą, kad ji pailsėtų, atsinaujintų? Šioje knygos dalyje telpa viskas: sapnai, tikėjimas ir skirtingų religijų dialogas, dogmų ir tabu įveikimas, nuodėmė ir atleidimas, pasiruošimas mirčiai, pamąstymai apie angelus sargus ar Žemės gyventojų sudėtį. „Niekas taip neatpalaiduoja ir neišlaisvina žmogaus kaip kelionė, išsiveržimas iš senos aplinkos ir naujų vietų magija“ – sako rašytoja ir pratęsia pasvarstymais apie patį žmogų: „Jei tikėsime, kad žmogus yra miniatiūrinis visatos atspindys, tuomet jame telpa žvaigždės, planetos, žemynai, salos, vandenynai, kalnai, šalys, miestai, miškai, stepės, jūros, ežerai, upės ir upeliai. Nežinau kaip nupiešti tokį vidinį žemėlapį, bet, pirmą kartą patekusi į svečią šalį, visuomet jaučiu, kad manyje subanguoja ir atgyja nauja erdvė, iki tol buvusi tik balta dėmė neištirtame kontinente.“

Perskaitęs  šią Jurgos Ivanauskaitės knygą supranti, kas, atrodo, ir taip jau turėjo būti aišku, - sielai, kaip ir kūnui, reikia duoti galimybę pailsėti (= sielos atostogos). Be to, manau, jog nebūtinai siela turi ilsėtis tik vienumoje; tai gali vykti artimųjų ir draugų susitikimuose, kelionėse. Juk sielai, kuri mane tiek metų saugo, priklauso atostogos.

Esu tikras, kad Dievas taip pat turi atostogas ir jų jis nešvaisto vėjais. Be to, kas mums svarbiausia, sako, per jas jis labiausiai globoja atostogaujančiuosius.